Bendraukime
 

Elena Čiudakova

Rūšiuoti pagal:

Biografija

Elena Čiudakova

Gimė 1925 m. gegužės 1 d. Brianske (Rusija).

Baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija).

Atliko operų vaidmenis: Violetą (“Traviata”), Džildą (“Rigoletas”), Roziną (“Sevilijos kirpėjas”), Aukselę (“Vaiva”), Lakmė (“Lakmė”), Konstancą (“Pagrobimas iš seralio”), Miuzetą (“Bohema”), Manon (“Manon”), Jolantą (“Jolanta”), Olimpiją (“Hofmano pasakos”), Ninetę (“Meilė trims apelsinams”), Malviną (“Buratinas”), Raudonkepuraitę (“Raudonkepuraitė”).

Dainavo vokalinę lyriką: liaudies dainas, lietuvių ir rusų kompozitorių, tarp kurių išskirtinę vietą repertuare užėmė J. Gruodžio, P. Čaikovskio, N. Rimskio-Korsakovo ir S. Rachmaninovo dainos, romansai ir operų arijos, taip pat W. A. Mozarto, J. Weckerleno, E. Griego, F. Chopino, J. Strausso, G. Meierberio, A. Dvořáko, R. Glière vokalinius kūrinius.

Gastrolės: Bulgarijoje, JAV, Lenkijoje, Vokietijoje; Baku, Jerevane, Kijeve, Kišiniove, Leningrade, Maskvoje, Minske, Rygoje, Tbilisyje ir t. t.

Mirė 1973 m. balandžio 7 d.

Paskutinis 1952 m. vakaras. Operos teatro salėje geso šviesos. Tilo šventiškai nusiteikusios publikos šnaresys. Suskambo jaudinantys naujametės “Traviatos” garsai. Ji pirmą kartą dainavo Violetą. Mažutė, trapi, skaidriu lyg sidabro varpelis balsu. Meno tiesą suprato iš pat pradžių – amžinas darbas, aistringas troškimas tobulėti, nepalaužiama valia, ryžtas ir jokių kompromisų. Viskas menui, scenai.

1955 m. gruodžio 31-oji. Vėl “Traviata”. Prieš tai daug jaudulio, kelios kankinančios, bemiegės naktys. Dainavo su Kipru Petrausku. Pirmą kartą. Ir paskutinį.

“Koks nuostabus Alfredas. Kaip sugeba bendrauti su partneriu ir kiek daug duoti jam. Dainuoti su juo man buvo didžiulis egzaminas, kurį, atrodo, išlaikiau neblogai. Nors be galo bijojau. Juk spektaklis neeilinis – teatro 35-metis. Salėje – vyriausybė, visas sostinės muzikinis elitas. Po spektaklio visai nenorėjau eiti namo. Gailėjausi, kad taip greitai viskas pasibaigė. Ilgai dar sėdėjau grimo kambaryje ir niekaip negalėjau atsigauti.”

“Scena – mano gyvenimas!” – mėgsta kartoti artistai. Bet iš tiesų teatruose kartais susiduri su egoistinėmis ambicijomis, savanaudiškumu. Elenai Čiudakovai scena tikrai buvo visas gyvenimas. Scenoje ji užmiršdavo savo negandas, persikeldavo į kitą – nebuitišką, didelių emocijų – pasaulį. Scena buvo jos vaistas. Vos pakilusi iš ligos patalo, ji vėl verždavosi dainuoti. Nedarė sau jokių nuolaidų, nepripažino jokių palengvinimų ar kupiūrų, kurios padėtų jai, bet pakenktų muzikai. Dainuodavo iki nualpimo, lyg skubėdama kuo daugiau savęs atiduoti žmonėms, išdainuoti visą savo širdį.

Eidavome klausytis to paties E. Čiudakovos vaidmens po keletą kartų. Nepabosdavo. Kaip nepabosta pavasaris: kasmet, atrodo, toks pat, bet vis naujas.

Elena – Rozina. Nenustygstanti, nesuvaldanti audringo temperamento, koketuojanti su Figaru, grakščiai apgaudinėjanti senbernį globėją, žerianti blizgančias koloratūrų ruliadas ir nenuvagianti nė vienos Rossini gaidelės.

Elena – Džilda. Didelės patiklios akys, tyra kaip pati mergaitės siela kantilena pirmajame operos veiksme ir dramatiškas, prieštaringų jausmų suaudrintas balsas – paskutiniame. Rodos, regi, kaip kylant dramatizmui skaidrūs koloratūrų vėriniai virsta ašarų karoliais, o vėliau – ir kraujo lašais...

Koloratūra – pats judriausias, linksmiausias, žaismingiausias moters balsas, o kiek tragiškų partijų sukūrė jai kompozitoriai! Džilda žūva nuo žudiko peilio, Lakmė miršta greta savo mylimojo, Džuljeta, Manon, Violeta – taip pat tragiško likimo moterys. Tokių iš jos dainuotų dvidešimties partijų – bene du trečdaliai. Daug kartų artistei teko scenoje žūti ir mirti, bet labiausiai ją jaudino Verdi ir Dumas herojės likimas. Ji pavydžiai mėgo šią partiją, visados dainuodavo ją tradiciniame Naujųjų metų spektaklyje.

Pirmasis veiksmas. Violeta žavi, žaižaruojanti tarsi šampano taurė. Garbanos krinta ant nuogų pečių, gracingas galvos pasukimas, koketiškas vėduoklės žaismas. Krištolo tyrumu skamba balsas, žėrinčios viršūnės. Plazda jose Violetos širdis, kamuojama abejonių: “Tuštybė! Tuštybė! Kam tos svajonės!”

Antrasis veiksmas. Trumpas Alfredo ir Violetos laimės duetas ir ilga, skaudi scena su Žermonu. “Jūs nežinot, aš – ligonė, man gyventi – vien svajonė”...

Ir tylus trečiojo veiksmo tragizmas: “Kūnas dar kenčia, bet siela jau nurimo”... Skaidrus, lyg ir nematerialus E. Čiudakovos Violetos balsas skamba kaip laimės dienų aidas. Išvydusi Alfredą, sekundę vėl sužėri pirmykštė Violeta, bet čia pat krinta ant mylimojo rankų: “Ak, dangau, sunku jaunatvėj mirti”...

1972 m. gruodis. Paskutinė – 135-oji – E. Čiudakovos “Traviata”. Alfredas – Virgilijus Noreika.

“Štai kur partneris. Trylika metų dainavome šioje operoje kartu. Labai geras draugas, tikras artistas. Bet aš jaudinuosi baisiausiai. Nors visi sako, kad dainuoju ir vaidinu gerai.”

Jos Violeta – tai ji pati. Stiprios valios žmogus, gebantis aukoti savo meilę kito laimei. Pasmerktas žmogus, bet slepiantis savo kančią ir iki paskutinio atodūsio kovojantis su likimu.

Spektakliai, koncertai – tai jos šventės, kurioms rengdavosi skrupulingai, su džiaugsmu. Išplaukdavo į estradą ar sceną visuomet baltu apdaru, grakšti, sakytumei, šokti pasiruošusi, o ne dainuoti. Scenoje Elena mėgdavo būti puošni, bet užgesus prožektoriams kartu su grimu nusimesdavo ir visą artistinį žvilgesį, kuris jos gyvenime priklausė tik scenai.

Nežinau, kiek prisiminimus veikia idealizuota nostalgija, o kiek jie tikri. Žinau tik, kad ir šiandien vis dar sutinku naujų žmonių, lygiai taip pat jau tris dešimtis metų išgyvenančių ankstyvą (o ar būna kada laiku?) mylimos dainininkės mirtį. Vadinas, kažkas buvo. Dvasios stiprybė? Balso grožis? Nuoširdumas? Jausmų tikrumas?

Tada, vaikystėje, kiekvieną kartą Violetai mirštant scenoje raudodavau kartu su operos veikėjais ir džiaugdavaus vėl kitą sykį pirmajame veiksme išgirdusi jos juoką. Tik tą paskutinį kartą J. Basanavičiaus gatvėje ašarų Violetos juokas nebepakeitė. Gulėjo ji balta tarsi sniegas. Greta – šitiek metų teatre ją lydėję gluosnio šaka ir Violetos suknelė... Ir be galo daug žibučių, pirmosios pavasario šilumos, kaip ir ji pati, jaukios paprastumu...

Ilgai neišdrįsau užeiti į teatrą J. Basanavičiaus gatvėje. Dar ilgiau negalėjau klausytis “Traviatos”. O tąsyk nekrologuose išraudotojo epiteto “mūsų Violeta” dar negalėčiau skirti nė vienai solistei... Tik operos meilė liko visam gyvenimui. Ir mylimos solistės atminimas.

Net keista, kiekvienas, kalbėdamas apie ją, jaučia pareigą priminti prabildamas tais pačiais žodžiais: “Atsimenate, gyvenime ji gražuolė nebuvo, bet kai uždainuodavo scenoje...” O aš žvelgiu į jos nuotraukas – ir gražesnės už ją nematau.

Kas tai – prabėgusio laiko nostalgija? Ar artistės, sceną ir dainavimą mylėjusios taip, kad tos meilės nuotrupų užtenka keliolikai, o gal net keliasdešimčiai ar net keliems šimtams gyvenimų, poveikis?..

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Tekste panaudoti Elenos Čiudakovos dienoraščių fragmentai ir mintys iš Irenos Mikšytės nekrologo “Mūsų Violeta” (Kultūros barai, 1973, Nr. 6).

Dainuoti – tai gyventi, Elena Čiudakova,  Archyviniai įrašai.
Elena Čiudakova
W. A. Mozart, J. Weckerlin, L. Delibes, G. Rossini, G. Verdi, R. Glière, J. Strauss
Giuseppe Verdi. Opera "Kaukių balius", antologija
Giuseppe Verdi
Giuseppe Verdi, operos KAUKIŲ BALIUS antologija
2017 Lapkritis
P A T K Pn Š S
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
Perkamiausios prekės
Giuseppe Verdi. TRAVIATA (seansas)
Giuseppe Verdi
Medijų opera, spektaklis
2018 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2018 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €