Giedrė Kaukaitė

Biografija

Giedrė Kaukaitė sopranas, yra viena iškiliausių pastarųjų dešimtmečių lietuvių dainininkių. Aštuntajame-devintajame, iš dalies ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ji buvo viena populiariausių. Neeilinis talentas bei kerinti asmenybė traukė ir džiugino ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių klausytojus bei žiūrovus.

Giedrė Kaukaitė baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Elenos Dirsienės klasę (1963-1968). Vėliau stažavo Milano teatre La Scala Italijoje pas profesorius Gennaro Barra, Enrico Piazza ir Artūro Merlini (1968-1970). Tobulinosi Zalcburgo vasaros akademijoje pas profesorių Paul von Schilawsky (1988).

Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatė (Lietuvos dainininkų konkurse - I premija (1968), Pabaltijo dainininkų konkurse - II premija (1968), Sofijos tarptautiniame jaunųjų dainininkų konkurse - III premija (1968), M. Glinkos tarptautiniame vokalistų konkurse - I premija (1971)).

Kūrybinį kelią pradėjo operos scenoje: 1968-78 m. dainavo Margaritą (Ch.Gounod "Faustas"), Mimi (G.Puccini "Bohema"), Madam Baterflai (G.Puccini "Madam Baterflai"), Desdemoną (G.Verdi "Otelas"),Tatjaną (P.Tchaikovsky "Eugenijus Oneginas"), Halką (S.Moniuszko "Halka"), Širin (V.Barkausko "Legenda apie meilę") ir kt. Pasirinkusi koncertų dainininkės kelią, G. Kaukaitė greta operos savo veiklą glaudžiai susiejo su Lietuvos nacionaline filharmonija.

Per 35 kūrybinio darbo metus padainuota per 1000 solinių koncertų, dalyvauta kantatų ir oratorijų pastatymuose su: Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (vadovas Juozas Domarkas), Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (vadovas Gintaras Rinkevičius), Maskvos TVR Didžiuoju simfoniniu orkestru (dirigentas V.Fedosejevas), Lietuvos kameriniu orkestru (vadovas Saulius Sondeckis), ansambliais ”Musica Humana”, „Vilniaus Arsenalas”, Vilniaus kvartetu, M.K.Čiurlionio kvartetu, Vilniaus styginių kvintetu. Su vargonininku Leopoldu Digriu padainuota daugybė sakralinės muzikos koncertų. Giedrė Kaukaitė koncertavo su pianistais: Gražina Ručyte Landsbergiene, Povilu Stravinsku, Juliumi Andrejevu, Vytautu Koriu, Eugenijum Giniumi, Povilu Jaraminu, Arūnu Staškumi, Nijole Ralyte, Rasa Jakutyte, Sonata Bielionyte.

Giedrės Kaukaitės repertuaras visuomet pasižymėjo stilių įvairove, temų gilumu ir apgalvota dramaturgija bei įpatinga įtaiga. Dainininkės dėka klausytoją pasiekė didžiulis pluoštas šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių, kurių pirmoji atlikėja buvo ji. Dauguma jų: jai rašytų arba jos inspiruoti, jai skirti ar dedikuoti. Dainininkės repertuare Felikso Bajoro, Eduardo Balsio, Osvaldo Balakausko, Justino Bašinsko, Algimanto Bražinsko, Jurgio Juozapaičio, Vytauto Juozapaičio, Vytauto Jurgučio, Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Vytauto Kairiūkščio, Vytauto Klovos, Vytauto Laurušo, Algirdo Martinaičio, Vytauto Montvilos, Jono Nabažo, Vaclovo Paketūro, Antano Rekašiaus, Mindaugo Urbaičio, StasioVainiūno kūriniai.

Solistė dainavo prestižinėse užsienio scenose: Carnegie Recital Hall (Niujorkas), Town Hall (Niujorkas), London Hall (Bostonas), Maskvos Didžiajame teatre, Maskvos konservatorijos Didžiojoje ir Mažojoje salėse, Sankt Peterburgo Mažajame operos teatre bei Akademinėje kapeloje, Didžiojoje filharmonijos salėje bei Mažojoje M.Glinkos salėje, SNO koncertų salėje, Hartfordo (Connecticut) universiteto salėje, Stokholmo Karališkoje Žaliojoje salėje (Švedija), Kristiansendo (Norvegija) katedroje, Rygos, Talino, Prahos, Bratislavos, Brno, Ostravos nacionaliniuose operos teatruose. Ji surengė koncertų turnė Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Maltoje, Argentinoje, JAV.

Festivaliai

Giedrė Kaukaitė dalyvavo prestižiniuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose: Prinzregentheater (Munchen,Vokietija), Collectanea' 89 (Lenkijoje, Sandomierzo pilyje), Vavelio rūmai (Lenkijoje, Krokuvoje), Grunewaldsalen (Švedijoje), Internasjonale Kirke- Festspill (Kristiansando Domo katedroje, Norvegijoje, 1983 ir 1990), Saison balte (Prancūzijoje, 1992), Musik vid Siljan (Švedijoje, 1992), tarptautiniame muzikos festivalyje Staliowa Volia.

Pedagoginė veikla

Giedrė Kaukaitė nuo 1977 yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė, profesorė. 15 metų Giedrė Kaukaitė vadovavo kamerinio dainavimo disciplinai. Jos studentai: Judita Leitaitė, Rita Novikaitė, Nerijus Masevičius, Milda Smalakytė, Jekaterina Tretjakova, Zania Reinberga yra respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatai. Giedrės Kaukaitės kamerinio dainavimo klasę baigė: Violeta Urmanavičiūtė (Urmana), Judita Leitaitė, Sigutė Stonytė, Gintarė Skerytė, Sabina Martinaitytė, Rita Preikšaitė, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Asta Krikščiūnaitė, Audrius Rubežius, Vaidas Vyšniauskas, Ignas Misiūra, Liudas Norvaišas, Mindaugas Žemaitis ir daugelis kitų.

G. Kaukaitė įdainavo 11 plokštelių, daugybė jos įrašų įamžinti Lietuvos televizijoje ir radijuje. Lietuvos televizijoje G.Kaukaitė nusifilmavo 18-oje juostų. Du kino filmai „Pašėlęs gegužis” (režisierė J. Janulevičiūtė, 1978 m.) ir F.Poulenc monoopera „Žmogaus balsas” gavo pirmąsias premijas tarptautiniuose telefilmų konkursuose.

Kita veikla

Giedrė Kaukaitė bedainuodama kone visą XX amžiaus lietuvių vokalo klasiką, įvairių epochų bei stilių muziką, sistemingai ir emocionaliai, profesionaliai ir įtaigiai rašo - apie įžymiųjų kolegų bei pradedančiųjų solistų prmjeras: "Kelios akimirkos su Beatriče", "Mūsų žodis", 91, lapkritis; "Salve, Regina! "Literatūra ir menas", 80 04 05; "Susipažinkite: Vladimiras Prudnikovas", "Literatūra ir menas", 81 05 03; "Virgilijaus Noreikos rečitalis - spalvinga gėlių puokštė", "Lietuvos rytas", 94 12 02; "Verdi "Don Carlos Vilniaus festivalyje", "7 meno dienos", 97 06 25; "Sveika Jaunyste! Trys laiškai laureatėms", "Lietuvos rytas", 96 01 24; "Jos didenybė Irina Archipova iš arčiau", "Mažoji Lietuva", 91 12 04; "Pasišventimo kaina, prasmė ir atpildas", "Lietuvos rytas", 94 11 04; "Carmen be meilės", "Lietuvos rytas", 2002 02 19; Paskutinieji susitikimai Putnamo atšlaitėje", "Lietuvos rytas", 96 02 25; "Recitar cantando", "7 meno dienos", 2006 04 21; "Juditos Leitaitės mįslė", "7 meno dienos", 2003 02 21. Išleido du metodinius darbus – „Apie dainuojančius”, „Dainininkui apie baroką”.

Yra įvertinta Lietuvos vyriausybės garbės vardais: nusipelniusi artistė, liaudies artistė. Kūrybinės veiklos 30-mečio proga apdovanota Valstybine meno premija (1997).

Apie solistės repertuarą Jūratė Vyliūtė rašo: „…vaidmenys operos scenoje, oratorijų partijos, vokaliniai ciklai, dainos, baroko, klasicizmo, romantizmo epochos, modernioji XX a. literatūra. Ir beveik visa reikšmingiausia dviejų dešimtmečių naujoji vokalinė lietuvių kompozitorių muzika: ne vien jos pirmasis atlikimas ar prikėlimas iš pasmerkties, o ir interpretacijos stiliaus kūrimas”.

APIE GIEDRĘ KAUKAITĘ

Savo skambiu, stipriu, gražaus tembro balsu ir išskirtinai žavia išvaizda Giedrė Kaukaitė sukuria scenoje įspūdingą operinio dainavimo meną. Atlikdama Handelioč Verdič Gounodč Puccini operų arijas ji demonstravo solidų stiliaus išmanymą ir raiškią dramaturginę emocijų kaitą.

Peter G.Davis, New York Times, JAV, 1977

Giedrė Kaukaitė man yra vokalinio meno fenomenas. Joje rasi visa, ko kartais stinga ir garsioms žvaigždėms : dainavimo ir frazavimo harmonija, raiški dikcija ir savito tembro balsas, ori ir elegantiška laikysena, kultūra, intelektas, valia, rafinuota interpretacija ir, kas be ko, kerintis žavesys.

Bogdan Pociej, Ruch muzyczny, Lenkija, 1979

Klausydamasis Giedrės Kaukaitės jautei, kaip jos balsas ir asmenybės šiluma tiesiogiai paliečia klausytojo širdį.

Frank Hogberg, Sorlandet, 1983 (Norvegija)

Įtaigus frazavimas, spalvingas šešėlių žaismas baroko muzikoje ir pabrėžtinai autentiškas dainavimo stilius F.Bajoro „Sakmėse...”. Pirmuoju atveju - La Scaloje ištobulintas bel canto, antruoju - atlikimo maniera būdinga lietuvių liaudies dainoms. Tai - Giedrės Kaukaitės „Vokalinis teatras”, toks retas mūsų dainininkų tarpe.

Irena Mikšytė, iš anotacijos plokštelei, 1985

Nepaprastai gražus Giedrės Kaukaitės balsas pakerėjo klausytojus nuo pat pirmųjų garsų savo jėga, tembru ir įtaiga.

B.M., Grand Tolouse, 1992 (Prancūzija)

Giedrė Kaukaitė visa savo menine prigimtimi nuostabiai atliko tą Haydno gamtos dukrą, „kurios lūpomis kalba širdis”. Dainininkės reto tembrinio grožio balsas, remiamas supoetinto vidinio artistizmo, subtiliai atkūrė tokius skirtingus ir turtingus potekstėmis vaizdus.

Edmundas Gedgaudas, Metų laikai Vilniuje, Literatūra ir menas, 1973

Tai didelės muzikinės kultūros menininkė, apdovanota visu operos dainininkei reikalingu duomenų kompleksu - puikiu vokalu, artistizmu, scenine išvaizda (Maskvos Didžiojo teatro vyr. dirigento Boriso Chaikino atsiliepimas apie G.Kaukaitės sukurtą Margaritos paveikslą).

Darius Čepulionis, Pirmąsyk Didžiajame, Literatūra ir menas, 1975

Atsigręžus į trisdešimtmetę retrospektyvą, girdėti, kaip jos balsas išsiskiria savitu spindėjimu: apmąstymu, išlikimu, viltimi. Per F.Bajoro velnius, medžius ir pavasario dirvon suguldytas sėklas, per B.Kutavičiaus pagonių apeigas, užkeikimus, per A.Martinaičio nykstančių paukščių klyksmą, J.Juzeliūno melikas, J.Bašinsko apuokus, J.Gruodžio, S.Šimkaus dainas; per nesuskaičiuojamas tyriausių meno pakylėjimų akimirkas. Dainuodama visiems (turbūt nėra miestelio, kur jos nekoncertuota, nė programos, kuri neprojektuota savo klausytojams), buvo sąmonės žadintoja, tautos mentaliteto gaivintoja.

Jūratė Vyliūtė

Buvau primiršusi, kaip ypatingai dainuoja Giedrė Kaukaitė, koks gyvas, spindintis jos balsas – jame girdisi dvasios tremolo. Prieš dešimtį metų atsisveikinusi su scena, dirba tik pedagoginį darbą. Tačiau to neužtenka, vėl pragydo „ant visos Lietuvos“. Pragydo anuo, dabar galima vadinti, senuoju lietuvių kamerinės vokalinės muzikos repertuaru, suvokdama, kad vėl atsirado reikmė šaukti apie skaudžiausius dalykus paslėptos prasmės kūriniais („Tokių dabartiniai kompozitoriai nerašo. O gal rašo, tik aš nežinau“, –­ sako G. Kaukaitė). Suskambo J. Juzeliūno „Melika“, ir klausydamasis supranti, kad dainavimas susieja būtąjį, esamą ir būsimą laiką, tęsiasi kartu su juo ir baigsis tik už jo ribos arba kai laikas bus kitaip matuojamas. Paprastutėje liaudies dainelėje telpa visa, ką žmogus mato, girdi, nujaučia, ko negali suprasti, nemoka paaiškinti, –­ dainuodama F. Bajoro kalendorinę liaudies dainą „Jojau dienely“, G. Kaukaitė pasiekia ir Eroto, ir Mirties dievų pasaulį (tą išgirdo K. Droba). Pragydusi kurčio miško geneliu, neregiais uosiais, žaliais beržais, vėžiu, mokančiu vaikus pirmyn plaukti, – „ale žiūri, kad jis pats atbulai plaukia“, – ji vėl baksnoja apkerpėjusią mūsų sąmonę – žadinimas šiandien oi kaip reikalingas!

Jūratė Vyliūtė, Apie aną, bet ir šitą laiką, Literatūra ir menas, 2010 03 12