Bendraukime
 

Sigutė Stonytė

Rūšiuoti pagal:

Biografija

Sigutė Stonytė

Sigutė Stonytė 1982 m. baigė Valstybinę konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Z. Paulausko dainavimo klasę. Nuo 1985 m. ji – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistė, nuo 1993 m. dėsto solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. S. Stonytė koncertavo Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV, Japonijoje, Taivane, Slovėnijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitose šalyse. Dainavo su JAV nacionaliniu simfoniniu orkestru J. F. Kennedy centre Vašingtone, su Maskvos filharmonijos, Odensės (Danija), Lietuvos Nacionaliniu bei Valstybiniu, Estijos ir Latvijos simfoniniais orkestrais. 1991 m. solistė pelnė II premiją (I premija nepaskirta) tarptautiniame Marian Anderson vokalistų konkurse Merilende (JAV). Dainininkė sukūrė pagrindinius vaidmenis tokiose operose kaip G. Verdi „Traviata“ (Violeta), „Nabukas“ (Abigailė), „Makbetas“ (Ledi Makbet), „Aida“ (Aida), G. Puccini „Toska“ (Toska), C. M. von Weberio „Stebuklingasis šaulys“ (Agata), R. Wagnerio „Tanhoizeris“ (Elizabetė), Ch. Gounod „Faustas“ (Margarita), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ (Tatjana). Solistė su pasisekimu atlieka solo partijas oratorijose ir kantatose, tarp jų – J. S. Bacho „Pasijoje pagal Matą“, G. Verdi Requiem, A. Brucknerio Requiem ir Te Deum, A. Schoenbergo Gurre-Lieder, F. Poulenco Stabat Mater, A. Honeggero „Žana d’Ark ant laužo“, B. Britteno „Karo requiem“ ir kt.
***
„Žinau, kad būčiau gera chirurgė“, – viename interviu prisipažino Sigutė Stonytė. Dainininkė, aktorė, menininkė, asmenybė – iš visų epitetų kalbant apie Sigutę Stonytę sunku išsirinkti vieną. Reikėtų žodžio, išreiškiančio viso to idealią nedalomą sintezę. Be to – taip, ji yra chirurgė, jeigu taip galima pavadinti aktorę-psichologę. Išeidama į sceną, Sigutė Stonytė kaskart atlieka sielų operaciją – personažo ir žiūrovų sielų. Tiksliai, drąsiai, nesvyruodama. Skaudžiai? Būna, nelygu koks vaidmuo. Nuo pirmos iki paskutinės natos manai esąs viso labo stebėtojas, ir tik spektakliui pasibaigus iš skausmo ir palengvėjimo supranti, kad pats buvai „pacientas“ ir „išoperuota“ tavo širdis bei smegenys. Taip būna visada, kad ir kokį vaidmenį Sigutė Stonytė atliktų: Violetos ar Cerlinos, Aidos ar Margaritos, Lizos, Amelijos, Liu ar Zentos.
Sigutės Stonytės temperamentas neramus, dramatiškas ir lyg Rytų moters iki tam tikros akimirkos kukliai ir griežtai pridengtas septyniomis skraistėmis. Žmogiškas jautrumas ir protas pasufleruoja psichologines įžvalgas. Rafinuotumas ir karališkas paprastumas apsaugo nuo nenatūralumo ir supaprastinimo. Stipri asmenybė – įtaigūs charakteriai.
Iš visų personažų Salomėja, atrodo, solistei yra artimiausia. Kaip sakoma, ji gimusi šiam vaidmeniui. Dėl balso savybių – jo stiprumo ir lankstumo, gryno tamsių atspalvių tembro ir „metalo“ viršutiniame registre. Dėl puikiai įvaldyto ekspresionistinio stiliaus. Dėl vidinės asmenybės įtaigos, spinduliuojančios net ir kasdienybėje. Nedaug yra aktorių, turinčių tokios vidinės jėgos, kad galėtų prikaustyti dėmesį net nejudėdamos ir tylėdamos. Tokia yra Sigutė Stonytė: ji „veikia ir tyliai portalo pakraštyje sėdėdama“. Jos santūrių judesių Salomėja – deginantis ledas, aiškiai juntamas viduje kunkuliuojantis vulkanas, išsiveržiantis finaliniame monologe, – ten, kur pati muzika pradeda irti. Aštri kaip chirurgo peilis, išdidi, kupina užkrečiančio ilgesio ir švelnumo, ne erotiška, tačiau be galo seksuali, patraukli ir kartu atstumianti, stipri, pavojinga.
Vaidyba ir dainavimu atskleisdama didelį spalvų ir emocijų spektrą, Sigutė Stonytė geba nuo pirmos iki paskutinės natos brėžti itin logišką, apgalvotą dramaturginę liniją. Salomėjos paslaptis išlieka, tačiau nėra nemotyvuotų natų, nėra emocijų, kurios netaptų svarbiu štrichu portrete ir personažo gyvenime. Nuo atsainaus cinizmo ir eschatologinio nuobodulio per mėnesienos ir aistros paslaptį, per beprotybę ir tragedijos suvokimą ateinama iki transformacijos ir finalinio bučinio.
Tokia Salomėja yra brandaus profesionalumo, turtingos scenos ir gyvenimo patirties rezultatas. Kažin ar būtų Princesė tokia jaudinanti ir šiurpulinga, jei prieš tai nebūtų „išgyventi“ tokie vaidmenys kaip Violeta („Traviata“), Abigailė („Nabukas“), Ledi Makbet („Makbetas“), Aida („Aida“), Agata („Laisvasis šaulys“), Margarita („Faustas“), Marcelina („Fidelio“), Toska („Toska“), Antonija („Hofmano istorijos“), Fani („Vedybų vekselis“), Tatjana („Eugenijus Oneginas“), Liza („Pikų dama“), Amelija („Kaukių balius“), Kerubinas („Figaro vedybos“), Cerlina („Don Žuanas“), Elizabetė („Tanhoizeris“), Liu („Turandot“), Zenta („Skrajojantis olandas“) ir Leonora („Likimo galia“).
Apie paslaptingą mėnesienos poveikį asmeniniam dainininkės gyvenimui galima tik spėlioti. Žurnalistams ji apie tai neprasitaria.... Kas žino, kokios išgyventos tragedijos, kokie neužsitraukiantys randai padeda įgyvendinti scenoje visas tas dramatiškas asmenybes? Oficiali Sigutės Stonytės kūrybinė biografija atrodo saulėta: apdovanojimai konkursuose, įspūdingas aplankytų šalių sąrašas, sėkminga pedagoginė veikla. Jau užaugo jos gražuolė dukra, dabar ji – studentė. Kiekvieną vakarą, kai Sigutė Stonytė išeina į sceną, tarp žiūrovų galima pamatyti jos vyrą – pianistą Jurgį Karnavičių. Drauge jie dažnai rengia kamerinės muzikos vakarus, minėtinos tokios koncertų programos kaip R. Schumanno „Moters meilė ir gyvenimas“, O. Messiaeno „Mi poemos“, J. Karnavičiaus „6 romansai P.B. Shelley tekstais“ ir kt.
Studentai, publika ir kritikai Sigutę Stonytę gerbia ir liaupsina: 1996 m. ji apdovanota „Kristoforo“ prizu, 1999 m. išrinkta geriausia metų dainininke Lietuvoje, o Lietuvos operos bičiulių draugija ją apdovanojo Kipro statulėle. 2000 m. jai įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas. Sigutė Stonytė yra ir 2004 m. Nacionalinės premijos laureatė. 2005 m. dainininkė pripažinta „Operos švyturių“ nominacijos „Metų operos solistės“ laureate, tais pačiais metais apdovanota Estijos Respublikos Marijos Žemės Kryžiaus ordinu.
Tačiau menininkas visada šimteriopai daugiau duoda, nei gauna. Įspūdingoji Salomėja – viena iš nuostabiausių Sigutės Stonytės dovanų operos publikai.
Junija Galejeva
 
_____________________________
 
Prof. Sigutė Stonytė
 
Dainininkė (sopranas), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė.
Pelniusi tarptautinį pripažinimą, S. Stonytė yra viena žymiausių šiandienos solisčių Lietuvoje. Sukaupusi didžiulį koncertinį repertuarą dažnai dainuoja soprano partijas oratorinio žanro kūriniuose (per 30 soprano partijų – nuo J. S. Bacho iki B. Britteno), daug kamerinės vokalinės muzikos, yra daugelio muzikos kūrinių pirmoji atlikėja Lietuvoje. Savo vaidyba ir dainavimu atskleisdama didelį spalvų ir emocijų spektrą, dainininkė klausytoją pakeri balso stiprumu ir lankstumu, tamsių atspalvių tembru.
1982 m. baigė Valstybinę konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Z. Paulausko dainavimo klasę. Nuo 1985 m. ji – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistė, nuo 1993 m. dėsto solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. S. Stonytė koncertavo Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV, Japonijoje, Taivane, Slovėnijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitose šalyse. Dainavo su JAV nacionaliniu simfoniniu orkestru J. F. Kennedy centre Vašingtone, su Maskvos filharmonijos, Odensės (Danija), Lietuvos Nacionaliniu bei Valstybiniu, Estijos ir Latvijos simfoniniais orkestrais. 1991 m. solistė pelnė II premiją (I premija nepaskirta) tarptautiniame Marian Anderson vokalistų konkurse Merilende (JAV). Dainininkė sukūrė pagrindinius vaidmenis tokiose operose kaip G. Verdi „Traviata“ (Violeta), „Nabukas“ (Abigailė), „Makbetas“ (Ledi Makbet), „Aida“ (Aida), G. Puccini „Toska“ (Toska), C. M. von Weberio „Stebuklingasis šaulys“ (Agata), R. Wagnerio „Tanhoizeris“ (Elizabetė), Ch. Gounod „Faustas“ (Margarita), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ (Tatjana). Solistė su pasisekimu atlieka solo partijas oratorijose ir kantatose, tarp jų – J. S. Bacho „Pasijoje pagal Matą“, G. Verdi Requiem, A. Brucknerio Requiem ir Te Deum, A. Schoenbergo Gurre-Lieder, F. Poulenco Stabat Mater, A. Honeggero „Žana d’Ark ant laužo“, B. Britteno „Karo requiem“ ir kt.
 
Nuo 1992 m. S. Stonytė dėsto solinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedroje, nuo 2010 m. – profesorė. Solistė yra daugelio respublikinių ir tarptautinių vokalistų konkursų žiuri narė.
 
Įvertinimas
1996 m apdovanota „Kristoforo“ prizu už Ledi Makbet vaidmenį.
1999 m. išrinkta geriausia metų dainininke Lietuvoje, Lietuvos operos bičiulių draugija ją apdovanojo Kipro statulėle.
2000 m. jai įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas.
2003 m. jai įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už Amelijos ir Cerlinos vaidmenis.
2004 m. S. Stonytė apdovanota Estijos Respublikos Marijos žemės kryžiaus ordinu, tais pačiais metais pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už pastarųjų penkerių metų vaidmenis teatre ir koncertines programas.
2005 m. pripažinta „Operos švyturių“ nominacijos „Metų operos solistės“ laureate, tais pačiais metais apdovanota Estijos Respublikos Marijos Žemės Kryžiaus ordinu.
2011 m. apdovanota Teatro sąjungos apdovanojimu „Auksiniu scenos kryžiumi“, už Grafienės vaidmenį W. A. Mozarto operosje „Figaro vedybos“.

AUKSINIS DISKAS 2011, Stonytė, Armonaitė, Čekasinas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras
LMS
Sigutė Stonytė (sopranas), Ingrida Armonaitė (smuikas), Vladimiras Čekasinas (džiazas, saksofonas),
Perkamiausios prekės
Giuseppe Verdi. TRAVIATA (seansas)
Giuseppe Verdi
Medijų opera, spektaklis
2018 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2018 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €