Žemiau pateikiame CD garso įrašų sąrašą.
Nusipirkę šios kompaktinės plokštelės garso įrašus mūsų elektroninėje parduotuvėje, galėsite juos perklausyti tiesiog šioje svetainėje (tinklalapyje).
Šiuo metu galite perklausyti tik pirmąjį garso įrašą, kuris reprezentuoja visą kompaktinę plokštelę.
Norėdami įsigyti šiuos CD garso įrašus, įsidėkite prekę į pirkinių krepšelį ir įvykdykite užsakymą.
Kai užsakymo statusas (po sėkmingo apmokėjimo) bus pakeistas į įvykdytas, Jūs galėsite parsisiųsti visus CD garso įrašus mp3 formatu.
Įsigiję CD garso įrašus, galėsite bet kada juos perklausyti mūsų parduotuvėje prisijungę su savo vartotojo duomenimis arba parsisiuntę į savo laikmeną.

Žydų tema užima ypatingą vietą XX a. muzikoje – epocha, žydų atžvilgiu buvusi tokia prieštaringa, negalėjo to apeiti mene. Viena vertus, XX a. aiškiai bylojo, kad pasaulis pasikeitė, tapo liberalesnis ir tolerantiškesnis: žydų muzikai iškilo į pirmąsias muzikos elito gretas, prakalbo specifine žydų muzikinei saviraiškai būdinga intonacija ir tai liudijo visiškai naują istorinę realybę žydų gyvenime. Kita vertus, antisemitizmas niekur nedingo, priešingai, dar niekada jis nebuvo pasiekęs tokių mastų, o blogio protrūkiai niekada anksčiau nebuvo lydimi tokio smurto ir tokių kančių. Menininkai negalėjo nereaguoti, praleisti tai tylomis – jų kūryba smerkia blogį, iškelia gėrį, liudija, o kartais tiesiog šaukte šaukia apie gėdingus istorijos puslapius.

Visa tai savo kūryboje įamžino keturi didieji XX a. kompozitoriai – Maurice´as Ravelis, Darius Milhaud, Aaronas Coplandas, Dmitrijus Šostakovičius. Kiekvienas jų gyveno ir kūrė skirtingu laiku, skirtingose vietose, buvo skirtingų meninių pažiūrų. Ravelis ir Milhaud buvo žymiausi prancūzų kompozitoriai – vienas impresionizmo krypties, kitas vadinamojo Šešeto mokyklos tradicijų kūrėjai. Šostakovičius brėžė naujus rusų muzikos kelius, Coplandas tapo Amerikos klasiku. Kompozitorių sąlytis su žydų dvasiniu pasauliu taip pat labai skirtingas – žydų kilmės buvo tik Coplandas ir Milhaud, tačiau visi keturi kūrėjai atstovavo tolerancijos idėjomis grįstai humanistinei kultūrai. Savo kūryboje atskleisdami žydų temą, jie kiekvienas savaip pažvelgė į žydų pasaulį, išsakė savo mintis ir jausmus.

Jų muzikoje viskas skirtinga ir bendra, nepakartojama ir universalu. Toks ir yra gyvenimas, supinantis priešybes – amžinybę ir kasdienybę, džiaugsmą ir skausmą – ir atrandantis sankirtos taškus. Gal kaip tik todėl šių kompozitorių išsakytas žodis žydų tema yra toks visaapimantis ir išmintingas, įprasminantis tai, kas buvo, ir su viltimi skelbiantis tai, kas turėtų būti ir dar tik bus. Pažvelgę į pasaulį per žydų temos prizmę, kiekvienas jų pažvelgė ir į patį save, išreiškė tai, kas svarbu jam, pabandė suvokti savo paties esybę.

Ravelio „Dvi hebrajiškos melodijos“ (Deux melodies hébraïques, 1914) balsui ir fortepijonui – tokios priešybės. Pirmoji, „Kadišas“, – gedulinga giesmė, kupina skausmo ir kančios. Tai tarsi žydų temos preambulė – likimo ir neišvengiamybės ženklas, ypač tragiškai ir simboliškai skambantis dar tik auštant XX a. Antroji ciklo daina „Amžinoji mįslė“ (L'énigme éternelle) skelbia visai kitas tiesas. Apgaulingai paprasta, ji kupina vilties, sudaro akivaizdų kontrastą dramatiškai „Kadišo“ deklamacijai. Mįslingai ištirpdama tyloje ji taip ir lieka kaip atsako nesulaukęs klausimas.

Hebrajų daina („Mejerke, main Suhn“) iš ciklo „Keturios liaudies dainos“ (Quatre chanson populaires, 1910) – kitas Ravelio susilietimas su žydų tema. Ši daina – tėvo ir sūnaus pašnekesys. Penki klausimai, kuriuos tėvas užduoda sūnui ir į kuriuos šis atsako, yra tarsi nesibaigiantis, nenutrūkstantis, iš kartos į kartą atsinaujinantis tėvų ir vaikų dialogas, prasidėjęs neatmenamais laikais ir besitęsiantis per amžius. Atsikartojančios, vis kitokią emocinę būseną išreiškiančios tėvo intermedijos ir laisvai improvizuojami sūnaus atsakymai tarsi iliustruoja paralelius tėvų ir vaikų pasaulius.

Coplando trio fortepijonui, smuikui ir violončelei „Vitebskas. Studija žydų tema“ (1928) – dar viena žydų gyvenimo plotmė. Čia susiduria du pasauliai – reali kasdienybė ir vaizduotės mistika. Vienas yra visų matomas ir girdimas, kitas – nepakartojamas, lakus, neapibrėžtas, sumegztas iš prisiminimų ir pasakojimų, egzistuojantis pasąmonėje, kurioje neįtikėtini prasimanymai virsta tikrove. Kūrinio autorius gimė Amerikoje, užaugo pirmosios kartos emigrantų iš carinės Rusijos šeimoje. Jo „Vitebskas“ – mistikos kupinas „sėslumo ribos“ žydų pasaulis, atpasakotas amerikiečiui būdinga kalba. Paskata, inspiravusi Coplandą imtis šio darbo, buvo Anskio teatrinis veikalas „Dibukas“, parodytas Niujorke garsios žydų trupės „Gabima“. Dibukas yra žydų folkloro personažas – persikėlusi siela, apleidžianti numirėlio kūną ir įsiskverbianti į gyvą žmogų, priklausanti ir praeičiai, ir dabarčiai. Tai daugiaprasmė alegorija, simbolizuojanti būtį išeivijon likimo nublokštos tautos, išsaugančios praeities atminimą, įkvėptos ateities vizijos.

Milhaud „Septynšakė žvakidė“ (Le candélabre à sept branches), op. 315 (1951), – fortepijoninis septynių pjesių ciklas, kurio kiekviena dalis skirta septynioms pagrindinėms žydų religinėms šventėms. Nesibaigiančio laiko rato ir amžinybės tema pasakojama paprastai, nuoširdžiai, be nereikalingo patoso. Taip šią temą pateikia kompozitorius – labai religingas žmogus, matęs fašizmą, išgyvenęs savo artimųjų žūtį, tačiau nepraradęs vilties ir tikėjimo. Gebėjimas užgniaužti asmeninį skausmą ir išsaugoti šviesią, pozityvią pasaulėjautą – autoriaus muzikinis atsakas į išbandymus, kuriuos jam ir jo tautiečiams lėmė likimas.

Šostakovičius – ne tik stalinizmo ir fašizmo nusikaltimų liudytojas, bet ir griežtas kaltintojas. Žydų tema jo kūryboje yra viena svarbiausių. Toks yra ir karo metais sukurtas Trio Nr. 2, op. 67 (1944), – vienas tragiškiausių kompozitoriaus kūrinių. Jame muzikos priemonėmis įprasminta žmogaus ir visos tautos išgyventa tragedija. Šostakovičius nebuvo žydas, bet ši tema jį labai jaudino. Užsipultas, kad į savo Tryliktąją simfoniją įtraukė eiles apie masines žydų žudynes Babij Jare, vietovėje prie Kijevo, ir tuo tarsi priekaištauja valdžiai dėl nutylimos tiesos, o gal net ją kaltina dėl antisemitizmo, kompozitorius sušuko: „Antisemitizmas Tarybų Sąjungoje yra, ir tai netoleruotina, su tuo reikia kovoti. Apie tai reikia garsiai šaukti!“ Tokia buvo principinė Šostakovičiaus pozicija, tokia buvo jo geniali muzika.

Keturi iškilūs XX a. kompozitoriai, keturi žvilgsniai į žydų tautos gyvenimą ir likimą, įprasminti muzikos šedevruose, tapusiuose didžiu XX a. muzikiniu paveldu.

​Leonidas Melnikas

Liora Grodnikaitė (mecosopranas) dainavo Karmen partiją Didžiojo teatro scenoje Maskvoje, atliko 15 vaidmenų Karališkojoje operoje Kovent Gardene, dainavo Vienoje, Bolonijoje, Tel Avive, Čikagoje, Rio de Žaneire, Baltijos šalyse, koncertavo su BBC, Birmingamo ir daugeliu kitų orkestrų.

Dainavimo studijas L. Grodnikaitė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Oberlino muzikos koledže (JAV). Iki Karališkosios Kovent Gardeno operos tobulinosi Minesotos, Sent Luiso operos teatruose bei „Opera North“ (JAV). Dainininkės repertuaras labai platus – pagrindiniai vaidmenys Mozarto, Verdi, Wagnerio, Bergo, Britteno operose, solinės partijos monumentaliuose veikaluose balsui ir orkestrui, kamerinė muzika.

Leonidas Melnikas (fortepijonas) skambino Frankfurto „Alte Oper“, Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje, Sankt Peterburgo filharmonijos Didžiojoje salėje; solinius rečitalius buvo surengęs Leipcigo „Gewandhause“, Berlyno „Konzerthause“, Rygos Duomo katedroje, kitose salėse; kaip solistas koncertavo su Lietuvos, Sankt Peterburgo, Minsko kameriniais orkestrais, Rostoko filharmonijos orkestru, Tiuringijos simfoniniu orkestru. Jo CD buvo išleisti Lietuvoje, Rusijoje, JAV, Portugalijoje.

L. Melnikas yra profesorius, habilituotas daktaras, daugelio mokslinių publikacijų autorius, parašė keturias monografijas: „C.P.E. Bachas ir Pabaltijys. Apie brolius Grotthussus“ (Vilnius, 1997), „Muzikos kultūros ekologija“ (Maskva, 2000), „Muzikos paveldas: epochų ir kultūrų sankirta“ (Vilnius, 2007), „Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais“ (Vilnius, 2008). Profesorius nuo 1983 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra Bendrojo fortepijono bei Vargonų ir klavesino katedrų vedėjas, akademinės bendruomenės dukart buvo išrinktas LMTA senato pirmininku. 1994 m. L. Melnikas tapo Herderio mokslo tarybos Muzikos istorijos komisijos (Marburgas, Vokietija) nariu korespondentu, 2004 m. jam suteiktas Daugpilio universiteto (Latvija) garbės daktaro vardas.

Baigė Sankt Peterburgo konservatoriją (fortepijono ir vargonų klases), vėliau šioje konservatorijoje apgynė daktaro disertaciją. Tobulinosi Veimaro F. Liszto aukštojoje muzikos mokykloje, taip pat Miuncheno Aukštojoje muzikos mokykloje.

Fortepijoninį trio „Musica camerata Baltica“ L. Melnikas, B. Traubas ir V. Kaplūnas įkūrė 1993 m. Ansamblio repertuaras įvairialypis – muzikai atlieka Vienos klasikų, romantikų, XX ir XXI amžių kompozitorių kūrinius, klausytojams pristato ne tik trio žanro opusus, bet ir didesnės instrumentinės sudėties reikalaujančius muzikinius veikalus. Ypatingą vietą ansamblio repertuare užima žydų muzika. Trio sėkmingai gastroliavo Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir kitur. 2007 m. ansamblis pelnė Lietuvos muzikų sąjungos prestižinį apdovanojimą „Auksinis diskas“.

Borisas Traubas (smuikas) – vienas labiausiai prityrusių Lietuvos kamerinio žanro atlikėjų, daug metų sėkmingai derino Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisterio ir Šiaulių kamerinio orkestro meno vadovo pareigas. Jis taip pat griežė Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Kaip solistas koncertavo su įvairiais orkestrais, daug muzikavo kameriniuose ansambliuose. Yra pripažintas orkestruočių ir aranžuočių meistras, jo perdirbinius yra groję žymus atlikėjai trimitininkai Timofejus Dokšiceris ir Sergejus Nakariakovas, violončelininkai Davidas Geringas, Markas Drobinskis, Gavrielis Lipkindas. 1969 m. tarptautiniame smuikininkų konkurse Kišiniove (Moldova) pelnė laureato vardą. Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas.

Valentinas Kaplūnas (violončelė) beveik ketvirtį amžiaus buvo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelių grupės pirmasis koncertmeisteris, yra Vilniaus konservatorijos Styginių instrumentų skyriaus vedėjas, vadovauja konservatorijos styginių orkestrui. Rengia solines ir kamerines programas, buvo daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių violončelei pirmasis atlikėjas. Baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tobulinosi Sankt Peterburgo ir Maskvos konservatorijose.

• CD kompaktinės plokštelės
• CD garso įrašai mp3