Didysis muzikų paradas '99

Bendraukime
 

Didysis muzikų paradas '99

Žemiau pateikiame CD garso įrašų sąrašą.
Nusipirkę šios kompaktinės plokštelės garso įrašus mūsų elektroninėje parduotuvėje, galėsite juos perklausyti tiesiog šioje svetainėje (tinklalapyje).
Šiuo metu galite perklausyti tik pirmąjį garso įrašą, kuris reprezentuoja visą kompaktinę plokštelę.
Norėdami įsigyti šiuos CD garso įrašus, įsidėkite prekę į pirkinių krepšelį ir įvykdykite užsakymą.
Kai užsakymo statusas (po sėkmingo apmokėjimo) bus pakeistas į įvykdytas, Jūs galėsite parsisiųsti visus CD garso įrašus mp3 formatu.
Įsigiję CD garso įrašus, galėsite bet kada juos perklausyti mūsų parduotuvėje prisijungę su savo vartotojo duomenimis arba parsisiuntę į savo laikmeną.

Nr.
Pavadinimas
Trukmė
1
01 Trimitininku kvartetas
00:00:49
2
02 Lietuvos Muzikos Akademijos simfo
00:05:34
3
03 Birbyniu kvintetas
00:04:17
4
04 Saulius Auglys (marimba), Lietuvo
00:03:58
5
05 Akordeonu duetas. Eduardas Gabnys
00:02:28
6
06 Vilniaus savivaldybes Sv. Kristof
00:02:53
7
07 Vilniaus savivaldybes choras Jaun
00:03:24
8
08 Fortepijonu duetas. Ruta ir Zbign
00:03:22
9
09 Valstybinis Vilniaus kvartetas
00:02:24
10
10 Asta Krisciunaite (sopranas), Aud
00:03:30
11
11 Vilhelmas Cepinskis (smuikas), In
00:05:25
12
12 Petras Geniusas (fortepijonas)
00:04:45
13
13 Virgilijus Noreika (tenoras), Ras
00:04:38
14
14 Sostines vario kvintetas
00:02:52
15
15 Vokalinis ansamblis JazzLand
00:03:37
16
16 Egidijus Buozis (fortepijonas), V
00:05:30
17
17 Vytauto Labucio dziazo kvartetas
00:06:21
18
18 Lietuvos kamerinis orkestras. Ant
00:04:29
19
19 Lietuvos kamerinis orkestras. Cho
00:03:19


10 valandų koncerto rinktinė Didysis muzikų paradas

​III Lietuvos muzikų šventė "Didysis muzikų paradas '99"

1999 m. lapkričio 27 d. Nacionalinės filharmonijos salėje Lietuvos muzikų sąjunga surengė III Lietuvos muzikų šventę – koncertą maratoną „Didysis muzikų paradas '99“. Šventėje dalyvavo 260 įvairių žanrų atlikėjų: 4 orkestrai, 1 choras, 7 kameriniai ir 2 džiazo ansambliai, 5 dirigentai, 10 dainininkų, 9 pianistai, 8 instrumentalistai. Renginį tiesiogiai transliavo bei įrašė Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Mes dėkingi visiems šventės rėmėjams ir ypač įmonei „Philip Morris“, daugelyje šalių globojančiai ir mecenuojančiai meno pasaulį. „Philip Morris Lietuva“ nuoširdžiai parėmė Lietuvos muzikų šventę „Didysis muzikų paradas '99“. Šios įmonės paramos dėka išleista ir ši kompaktinė plokštelė. Labai ačiū.

Prof. Rimvydas Žigaitis
Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas, „Didžiojo muzikų parado '99“ meno vadovas, kompozitorius



1. Trimitininkų kvartetas
A. Digimas, A. Barzinskas, G. Labanauskas, M. Kumpys
R. Žigaitis Didžiojo muzikų parado šaukiniai          0‘45


2. Lietuvos muzikos akademijos simfoninis orkestras
Dirigentas Robertas Šervenikas
A. Liadov Polonezas op. 49          5‘29


3. Birbynių kvintetas

E. Ališauskas, R. Strolis, L. Jakštys (aukštosios birbynės), R. Jaraminas (tenorinė birbynė), P. Vaičius (kontrabosinė birbynė)
E. Balsys Scherzo          4‘13


4. Saulius Auglys (marimba)
Lietuvos muzikos akademijos mušamųjų ansamblis
N. Rosauro Koncertas marimbai ir mušamiesiems (I d.)          3‘52


5. Akordeonų duetas
Eduardas Gabnys ir Genadijus Savkovas
E. Ettore Skubam 5 valandai          2‘23


6. Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras
Meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus
Tas žalias mažas kaktusėlis          2‘49


7. Vilniaus savivaldybės choras "Jauna muzika"
Meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas
P. Drayton Largo lugubrioso (Beethovenas) ir Valsas (J.Straussas) iš Masterpiece          3‘19


8. Fortepijonų duetas
Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai
D. Milhaud Skaramušas (I d.)          3‘17


9. Valstybinis Vilniaus kvartetas
A.Vainiūnaitė (I smuikas), A.Šilalė (II smuikas), G.Jakaitis (altas), A.Vasiliauskas (violončelė)
D. Šostakovič Kvartetas Nr. 1 op. 49 (III d.)          2‘18


10. Asta Krikščiūnaitė (sopranas)
Audronė Kisieliūtė (fortepijonas)
L. Delibes Ispaniška daina          3‘25


11. Vilhelmas Čepinskis (smuikas)
Indrė Petrauskaitė (fortepijonas)
H. Wieniawski Polonezas op. 4 Nr. 1 D-dur          5‘17


12. Petras Geniušas (fortepijonas)
F. Chopin Dvi mazurkos          4‘40


13. Virgilijus Noreika (tenoras)
Rasa Jakutytė (fortepijonas)
F. Liszt Kai aš miegu (ž. V.Hugo)          4‘33


14. Sostinės vario kvintetas
A. Januševičius, S. Žvirblis (trimitai), M. Rancovas (valtorna), V. Šilinskas (trombonas), D. Bažanovas (tūba)
C. Lavallee Vestuvinė rožė          2‘46


15. Vokalinis ansamblis „Jazz Island“
Vadovas Artūras Novikas
Lietuvių liaudies daina Sodauto (harm. A. Novikas)          3‘32


16. Egidijus Buožis (fortepijonas)
Valerijus Ramoška (trimitas)
S. Rollins Doxy          5‘22


17. Vytauto Labučio džiazo kvartetas
V. Labutis (saksofonai), O. Molokojedovas (fortepijonas), L. Šinkarenka (bosinė gitara), G. Laurinavičius (mušamieji)
Improvizacija klasikinio džiazo temomis          6‘16


18. Lietuvos kamerinis orkestras
Meno vadovas ir vyr. dirigentas Saulius Sondeckis
Antanas Smolskus (birbynė)
Petras Vyšniauskas (saksofonas) 
F .Schubert Ave Maria        4‘23


19. Lietuvos kamerinis orkestras
Choras „Jauna muzika“
Dirigentas Saulius Sondeckis
A. Vivaldi Gloria          3‘19


20. Didžiojo muzikų parado šaukiniai

<p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Muzikų paradas '99</strong></span></span></p> <p style="text-align:justify"><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Scenos mada.&nbsp;Ar mes turtingi?</span></span></strong></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Jūsų rankose - pirmasis 2000 metų "Muzikos barų" numeris. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje muzikinis žurnalas išleistas su skambančia muzika - prenumeratoriai gauna jį su priedu - kompaktine plokštele. Gal tai taps prabangia tradicija? Redakcijoje - jau paruoštos kompaktinės plokštelės antrajam metų numeriui. Tariamės dėl trečiojo ir ketvirtojo numerių priedų.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Vadinasi, turtingi, - nuspręsite vartydami spalvotą žurnalą ir klausydami puikaus klasikinės muzikos šou iš naujojo CD. Ir vargu ar bent pamėginsit pasvarstyti, kiek tai galėtų kainuoti.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Keista, kad iki šiol dar niekas nesusidomėjo Lietuvos muzikų sąjungos fenomenu. Tarsi jos nė nebūtų - užmerkia akis orūs ponai valdžios koridoriuose, nepripažindami nė to, ką laiko rankose (sako, kai šūsnys dokumentų ant stalo, "Muzikos barų" skaityti vis vien nelieka laiko). Kolegos Meno kūrėjų asociacijoje greit ir dėl cento susipeš, kur jau ten apie naujus asociacijos narius galvos! Pavėlavo muzikai sąjungoj atgimti, tai lai ir vienijasi su gaisrininkų ar bitininkų draugijomis.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Ir vienysimės. Iš vienų mokydamiesi, kaip aistrų gaisrus gesinti, o iš kitų - kaip draugiškai susitelkus kalnus darbų nudirbti, iš nieko saldų medų, nuo visų ligų gydantį ir nuo nelaimių saugantį, gauti…</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Nė rimtų sociologinių tyrimų užsakinėti nereikia, kad pastebėtum skaudžią realybę - per visas Vilniaus (apie 600 000 gyventojų!) koncertų sales sunkiai sudarysime 2-2,5 tūkst. elitinės muzikos klausytojų sąrašą. Ir tame pačiame sąraše patys muzikai, stebintys kolegų meninius laimėjimus, sudarys daugiau nei du trečdalius klausančiųjų. Neapgaudinėkime savęs pilnomis salėmis. Realybė, deja, kitokia.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Kaip išeiti iš šio užburto rato? Kaip įtraukti į šį dvasinės prabangos pasaulį naują žmogų? Kaip padaryti, kad muzika taptų jo savastimi, jo asmenybės gyvąja - jaučiančia ir mąstančia - dalimi?</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Gal klasikinės muzikos "topai" taps šaukiniais į rimtąjį ir amžinąjį muzikos pasaulį? Žinoma, visų pirma tokiais atvejais būtina išsaugoti kūrybines ambicijas ir nepamiršti, kad tokie šou niekad nepakeis meniškos rečitalių programos.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Žurnalas ir mokykla taip pat gali atvesti naują kartą į meno pasaulį. Žurnalas - kultūros, mokslo populiarinimo forma. Tačiau norint suteikti apie muziką rašančiam žurnalui naują, aktyvų skambėjimą, šiandien ir čia tenka imtis popkultūros sklaidos formų. Vartotojiško pasaulio paviršiui pateikti tarytum vagiama tai, kas gražiausia, harmoningiausia menuose, muzikoje. Tačiau kodėl muzikinė ar net visa kultūrinė spauda turėtų atrodyti varganai, kaip toje pasakoje apie batsiuvį be batų? Šiandieninis "Muzikos barų" numeris - kompromisas ir provokacija. Dar vienas bandymas pasiekti, kad ir muzikos vertybės būtų pastebimos visame vartotojiškos produkcijos fone. Bet be jokių nuolaidų minčiai, fantazijai ir kūrybai!</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Viršelyje matote muzikos simbolį - smuiko raktą.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Kiekviena melodija prasideda smuiko ar boso raktu. Alteracijos ženklai - diezai ir bemoliai - prie rakto nusako būsimos melodijos tonacijos spalvą. 2000-ųjų melodiją pradedame mažoru. Į kokias tonacijas atves nukrypimai ir moduliacijos - dar nežinia… Ar bus ji išplėtota? Ar atgims klausytojų ir skaitytojų širdyse?..&nbsp;</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">… Tačiau šiandien dar ne visuose vidurinių mokyklų muzikos kabinetuose yra "Muzikos barai".</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">… Dar nerūpi žurnalo likimas teatrų ir koncertinų organizacijų vadovams.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">… Žurnalo leidyba dar netampa šalies kultūros politikos dalimi.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Taip ir užsidaro muzikos gyvybės ratas. Ištrūkus vienai plėtros grandžiai, visa tai pakimba ore.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Niekaip nenorėdami pripažinti, kad vieną sykį Lietuvoje koncertavęs, kad ir pasaulinį pripažinimą pelnęs, artistas gali paveikti krašto muzikinės kultūros plėtrą, ir vėl mėginame įrodinėti, jog tik nuoseklus visų grandžių darbas puoselėjant muzikinę kultūrą gali duoti sunkiai įkainojamų dvasinės prabangos vaisių.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Mes turtingi! Tik ne visuomet tai suvokiame.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Kodėl Lietuva, turėdama didžiausią turtą - būrį talentingų muzikų, niekaip nesugeba tuo turtu pasinaudoti. Priešingai, skubama jo atsikratyti, sunaikinti… nes šiandien Lietuvoje tas būrys nemuzikuoja. Lietuvai jie nereikalingi.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Kodėl Lietuva, vieną kartą galėdama sumokėti garsiam pasaulio atlikėjui honorarą, neskaičiuoja, nesvarsto, kiek už tas pačias lėšas galima surengti koncertų, išgirsti CD, perskaityti? Jei neužtenka centų viskam, juk renkamės parduotuvėj mąstydami, apgalvodami kiekvieno menkniekio vertę. Kažin ar galima sulyginti 800 klausytojų dvasinį pasitenkinimą su kelių šimtų tūkstančių, vieno atlikėjo - su kelių šimtų.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Ir kodėl Lietuvoje manoma, kad didesnis prestižas figūruoti kažkokiame galinčių pasikviesti garsiuosius sąraše, o ne garsėti Europoje, netgi pasaulyje kultūringu, išprususiu, meno vertę išmanančiu kraštu?</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Mes turtingi! Nes kol kas paskutinėmis išgalėmis puoselėjame norą siekti tobulumo ir suprantame, kad tik būdami įdomūs patys sau, galime tikėtis sudominti ir pasaulį.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Šiandien turėtume nerimauti, gal net raudoti. Nes šiandien vėl (jau ne pirmą kartą!) stovim ant išnykimo ribos. Ne mes vieni. Visa kultūra. Ir mokymas - jos ateitis.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Bet mes įsitikinę, kad ne pinigai, o darbas, tikėjimas ir viltis visagaliai. Ir ne ašaros, o juokas išlikimo sąjungininkas!</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Tad ir nusprendėme pirmajame numeryje pažaisti, pajuokauti - pakalbėti ne apie skambančią muziką, o apie ją atliekančių išvaizdą.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Juk pasakyta: žmogaus viskas turi būti gražu.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Keisčiausia, kad ir anksčiau į tai buvo kreipiama nemažai dėmesio. Netgi tokių tituluotų recenzentų, kaip antai kompozitorius P.Čaikovskis. Štai citata iš jo rašinio apie mūsų numerio herojės žavingosios (ir stilingosios!) Adelinos Patti sesers Karlottos koncertą:</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">"Kai ponia Karlotta Patti išėjo į sceną, tviskėdama savo puikia tunika, prabangiais papuošalais, tarytum iš bronzos nulieta šukuosena ir ryškiu raudoniu dirbtinai balto veido fone, kai ji nejudėdama sustingo savo vietoje, o aš į ją nukreipiau savąjį binoklį, - man pasirodė, kad matau vieną iš tų vaško figūrų, kurių pilnos Kuznecko tilto ar Petrovkos gatvių kirpyklų vitrinos. Ir kai ta negyvai graži vaško dama uždainavo ariją iš "Liučijos di Lamermur", aš vis dar kruopščiai mėginau rasti bent menkiausių požymių, liudijančių esant ją gyvą ir jaučiančią. Balsas, ko gero, kokio nors talentingo meistro įmontuotas jai į gerklę; galvutės judesiukai, matyt, taip pat išradingo mechaniko išmonė. Dažnai žavimės panašių didžiu talentu apdovanotų meistrų išradingumu ir juvelyrišku darbu, tačiau mintyse vis dėlto svarstydami, kiek toli gali nuvesti mechanikos ir taikomųjų mokslų pažanga, ir pripažindami, kad kalbančios ir netgi dainuojančios lėlės visuomet taip ir liks tik žmogaus parodija, ir joks meistras nesugebės įkvėpti gyvybės bei jausmo į savo vaško ar medžio kūrinį. Sulyginti ponios Karlottos Patti su seserimi Adelina neįmanoma. Sako, kad Adelina dainuoja ne kaip moteris, o kaip paukštelis. Gali būti. Tačiau tuo atveju ponia Karlotta Patti dainuoja taip pat kaip paukštelis, tačiau nupirktas žaislų parduotuvėje, o ne tas, kuris skraido laisvėje, suka lizdelį ir šildosi saulutėje".</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Štai taip - amžiai keičiasi, o vertybės lieka tos pačios!</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Šiuo aspektu norime pažvelgti ir į iškiliausią 1999 metų Lietuvos muzikų sąjungos bei Lietuvos radijo ir televizijos renginį - "Didįjį muzikų paradą", nuskambėjusį jau trečiąjį kartą. Prasidėjęs, kaip ir ankstesnieji, dvyliktą valandą trimitų kvarteto fanfaromis, klasikinės muzikos šou ir vėl truko lygiai dešimt valandų. Per tą laiką scenoje vienas kitą keitė keturi orkestrai, vienas choras, devyni kameriniai ir du džiazo ansambliai, penki dirigentai, vienuolika dainininkų, aštuoni pianistai, devyni instrumentininkai. Už bilietą sumokėjęs tik 5 litus, per vieną dieną galėjai išgirsti daugiau kaip pustrečio šimto muzikantų ir dainininkų.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Kiekvienas "Didysis muzikų paradas", nors ir išlaikydamas savo struktūrą, šiek tiek skiriasi akcentais. Šį kartą parodyta žanrų įvairovė, todėl kartu su klasikine muzika skambėjo liaudies instrumentai, estradinio "Žvaigždžių kvarteto" dainos, džiazas.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Šiemet "Didžiojo muzikų parado" neparėmė jokia valstybinė institucija, nė vienas atlikėjas negavo jokio honoraro. Nieko iš valdžios atstovų nebuvo ir tarp klausytojų. Užtat dešimtys melomanų atvyko iš Alytaus, Lazdijų, Utenos, Kazlų Rūdos, o vilniečiai traukė į Filharmoniją nuo ryto iki vakaro.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Visas dešimt valandų Filharmonijos Didžioji salė buvo pilnutėlė, o baigiamojo koncerto daliai publikos teko klausytis stovint. Parado dalyviai įrodė, kad anšlagą gali sukelti ne tik užsienio, bet ir Lietuvos muzikos žvaigždžių pasirodymai.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">"Didysis muzikų paradas" jau turi rekordininkų. Trečią kartą visą&nbsp; maratoną nuo pirmos iki paskutinės minutės "atlaikė" Kultūros ir meno instituto direktorius, aistringas melomanas Arvydas Matulionis, vilnietis ekonomistas Julius Būdvytis, Bronius Ralys (pianistės Nijolės Ralytės tėvas) iš Smalininkų. Tarp rekordininkų ir jaunimas: ištikimiausios klausytojos prizu - V.Prudnikovo CD - buvo apdovanota jau trečiąjį paradą nuo pirmos iki paskutinės akimirkos išklausiusi moksleivė iš Vilniaus Kamilė Danilevičiūtė. Tikimės ištikimiausiems klausytojams, Lietuvos muzikų gerbėjams ketvirtajame parade įsteigti ir daugiau prizų.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Trečiasis "Muzikų paradas" suskambėjo nepaprastai efektingai. Tarsi Wagnerio meisterzingeriai varžėsi scenoje tikri meistrai, per dešimties minučių akimirką sugebėję parodyti nuostabiausius savojo repertuaro perliukus ir įtikinti klausytojus, jog tikrai šią akimirką jie patys geriausi. Šūksniai "bravo", trypimas ir kitokie pritarimo garsai lydėjo kone kiekvieną "Didžiojo muzikų parado" dalyvių pasirodymą. Klausydami kompaktinės plokštelės (kaip sunku buvo atrinkti vos dešimtąją dalį skambėjusios muzikos!), netruksite tuo įsitikinti.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">O "Muzikos barai" tą dieną vykdė labai rimtą užduotį: ne tik klausė muzikos, bet ir stebėjo, kaip kas atrodo, ir klausinėjo, kaip norėtų atrodyti. Taigi -&nbsp;</span></span><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">"Muzikos barai" aptaria scenos madą.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">O scenos mados paradą pradeda "Didžiojo muzikų parado" dalyvių mintys.&nbsp;&nbsp;</span></span></p> <p style="text-align:justify"><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Rima Katinaitė.&nbsp;Postringavimai apie scenos madą</span></span></strong></p> <p style="text-align:justify"><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Džiazo ir lengvosios muzikos atlikėjai</span></span></strong></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px"><strong>Artūras Anusauskas:</strong> "Jei atvirai - nemėgstu nei smokingo, nei kaklaraiščio, netgi "varlytės". Svarbu, kad drabužiai būtų išlyginti. Dėl patogumo dievinu švarko ir džinsų derinį. Švarke viskas telpa - ir raktai, ir telefonas. Pastaruoju metu labai retai, bet drabužius perku pats.</span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">O džiaze aprangą diktuoja pasirodymo pobūdis. Tai komercija, svarbu, kas tavęs klausosi. Džiazas - tai laisvė, aplinkos, publikos įvairovė. Pavyzdžiui, Amerikoje džiazo muzikos atlikėjas, gaunantis gerą honorarą, niekada neleis sau vilkėti kuo nors kitu, o ne smokingu".</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Jaroslavas Cechanovičius,</strong> Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestro meno vadovas: "Kadangi esu didelio orkestro vadovas, savo išvaizdą privalau derinti prie bendro konteksto. Mūsų orkestre dominuoja juoda spalva, todėl ir mano apranga - klasikinis juodas smokingas, balti marškiniai, "varlytė". Nesvarbu, kur koncertuojame, ką grojame, visuomet laikomės šios apsirengimo tvarkos".</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Vokalinio ansamblio "Jazz Land" merginos "Muzikų parade" vilkėjo trumpas ryškių spalvų sukneles ir tos pačios spalvos batelius, o vyrai prie dailiosios lyties atstovių derinosi po kaklu pasirišdami tokių pat spalvų kaklaraiščius. Tokią aprangą ansamblio nariai sumanė važiuodami į konkursą Suomijoje. Tada juos pakvietė dalyvauti ir konkurso uždarymo koncerte pagyvinti koncertą. Juk džiazo pasaulyje atlikėjai dažniausiai vilki tik juodos spalvos drabužius.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Estrados dainininkė Onutė Valiukevičiūtė:&nbsp;</span></span></strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Einant į sceną, nereikia turėti iliuzijų, kad žiūrovas ko nors nepastebės. Dažniausiai dėviu kelnių kostiumus, nes jos scenoje suteikia judėjimo laisvę.&nbsp;</span></span><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Fraku lengvosios muzikos atlikėjai nesirengia - dažniau smokingais. Lietuvoje iš estrados žanro atlikėjų vienas pirmųjų smokingą apsivilko Viktoras Malinauskas. Tai buvo, ko gero, prieš 20 metų. Atsivežė tąsyk iš Vokietijos du klasikinius smokingus su lampasais - baltą ir juodą. Beje, tai tikriausiai vienas skoningiausiai ir stilingiausiai besirengiančių Lietuvos estrados atlikėjų. Paskui, tarsi jo padiktuota, ir prasidėjo "iškilminga" lengvosios muzikos mada scenoje. Viktoras dar kelias moteris galėtų pamokyti, kaip apsirengti scenoje.</span></span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Vyras negali eiti į iškilmes užsisegęs švarko. Tai vyrų aukštoji mada! Tarytum atsainumas. Geriausiu atveju gali būti užsegta viena saga. Ypač jeigu vilki ir liemenę. Fantazija arba gėlė - drabužio aksesuaras - gali turėti nepaprastai daug reikšmių. Viešint Amerikoje, man krito į akį, kad vyrai segasi kartais raudoną gėlę, o kartais - baltą… Ne vestuvės, o gyvos gėlės… Kartais ir moterys ateidavo į pobūvius įsisegusios gyvas gėles (raudoną, baltą ar geltoną rožę). Man paaiškino: jeigu eini į šventę, jausdamas tą šventę ir savo širdyje, prisisegi raudoną rožę. Tai ženklas, kad esi linkęs bendrauti. O šviesios gėlės rodo norą būti vienam. Dabar ir aš kartais, eidama į sceną, seguosi gyvą rožę - noriu pabrėžti to vakaro išskirtinumą (štai "Nerijos" trisdešimtmečio proga prisisegiau nuostabią raudoną rožę - man tai buvo įsimintina šventė). O kartais pirmojoje koncerto dalyje gavusi, prisisegu gėlę antrojoje. Ir man atrodo, kad tas žmogus turi suprasti - man labai brangi jo dovana…</span></span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">&nbsp;</span></span><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Vokalistai</span></strong></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px"><strong>Julija Stupnianek,</strong> dainininkė.&nbsp;Pritariant LMA simfoniniam orkestrui (dirigavo Robertas Šervenikas), Julija Stupnianek ir Giedrius Žalys atliko finalinę sceną iš P.Čaikovskio operos "Eugenijus Oneginas". Į sceną Julija išėjo apsirengusi kuklią tamsiai žalio barchato ilgą suknelę, o kaklą puošė puošnus ryškių spalvų bižuterinis koljė. "Prabangus vėrinys ar kukli grandinėlė? Juk dabar Tatjana - aukštuomenės dama, pokylio šeimininkė", - tai Julijos apsirengimą aiškinantys samprotavimai. "Man labai svarbu, kaip atrodau scenoje, kaip jaučiuosi pasirinkusi tą ar kitą apdarą. Vėrinį užsisegu gal tik kartą per metus, ir šįkart jis buvo tarsi Tatjanos vaidmens dalis. Koncertinę suknelę dažniausiai renkuosi pagal būsimojo pasirodymo repertuarą. Ateityje tikiuosi surasti savo stilistę, netgi dizainerę, su kuria galėčiau konsultuotis. Profesionalo pagalba tiesiog būtina, kad galėčiau daugiau dėmesio skirti ne mintims, kaip atrodau, o muzikai".</span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Asta Krikščiūnaitė</strong> ir pianistė Audronė Kisieliūtė sceninį apdarą dažniausiai derina pagal repertuarą, koncertinę sceną ir finansines galimybes. Visas mintis ir fantazijas jos patiki siuvėjai, modeliuotojai. Daug bendraudamos kartu, jos randa patogaus, originalaus ir elegantiško drabužio kompromisą. Dainininkės nuomone, ypač sunku drabužius derinti prie Filharmonijos salės spalvų. Asta galėtų pasigirti gausiu sceninių apdarų garderobu. Tačiau ateina laikas, kai įvaizdį norisi atnaujinti, senas sukneles ilgam padėti į šalį. Dainuodama klasiką, A.Krikščiūnaitė niekuomet nesirengs taip, kaip atlikdama ispaniškąsias segidilijas. Svarbiausiu apdaro akcentu tampa pati suknelė, o papuošalai tik papildo bendrąjį vaizdą. Astos nuomone, sceninį įvaizdį formuojančiam solistui naudinga save patį pamatyti iš tolo, pažvelgti į savo išvaizdą tarsi klausytojo akimis.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Rasa Juzukonytė,</strong> siūdindamasi sceninius drabužius, dažnai konsultuojasi su modeliuotoja Erika. Drabužis, dainininkės nuomone, turi atitikti solisto asmenybę, tačiau neužgožti muzikos.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Neseniai Rasos draugė iš Italijos parvežė katalogą, kuriame gausu koncertinės aprangos pavyzdžių. "Muzikų parado" metu vilkėta ilga juoda suknelė kaip tik ir buvo siūta remiantis katalogo modeliais. Medžiagų dainininkė ieško ne Lietuvoje. Naujausios jos pasisiūdintos suknelės - iš Londone dovanotų medžiagų. Kaip ir A.Krikščiūnaitė, Rasa mėgsta atnaujinti suknelių garderobą. Užtenka, pavyzdžiui, pakeisti šalį, ir suknelė iškart atrodys naujai. Prie apdaro aksesuarus dainininkė renkasi saikingai. R.Juzukonytė ypač mėgsta ilgus auskarus, o kaklo vėriniais puošiasi labai retai.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Virgilijus Noreika</strong> studijų metais (Muzikos akademijoje V.Noreika pradėjo studijuoti 1953-iaisiais) rengėsi tuo, ką turėjo, - rinkdavosi tamsesnės spalvos kostiumą, o kelnes dėvėdavo, kol belyginamos šios per sulenkimą išdildavo. Pastaruoju metu, grįžęs iš Venesuelos, siūti drabužius Maestro patiki nuolatiniam sukirpėjui Hubertui Pečiulevičiui. Koncertuodamas su partnere, jis nevengia kartu aptarti sceninio kostiumo. Tokių koncertų metu kaip "Trys tigrai" V.Noreika nesibijo vilkėti balto smokingo, žiemą po smokingu ar fraku vietoj baltų marškinių pasivelka ploną, kokybišką baltą "golfą".</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Scenos apranga priklauso nuo to, kokiu metu vyksta koncertas - rytą, dieną ar vakare. Pavyzdžiui, dieną Maestro niekuomet nedėvės frako. Pagrindinė frako detalė - balta "varlytė" (o šios taisyklės dažnai jaunieji atlikėjai net nežino). Tačiau sceninio apdaro ribos šiais laikais gerokai išplėstos. Ne vienas dirigentas dėvi ne fraką ar smokingą, bet juodą "golfą", nes patogumo pojūtis iškeliamas į pirmąją vietą.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Pianistai</span></strong></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, fortepijonų duetas: Paklaustas apie scenos madą, Zbignevas sušuko: "Kokia mada, kai nusilenkęs publikai pastebėjau nepersiavęs batų!" Pianistas dėvi tėčio siūtus klasikinio spalvų derinio kostiumus. Rūta dievina laisvą drabužį, mėgsta kelnes. Dizainerė iš Kauno Danutė Rimkuvienė - tai tas žmogus, kurio fantazija pianistė visiškai pasitiki. Rūta apibūdina, ko maždaug tikisi, kokio pobūdžio numatomas koncertas, scena, o siuvėja tarsi atspėja pianistės norus.</span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Pianistų duetas prioritetą teikia apdaro patogumui. Rūtos garderobe yra ir tokių, su kuriais ji jaučiasi nemielai, vilki labai retai, trumpuose pasirodymuose (pavyzdžiui, ilgo švarkelio ir trumpos suknutės po juo derinys, kurio "vienuoliškas" įvaizdis iškart pranyksta atsisėdus ir prasiskleidus švarko skvernams).</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Koncertinė scena ir programa - pagrindiniai veiksniai, lemiantys pianistų ansamblio apsirengimą.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Petras Geniušas: "Reikėtų klausti dizainerių, kokia turėtų būti mada scenoje. Šiuo metu pasaulio koncertinėje scenoje dažnai atsisakoma vilkėti netgi smokingą, kuris pakeičiamas juodais marškiniais. Amerikoje juodų marškinių kainos dėl paklausos triskart didesnės negu baltų. Mano spalva - juoda. Jau metai, kaip dizainerė Sandra Straukaitė man yra pasiuvusi juodą fraką. Šį įdomų, originalų modelį (švarko atlapai tarsi suformuoja žaibo strėlę - analogija pianisto įrašyto CD pavadinimui "Griaustinis virš Baltijos". - Aut. past.) dauguma profesionalų įvertino teigiamai. Tačiau scenoje aš labiau užsiėmęs tuo, ką darau, o ne tuo, kaip atrodau, nebandydamas išsiskirti.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">O moteris? Moteris scenoje turi atrodyti gražiai, moteriškai. Nors retai lankausi koncertuose, išskirčiau Mūzos Rubackytės stilingumą".</span></span></p> <p style="text-align:justify"><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Koncertų pranešėjai, vedėjai</span></strong></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Janina Pranaitytė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertų pranešėja: "Mano debiutas Filharmonijos scenoje - Budapešto simfoninio orkestro pasirodymas 1984 metais. Tada supratau, kad mano, kaip pranešėjos, drabužis turi būti klasikinis - "juoda-balta". Prie baltos palaidinės derinau juodo barchato sijoną, kurio tada išties neturėjau ir teko skolintis. Vėliau šį derinį stengdavausi išlaikyti. Juodas, tamsiai mėlynas ar bordo barchatas ir žoržetas (šifonas) - mano mėgstamos medžiagos, kaip ir kuklūs aukso ar sidabro papuošalai, iškilmingumu ir elegancija atitariantys klasikinei muzikai. Šviesesnių spalvų apdarą labai norisi apsivilkti atėjus pavasariui. Siūdinuosi retai, neturiu laimės siuvėjų, sukirpėjų atžvilgiu. Todėl drabužius dažniausiai renkuosi parduotuvėje, iš anksto žinodama, ko noriu. Kamerinėje salėje niekuomet neleisčiau sau rengtis, kaip išeidama į didelę sceną. Pavyzdžiui, operetinio žanro koncertų metu sau leidžiu dėvėti ryškesnius, kelių spalvų apdarus, puošnesnę bižuteriją. Galbūt stengiuosi atrodyti puošniau, kai scenoje atlikėjas - vyras. Kaip gerą pamoką prisimenu dainininkės Zaros Doluchanovos žodžius. Prieš atvažiuodama koncertuoti, ji iš anksto paprašė, kad "pranešėja nebūtų ryški". Aš tik tarpininkė, apdaras neturi trukdyti informacijai, vakarui.</span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Dažnai būdavo, kad netyčia savo drabužį atitaikau pagal atlikėjo apdaro spalvas. Kitąkart iš anksto žinodavau spalvų derinius, pavyzdžiui, kai koncertuodavo chorai. Kartą buvo, kad antrojoje dalyje choristės į sceną išėjo pašonėje prisisegusios skareles. Aš irgi greit "sužaidžiau" taip pat, prisisegiau skarelę, o klausytojai mano pasirodymą sutiko šypsodamiesi.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Kokios pastaruoju metu apsirengimo scenoje tendencijos? Vyrai solistai jau rečiau vilki frakus nei juodus smokingus. Ypač žaviuosi dainininkės Juditos Leitaitės suknelių puošnumu. Mūzos Rubackytės elegancija ir manieringumas visuomet dera prie tvarkingai sušukuotų plaukų. Priešingai, Aldona Dvarionaitė visuomet vilki juodai, groja palaidais plaukais (tarsi "juodas varnas" gerąja prasme). Kitas paukščio įvaizdis - pianistės Živilės Karkauskaitės sceniniai drabužiai, prie jų derinama svarbi detalė - tarsi plunksnas imituojantis šalis. Irenos Milkevičiūtės apranga visuomet labai kukli, rami. Moterys instrumentininkės - kvartetų primarijai rengiasi patogiai, joms svarbu, kad niekas netrukdytų.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Visada prisimenu modeliuotojo Juozo Statkevičiaus žodžius: "Klasikinės muzikos koncerte drabužis neturi užgožti muzikos".</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Viktoras Gerulaitis: "Argi galima kalbėti apie madą, kai Amerikoje simfoninės muzikos koncertuose klausytojai sėdi su lietpalčiais, o jiems groja frakuotieji! Švedijoje pranešėjai išeina apsirengę kaip scenos darbininkai ir pliurpia sau kamputy. Jau ir mūsų "operhause" vaikšto džinsuotieji! Juk negaliu aš klausytis Chopino, kai pianistė, apsivilkusi smarkiai prigludusią suknelę, seksualiai sėdi prie fortepijono. Jei jaunuolis groja simfoniniame orkestre, o jo šukuosena "pankuojanti", tai jis pasirinko ne tai, ką reikia. Scenoje negali būti stilių maišymo. Mada scenoje - tai būti virš mados. Tai darbo dalis. Scena - tai teatras. 1975-1976 metais debiutuodamas Filharmonijos scenoje, dėvėjau tokius nemaloniai geltonos spalvos batus, vilkėjau kariškas chaki spalvos kelnes, potrumpį, tarsi išaugtinį švarką su išsišokusiom alkūnėm. Kadangi viską susakiau teisingai, tai už tokį išsišokimą profesorius Sondeckis juokais man pasiūlė pakelti honorarą. Kartą Naujųjų metų vakarą išėjau su juoda skrybėle, o kai nusilenkdamas ją nusiėmiau, kaip Naujųjų šviesa sutvisko mano plikė.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Vis dėlto į sceną visuomet norėčiau eiti apsirengęs pakankamai laisvai".</span></span></p> <p style="text-align:justify"><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Klausytojų nuomonės</span></span></strong></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px"><strong>Danguolė: </strong>Trečiasis "Muzikų paradas", manau, labai pavykęs renginys. Daugėja publikos, ypač jaunimo. Labai džiugu, kad vaikai ir jauni žmonės neišeina iškart iš koncerto, o klausosi iki pabaigos.</span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Reda,</strong> muzikos mokytoja: Šis renginys geras, kadangi programoje puikuojasi ir džiazas, ir klasika; skamba fortepijonas, akordeonai, taip pat girdime kamerinius ansamblius ir dainininkus. Tokia įvairovė nepaprastai patinka! Be to, esu džiazo muzikos gerbėja, todėl ypač laukiau Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestro, džiazo pianisto Artūro Anusausko ir vokalinio ansamblio "Jazz Land" pasirodymo. Labai gerai, kad parade dalyvauja jau ir džiazo kolektyvai, ir būtent minėtasis Radijo ir televizijos orkestras, nes šitoks unikalus kolektyvas turėtų pasirodyti tokiuose koncertuose, šitaip sukviesdamas daugiau jaunimo. Norėtųsi, kad jaunimas suvoktų gerą muziką ir tikrąją jos prasmę.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Petras Katilius,</strong> inžinierius: Renginys labai patiko. Gerai, kad čia galima išgirsti visus mėgstamus muzikus bei jų kolektyvus. Man labai patinka Šv. Kristupo kamerinio orkestro bei jo vadovo Donato Katkaus muzikavimas, Radijo ir televizijos orkestras su J.Cechanovičiumi ir Rūtos bei Zbignevo Ibelhauptų duetas.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Dalija,</strong> buhalterė: Paradas patiko, nes buvo įvairus, labai įdomiai parinkti kūriniai. Gal truputį keista girdėti įvairius muzikos žanrus, kurie nelabai dera į visumą. Aš asmeniškai negalvojau, kad koncertas bus toks įvairus, nebuvau tam pasiruošusi. Maniau, kad skambės klasikinė muzika, o čia ir džiazas, ir pramoginė! Kiekvieną kartą reikia persiorientuoti, "prisitaikyti" nuotaiką, bet tai labai įdomu.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Valerijonas Indrikonis: </strong>Tokios šventės būna tik kartą per metus. Man tenka laimė dalyvauti jau trečiajame "Muzikų parade". Džiugu, kad kiekvienąsyk keičiama programa, pasirodo ir naujų atlikėjų. Kaip žinia, šiandien nemažai muzikų yra kituose renginiuose: vyksta premjera Kaune ir kiti koncertai. Bet tai, ką girdžiu šiandien čia, mane labai žavi, todėl norėčiau palinkėti kasmet ir toliau rengti po tokią šventę.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Jurga</strong>, biologė: "Muzikų paradas" patinka tuo, kad per vieną dieną, nusipirkus bilietą už prieinamą kainą, galima pamatyti tiek daug Lietuvos muzikos žvaigždžių, išgirsti visą repertuarą. Patinka šou elementai. Žodžiu, smagu vienoj vietoj išvysti beveik visus geriausius atlikėjus.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Jurgis,</strong> gydytojas: Labai patinka. Todėl, kad koncertas įvairus, susirinko labai daug Lietuvos muzikų, atstovaujančių įvairiems muzikos žanrams ir stiliams. Tai labai džiugina, dėl to turbūt ir toks didelis žmonių antplūdis.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Vilma,</strong> teisininkė: Atėjau tik į baigiamąją "Muzikų parado" dalį, nes būtent joje grojo mėgstami atlikėjai. Esu Petro Geniušo gerbėja. Šiame renginyje jau ne pirmą kartą. Čia visada pailsiu, atsigaunu nuo kasdieniškų darbų.</span></span></p> <p style="text-align:justify"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px"><strong>Aušrys Matonis,</strong> muzikologas: Renginys geras todėl, kad atėjęs faktiškai į vieną koncertą gali išgirsti visus garsiuosius mūsų atlikėjus, žymiausius studentus, susipažinti su gausiu ir labai įvairiu repertuaru. Tik kiek trikdo, kad keičiama iš anksto paskelbta atlikėjų eilės tvarka bei programa. Tai nėra gerai, nes, susiplanavęs paklausyti vieno ar kito atlikėjo, atėjęs negali jo išgirsti arba išgirsti daug vėliau. Tačiau tai priklauso nuo atlikėjų, ir organizatoriams sunku viską numatyti.</span></span></p> <p style="text-align:justify">&nbsp;</p> <p style="text-align:right"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif"><span style="font-size:16px">Užrašė Orinta Budnikaitė</span></span></p>
Perkamiausios prekės
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €