Giuseppe Verdi. Opera "Kaukių balius", antologija

Bendraukime
 

Giuseppe Verdi. Opera "Kaukių balius", antologija

Giuseppe Verdi. Opera "Kaukių balius", antologija
Giuseppe Verdi. Opera "Kaukių balius", antologija
Kaina: 6.00 €
Kiekis:

Žemiau pateikiame CD garso įrašų sąrašą.
Nusipirkę šios kompaktinės plokštelės garso įrašus mūsų elektroninėje parduotuvėje, galėsite juos perklausyti tiesiog šioje svetainėje (tinklalapyje).
Šiuo metu galite perklausyti tik pirmąjį garso įrašą, kuris reprezentuoja visą kompaktinę plokštelę.
Norėdami įsigyti šiuos CD garso įrašus, įsidėkite prekę į pirkinių krepšelį ir įvykdykite užsakymą.
Kai užsakymo statusas (po sėkmingo apmokėjimo) bus pakeistas į įvykdytas, Jūs galėsite parsisiųsti visus CD garso įrašus mp3 formatu.
Įsigiję CD garso įrašus, galėsite bet kada juos perklausyti mūsų parduotuvėje prisijungę su savo vartotojo duomenimis arba parsisiuntę į savo laikmeną.

Nr.
Pavadinimas
Trukmė
1
1. Preliudas. Žiūraitis
00:03:44
2
2. Choras "Posa in pace" (1954)
00:01:50
3
3. I veiksmo finalas (1954)
00:02:07
4
4. Rikardo arija (III v.). Caruso
00:04:17
5
5. Rikardo barkarolė I v. Petrauskas
00:03:19
6
6. Rikardo barkarolė I v. Virgilijus Noreika
00:03:18
7
7. Ulrikos būrimo scena I v. Almonaitytė
00:06:33
8
8. Renato scena III v. Kaniava
00:06:35
9
9. Oskaro daina I v. Čiudakova
00:02:02
10
10. Oskaro kupletai III v. Čiudakova
00:02:08
11
11. II veiksmo įžanga. Žiūraitis
00:01:58
12
12. Amelijos arija kapuose. Nelli
00:04:56
13
Duetas (Amelija, Rikardas). Nelli, Pirs
00:04:44
14
14. Cabaletta a due. nelli, Pirs
00:03:16
15
15. Tercetas. Amelija, Rikardas, Renatas
00:04:41
16
16. II v. Scena su choru ir finalas
00:07:09
17
17. Keršto priesaika. III v. 1 pav.
00:00:50
18
18. Scena ir kvintetas III v. 1 pav.
00:04:07
19
19. Baliaus scena. III v. 3 pav.
00:01:45
20
Duetas. Amelija, Rikardas. Nelli, Pirs
00:05:00
21
21. Finalas. Toscanini
00:04:11


Giuseppe Verdi, operos KAUKIŲ BALIUS antologija

G. Verdi. KAUKIŲ BALIUSOperos antologija

Įsigyti galima TIK ĮRAŠUS mp3 formatu

Lietuvoje tokio pobūdžio antologija, skirta operos premjerai, išleista pirmą kartą. CD įrašyti Lietuvoje „Kaukių balių“ atlikę K. Petrauskas, E. Čiudakova, B. Almonaitytė, V. Noreika, E. Kaniava, dirigentai J. Aleksa, J. Domarkas, A. Žiūraitis ir svarbiausi operos dramaturginiai momentai (A. Toscanini 1949 m. įrašas), leidžiantys klausytojams geriau pasiruošti operos premjerai, kuri įvyko „Vilniaus festivalyje 2001“.

MUZIKOS BARAI 2001 m. Nr. 6, birželis – specialus Vilniaus festivalio užsakymu parengtas numeris. Su CD “Kaukių balius”.
CD “Kaukių balius” – G.Verdi operos interpretacijos antologija (Lietuvos atlikėjai – K. Petrauskas, E. Čiudakova, B. Almonaitytė, V. Noreika, E. Kaniava, dirigentai J. Aleksa, J. Domarkas, A. Žiūraitis) ir svarbiausi operos dramaturginiai momentai (A. Toscanini 1949 m. įrašas), leidžiantys klausytojams geriau pasiruošti operos premjerai “Vilniaus festivalyje”.

Numeryje taip pat supažindinama su Vilniaus festivalio atlikėjais bei skambėsiančia muzika. Vartyti čia >>>

Pagrindinis “Vilniaus festivalio 2001” akcentas - G.Verdi 100-osioms mirties metinėms skirtas “Kaukių baliaus” pastatymas.

Ši opera Lietuvoje statyta trys kartus: 1926 m. (premjera spalio 30 d.; statytojai J.Gruodis, E.Vekovas, V.Dubeneckis), 1934 m. (premjera balandžio 14 d.; statytojai M.Bukša, A.Pavlovskis, L.Truikys) ir 1967 m. (premjera vasario 25 d.; statytojai Ch.Potašinskas, M.Megis, E.Renteris). Paskutinis pastatymas skambėjo išties seniai - užaugo jau visa operos mėgėjų karta, negalėjusi teatre pamatyti ir išgirsti “Kaukių baliaus”. Tiesa, operos arijos - ypač Rikardo, Renato ir Ulrikos - dažnai skamba koncertinėje scenoje. Tačiau Verdi operos pasižymi unikalia ypatybe - muzikos dramaturgija plėtojama nuosekliai, net menkiausias rečitatyvas tampa nepaprastai svarbia parengiamąja dramos dalimi, kad kiek vėliau skambėsiantis numeris - arija ar ansamblis - klausytoją paveiktų maksimaliai. Kita Verdi muzikos ypatybė - nepaprastas vaizdingumas. Klausydamas muzikos, regis, jauti net, kaip šiugžda susijaudinusios veikėjos apdaras ar skreba keršto troškimo valdoma lemtingą vardą rašanti plunksna. Įdomiausia, kad Verdi muzika formuoja ne tik pojūčius, bet ir reginį: ne tik dramos siužeto vingiai, bet ir kompozitorius tiesiog tapybiškai muzikos garsais piešia labai konkrečią veiksmo aplinką, regis, net nurodo, kokio stiliaus kostiumo siluetas turi būti ir netgi su kokiais priedais būtina jį siūdinti (su gobtuvu, kišenėmis ar daugybe klosčių). Verdi yra realistas - ir tuo labai daug pasakyta.

Tad “Muzikos barai” sumanė parengti seniai “Kaukių baliaus” muzikos negirdėjusius klausytojus operos premjerai Trakų pilies kieme. Šiame numeryje mėginame sudaryti galimybę ne tik pasiskaityti apie operos sukūrimo ir pastatymo istoriją, pamatyti įvairių pastatymų scenovaizdžius ir atlikėjų, kūrusių pagrindinius vaidmenis, nuotraukas. Šį kartą visa, ką skaitytojas žurnale sužinos ir pamatys, leidžiame ir išgirsti - pridedame “Kaukių baliaus” straipsnių ciklą iliustruojantį CD.

Kompaktinėje plokštelėje pateikiame išties negausius Lietuvos atlikėjų “Kaukių baliaus” arijų įrašus. Tikimės, kad Rikardo barkarolė, atlikta dviejų XX amžiaus operos galiūnų Kipro Petrausko ir Virgilijaus Noreikos, leis mūsų skaitytojui suvokti, kad skirtingos interpretacijos gali tarpusavyje ir nekonkuruoti (geriau - blogiau), o atskleisti naujas atliekamos muzikos spalvas, pajusti atlikėjo individualumą, balso grožio specifiką ir turtingumą. O legendinio E.Caruso atlikta Rikardo arija suteikia šiam CD istorinę perspektyvą. A.Toscanini “Kaukių baliaus” įrašai priartina mus prie paties G.Verdi - asmeninė dirigento patirtis, kompozitoriaus artumas (simboliška, kad ir pirmoji gyvenime ketverių metų Toscanini išgirsta opera - taip pat “Kaukių balius”). Įdomu ir tai, kad lietuvio Algio Žiūraičio pirmoji opera, statyta Maskvoje, Didžiajame teatre, - “Kaukių balius”. Jis ją diriguodavo su ypatingu užsidegimu, ir ji visuomet pelnydavo išskirtines publikos ovacijas.

Iki šiol leidę reprezentacinius CD, pirmą kartą pateikiame pažintinį, daug praeities įrašų atnaujinantį CD. 

2001 m. Įžangos žodis. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

 

CD TURINYS

1. Preliudas.  3'42
VADTO diriguoja Algis Žiūraitis (1987)                  

Trumpa orkestro įžanga. Viena po kitos skamba trys pagrindinės operos temos. Pirmoji - neįmantrus choralas, ramus ir pasyvus, deja, nepasižymintis vidine energija, - patenkintųjų savo valdovu Rikardu tema. Su ja kontrastuoja trumpos, grėsmingos aštraus, energingo staccato frazės - sąmokslininkai. Kantileniška kylanti melodija, savo kilnumu ir lyrika apgaubianti visą orkestrą, - Rikardo meilės tema.
Algis Žiūraitis: "Jei imiesi operos, tai, ją diriguodamas, išgyveni visų jos personažų likimus. Prie pulto jautiesi tarsi vieno aktoriaus teatre, ir muzikiniais - sceniniais vaizdais atskleidi save. Dirigentas - tai spektaklio širdis. Operoje visiškai neleistinas taktiškas atsipalaidavimas, deja, tapęs madingu ir neretai laikomas privalomu. Tai ne kas kita, kaip operos laidotuvės, o juk šis menas - išgrynintas jausmas, tiesos šventovė! (...). Su N.Benois, beje, buvau pažįstamas jau anksčiau, kai Didžiajame teatre statėme Verdi "Kaukių balių", kuriam jis sukūrė puikias dekoracijas ir kostiumus. Štai jau beveik dešimtmetį šis spektaklis yra vienas geriausių teatre. Ir kiekvieną kartą, kai pakyla uždanga (ypač prieš paskutinį paveikslą) salėje pasigirsta aplodismentai - padėkos dailininkui ženklas. N.Benois beveik visą savo gyvenimą dirbo "La Scala" teatro vyriausiuoju dailininku. Ten bendravo su pačiais įžymiausiais dailininkais, režisieriais, dirigentais, kaip antai: Toscanini, de Sabata, Gavazzeni, Karajanas, Abbado... Ir kai po "Kaukių baliaus" pastatymo jis viename interviu žurnalistams pasakė, kad Žiūraitis - tikras Verdi muzikos žinovas, "verdiškasis" dirigentas, - man tai buvo pats didžiausias pagyrimas ir apdovanojimas. (...) Dėl tempų su dainininkais apskritai sunkoka susitarti. Padainuoti reikiamu tempu nelengva - būtina gera technika, dikcija, muzikinė erudicija, pagaliau reikia pastangų. O solistai nori, kad būtų patogu. Viskas - tempų sąskaita. Labai gerbiu Toscanini. Jis visais laikais buvo kritikuojamas dėl per greitų tempų, o aš manau, kad būtent tokių tempų reikėjo jo atliekamai muzikai. Ir Verdi yra sakęs, jog jam svarbiausia ne tiek dainininko balsas, kiek sugebėjimas įgyvendinti kompozitoriaus ketinimus, o šiuos didžia dalimi sąlygoja tempai. Apmaudu, kad netgi Italijoje, Milane, šiandien šios tradicijos užmirštamos.

Aleksejus Stepanovas: "Žiūraitį stebiu, mokausi iš jo nuo 1979-ųjų, kai pradėjau dirbti Didžiajame teatre. Žiūraitis iš kitų išsiskiria kūrybine drąsa, į akademinius spektaklius jis įlieja gaivumo, sudaro kūrinio gimimo šią akimirką įspūdį. Jis beveik visada laužo įprastą tradicinę schemą - ypač tai matyti jo pirmojoje Didžiajame teatre diriguotoje operoje - "Kaukių baliuje. Iš pradžių nauja interpretacija buvo sutikta priešiškai. Solistams buvo sunku - Žiūraitis neleido dainuoti tempu, kuris jiems atrodė patogus. Algio siekiai visada išplaukia iš autoriaus ketinimų. Dainininkai priprato prie disciplinos, o ji padėjo išvengti rutinos. Šiandien jau niekas neįsivaizduoja "Kaukių baliaus" atliekamo kitaip - Žiūraitis visus įtikino. Tokio pobūdžio interpretaciją pavadinčiau šiuolaikine, nes muzikavimas šiandien skiriasi nuo interpretacijos kad ir prieš dvidešimt metų."

2. Choras "Posa in pace" (1954)  1'46

Gubernatoriaus rūmai. Susirinkusieji laukia Rikardo. Pirmojo choro “Posa in pace” polifonijoje supriešinamos Rikardą mylinčios liaudies ir sąmokslininkų nuotaikos.

3. I veiksmo finalas (1954) 2'03
Rikardas sumano puikią pramogą: persirengęs su dvariškiais jis pats nueis pas būrėją Ulriką ir išsiaiškins, ar iš tikrųjų ji tokia puiki pranašė, kaip sako Oskaras. Bus smagu! Paveikslo finale choras ir Oskaras šlovina Rikardą, sąmokslininkai rengiasi pasinaudoti situacija ir jį nužudyti, Renatas žavisi Rikardo drąsa ir ketina jį išgelbėti, Rikardas duoda paskutinius nurodymus… Atrodo, kaukių balius prasideda kiek ankščiau…

Įrašant "Kaukių balių" A.Toscanini buvo 87-erių.

1954 metų sausio pabaigoje maestro du kartus dirigavo atnaujintam "Kaukių baliaus" koncertiniam pastatymui "Carnegie Hall" salėje. Po šių koncertų kritikai sutartinai gyrė dirigentą, esą net ir šis puikus Verdi muzikos (ir ypač stiliaus) žinovas dar niekad taip emocionaliai nebuvo dirigavęs, dar niekad nebuvo taip raiškiai perteikęs operos dramaturgijos. Net ir be kostiumų, scenovaizdžio ir režisūros klausytojai matyte matė ir jauste juto visas dramos peripetijas. Liaupsino kritikai ir dainininkus, kurie net ir, regis, neįmanomus Toscanini reikalavimus vykdė puikiai. "Tai paskutinė diriguota opera mano gyvenime, - kalbėjo tąsyk Toscanini. - Bet tai ir pirmoji mano gyvenimo opera: aš išgirdau ją Parmos operos teatro galiorkoje, būdamas ketverių." Būtent tų koncertų metu įrašytą operą siūlome "Muzikos barų" skaitytojams kelionei į Verdi "Kaukių baliaus" muzikos - puikios dramaturgijos - pasaulį.

4. Rikardo arija (III v.). 4'13
Atl. Enrico Caruso (1911)                        

Orkestras groja Rikardo meilės temą. Ji tampa kontrapunktu Rikardo rečitatyvo, iš kurio paaiškėja, kad jis nusprendė su Amelija išsiskirti. Neva tarnybos reikalais jis išsiųsiąs Renatą ir Ameliją į Angliją. Romanse “Ma se m’è forza perderti” girdime Rikardo mintis apie prarastą meilę bei keistą mirties nuojautą.

Nė vienas dainininkas, greičiausiai, nėra toks garsus ir po savo mirties kaip Enrico Caruso. “Tenorų karalius”, ”dainininkas su ašara balse”, “žmonių širdžių valdovas” – taip buvo ir yra vadinamas šis unikalus žmogus, kurio vardas tapo vokalinio meno etalonu.

Vargu ar yra likęs gyvųjų tarpe žmogus, girdėjęs didįjį tenorą dainuojant gyvai. “Jo balsas, kaip ir jo stilius, liks vokalo istorijoje unikaliu reiškiniu. Vienintelis ir nepakartojamas jo baritoninis tembras, nepakartojama vokalinė maniera – nuoširdi ir žmogiška. Atrodė, kad jo balso stygos buvo ne gerklėje, o kažkur širdies raumenų tinkle ir dirbo naudodamos ne orą, o kraują, tekantį jo pulso ritmu (...) Violončelės garsas nedavė ramybės E.Caruso fantazijoms. Jis stengėsi prilygti tokioms garso platumoms ir apimtims, kokios būdingos violončelei, prie jos prisilietus didiesiems muzikantams...” (G.Lauri-Volpi).

5. Rikardo barkarolė (I v. 2 pav.). 3'16
Atl. Kipras Petrauskas (1928) 

Rikardas prašo Ulrikos išburti jam. Kaip buvo minėta, jis vaidina jūreivį. Jo kancona-barkarolė “Di’ tu se fedele” - naujas portreto štrichas. Regime jaunatvišką Rikardo įkarštį, optimizmą bei… aktoriaus talentą. Ulrika pažvelgia Rikardui į ranką ir priblokšta regi: mirtis! Bet Rikardui viskas - juokai. Kurgi jis mirs - kare? dvikovoje? Atsakymas: “Nuo draugo rankos” apstulbina visus, net ir Rikardą…

Anot A. Moteikos ("K. Petrauskui 100") Rikardo barkarolę Kipras Petrauskas įdainavo 1928 metais Vokietijoje, "Parlophone" garso įrašų studijoje. Archyvinis įrašas užfiksavo mūsų garsiojo tenoro balso grakštumą, išskirtinį dėmesį turinio minties interpretacijai. Malonu girdėti ir puikiai pritariantį orkestrą (apmaudu, kad nei dirigentas, nei orkestras nėra minimi įrašo metrikoje). 

6. Rikardo barkarolė (I v. 2 pav.). 3'14
Atl. Virgilijus Noreika (1989); LNSO diriguoja Juozas Domarkas                                                

Nors Virgilijaus Noreikos atliekama barkarolė įrašyta 1989 m. koncerto metu, ji vaizdžiai primena tuos laikus, kai ne vienas, gal ir atsitiktinai užklydęs į operos teatrą Basanavičiaus gatvėje, ilgam liko ištikimu jo lankytoju. Kas pakerėdavo anų laikų teatre? - Pirmiausia, išskirtinis dainininkų dėmesys muzikos dramaturgijai. Įsiklausykime į Virgilijaus Noreikos dainavimą - viską, ką perskaitėme apie Rikardą, jo atvirumą, patiklumą, meilę Amelijai, ištikimybę bičiuliui ir gręsiančią lemtį - viską išgirsime vienos puikios barkarolės atlikimo akimirką (nepamirškime - o atlikimas taigi tik koncertinis!). Gal tokie pavyzdžiai gali tapti svariais argumentais ginče apie operos atlikimo kalbą (V.Noreika dainuoja lietuviškai)?

7. Ulrikos būrimo scena (I v. 2 pav.).    6'29
Atl. Birutė Almonaitytė; LNOBTO diriguoja Vytautas Viržonis (1980)                               

"Tyliau, ji buria" - turėtų mus įspėti choras. Bet visa tai mes išgirstame orkestro įžangoje... - "Žiūrėkite į liepsną - ten pamatysite demoną...

Jis jau čia - jis laiko fakelą likimo ir paslaptis jo man atskleis!" Trumpas, pasikartojantis žemųjų orkestro instrumentų “fatališkasis” motyvas ir bauginantys tritoniai įveda mus į pranašės Ulrikos buveinę. Birutės Almonaitytės Ulrika taip pat iš "Basanavičiaus gatvės teatro" laikų. Nors įrašyta ši scena gerokai vėliau, plokštelių studijoje.

8. Renato scena (III v. 1 pav.).   6'32
Atl. Eduardas Kaniava; LNOBTO diriguoja Jonas Aleksa (1987)                                  

Renato namuse įvyksta šeimos drama. Tik ką Renatas ketino nužudyti Ameliją, nepaisydamas jos pasiaiškinimų, jog ji nekalta. Renatas leidžia Amelijai atsisveikinti su sūnumi. Jai išėjus, jos arijos melodija vis dar skamba… Bet Renatas pažvelgia į kabantį ant sienos Rikardo portretą, ir kraujas vėl plūsteli į galvą: pirmiausia turi būti nubaustas Rikardas. Kas vyksta Renato širdyje, sužinome iš garsiosios arijos “Eri tu” - dviejų dalių romanso, kur neapykantą ir keršto troškimą keičia skausmas prisiminus prarastą meilę.

Eduardas Kaniava 1967 metų "Kaukių baliaus" pastatyme Renato nedainavo - iš pradžių stažuotė Bulgarijoje, o vėliau... tiesiog, matyt, nebuvo lemta. Apmaudu, nes vaidmens dramatizmą E.Kaniava perteikia puikiai (nepamirštamas ir jo Rigoletas vėlgi tame pačiame "Basanavičiaus operos teatre"...). Tačiau koncertuose Renato ariją galėjome girdėti dažnai - tai vienas mėgstamiausių dainininko repertuaro numerių.

9. Oskaro daina (I v.). 1'58

Atl. Elena Čiudakova; LNSO diriguoja Juozas Domarkas (1973)                                                             

Pasirodo teisėjas: jis nori ištremti pranašę Ulriką už jos “raganavimus”. Galantiškojo prancūziško stiliaus baladėje Oskaras skuba Ulriką užstoti. Jo aukštos koloratūros ir teisėjo (boso) replikos skamba išties komiškai.

10. Oskaro kupletai (III v. 3 pav.).  2'03
Atl. Elena Čiudakova; LNSO diriguoja Juozas Domarkas (1973)                                    

Kaukių baliuje Oskaras atpažįsta Renatą. Renatas bando iš Oskaro sužinoti, kaip apsirengęs Rikardas. Juokaudamas Oskaras dainuoja prancūziškuosius kupletus “Saper vorreste” ir nuo Renato pabėga.  

Elenos Čiudakovos dainuojamas Oskaras nepaprastai jaunatviškai grakštus, šmaikštus ir vikrus pažas. Visos koloratūros emociškai pateisintos, keri balso skambumu. Nuostabą sukėlė faktas, kad E.Čiudakovos įrašų sąrašuose dvi Oskaro dainelės įrašytos su Juozo Domarko diriguojamu orkestru neminimos. Plokštelių studijoje, kur jos įrašytos, sužinojome, kad tai įvykę lyg ir 1973 metų sausyje. Tačiau J.Vyliūtės - monografijos "Elena Čiudakova" autorės - tvirtinimu, nuo 1972 metų gruodžio 2 dainininkė visą laiką praleido ligoninėje. Nedainavusi naujametinės "Traviatos", vargu ar galėjo ji sausyje įrašyti Oskaro dainas. Taigi, kol kas fiksuodami Vilniaus plokštelėje sužinotą datą, tikimės ją patikslinti padedant visiems, dar atmenantiems mūsų nuostabiosios lakštingalos paskutines gyvenimo dienas. Visais atvejais šis įrašas itin brangus, nes jis dar mažai kam žinomas, kartu su LRT fondų darbuotojais prikeltas iš užmaršties.

Iš užmaršties šiame CD prikeliame ir nuostabų Lietuvos operos periodą, kai scenoje kartu dainavo tokie puikūs solistai, kaip E.Čiudakova, B.Almonaitytė, V.Noreika ir E.Kaniava.  

11. II veiksmo įžanga. 1'54
VADTO diriguoja Algis Žiūraitis (1987)         

Naktis, užmiestis, kartuvių laukas. Amelija atėjo čia nuskinti stebuklingo augalo, padėsiančio išsigydyti Rikardo meilę.

12. Amelijos arija kapuose.  4'55
Atl. Erva Nelli                                   

Amelijos portretas - arija “Ma dall’arido stelo divulsa”. Liūdnai skamba anglų rago melodija. Kas liks širdyje, jei nebebus meilės? Niūri aplinka, vaiduokliai gąsdina Ameliją. Ji maldauja Dievą pasigailėti.

Net keista, bet lietuviškuose įrašuose nėra įamžinta ne tik be galo svarbi operos dramaturgijoje, bet ir nuostabiai graži Amelijos arija. 

13. Duetas (Amelija, Rikardas). 4'44
Atl. Erva Nelli ir Jean Pirs        

Pasirodo Rikardas, prasideda vienas nuostabiausių Verdi soprano ir tenoro duetų. Rikardas aistringai prisipažįsta mylįs Ameliją, o ši maldauja ją palikti. Abu žino, jog svarbiausia - pareiga. Jie neišduos Renato - draugo ir vyro.

14. “Cabaletta a due”.  3'15
Atl. Erva Nelli ir Jean Pirs                       

Kontrastingo dramatiško dialogo kulminacija tampa cabaletta a due - abipusės meilės išraiška.

15. Tercetas (Amelija, Rikardas, Renatas).  4'42
Atl. Erva Nelli, Jean Pirs, Robert Merrill                                                                                            

Pasirodžius Renatui, Amelija spėja veidą užsidengti šydu. Renatas atėjo apsaugoti Rikardo, kuris dabar turi bėgti, nes sąmokslininkai jau rengiasi pulti. Renatas pažada palydėti Ameliją iki miesto, nebandydamas sužinoti, kas ji.

16. II veiksmo scena su choru ir finalas                                          7'05

Rikardas pabėga, o sąmokslininkai apsupa Renatą ir Ameliją. Jie nusiminė vietoj grafo išvydę jo sekretorių ir reikalauja, kad Amelija nusiimtų šydą. Ištikimasis Renatas išsitraukia špagą. Amelija, gelbėdama Renatą, pati atsidengia veidą… Įvyksta svarbiausias dramos lūžis. Greitus tempus ir veržlias, aistringas, dainingas, plataus diapazono melodijas, kurių bendra linija tarsi priminė aukščiausių kalnų reljefą, pakeičia visiškas sustingimas, repeticijos, nuolat kartojama ta pati nata. Lyg pro rūką Renatas girdi besišaipančių sąmokslininkų juoką. Du mylimiausi gyvenime žmonės - dievinamas draugas ir žmona - išdavė jį. Kaip šį likimo smūgį pakelti? Renatas kviečia sąmokslininkus rytoj ateiti pas jį į namus.

17. Keršto priesaika (III v. 1 pav.)                                                  0'48

Sąmokslininkai trokšta keršto. Karingas jų himnas: kokia sėkmė, Rikardas ruošia kaukių balių, o baliuje bus lengva įvykdyti keršto planą!

18. Scena ir kvintetas (III v. 1 pav.: Amelija, Oskaras, Renatas, Samiuelis, Tomas).    4'04
Atl. Erva Nelli, Virginia Hascins, Robert Merrill, Nicolla Mascona, Norman Scott                                        

Karingą jų himną nutraukia Oskaras. Su juo į sceną vėl įžengia komiškosios prancūzų operos stilius. Šių nerūpestingų, galantiškų koloratūrų, kurių tiek daug buvo pirmajame operos veiksme, jau spėjome pasiilgti. Oskaras atnešė Renatui ir Amelijai kvietimą į Rikardo rengiamą kaukių balių.

Kai sąmokslininkai džiūgauja nekantraudami įvykdyti kruvinąjį planą, nieko neįtariantis Oskaras džiaugiasi būsima švente, o Amelija kaltina save ir ketina Rikardą išgelbėti.                 

19. Baliaus scena (III v. 3 pav.) 1'46

Šokiai, kaukės, linksmybės. Renatas susiranda Oskarą ir, pasakęs turįs apsvarstyti su grafu neatidėliotinus reikalus, sužino Rikardo kaukę. Šokiai, kaukės, linksmybės.

20. Duetas (Amelija, Rikardas). Atl. Erva Nelli ir Jean Pirs        5'00

Prasideda trapi mazurka, Rikardas susitinka su Amelija. Ji maldauja Rikardą saugotis pavojaus, bet šis vėl nekreipia dėmesio. Jis pasako siunčiąs Renatą į Angliją ir su Amelija atsisveikina. Rikardo vokalinės partijos melodija - besikartojanti meilės tema. Tuo tarpu orkestre, stiprėjant įtampai, įkyriai pradeda kartotis sekundos. Netikėtai šalia atsiranda Renatas. Rikardas pargriūva nudurtas draugo. Kyla sumaištis, Oskaras nuplėšia Renatui kaukę, ir visi netveria iš pykčio ir siaubo. Vėl pasigirsta mazurkos melodija.

21. Finalas    4'11

Atgavęs sąmonę, Rikardas liepia Renatą paleisti. Jis paduoda Renatui paskyrimą į Angliją ir įtikina jį Amelijos bei savo nekaltumu. Mirdamas Rikardas atleidžia visiems savo priešams ir atsisveikina su savo šalimi bei draugais.

 

 

TT 78'18

Nr. 2, 3, 12-21 NBC orkestrui ir Roberto Shaw chorui diriguoja Arturo Toscanini (1954)

 

<p><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Junija Galejeva.&nbsp;</span><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Un ballo in maschera</span></span></strong></p> <p><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Istorijos tikrovė</span></strong></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Švedijos karalius Gustavas III buvo išties spalvinga asmenybė. Nors Frydricho Didžiojo sūnėnas ir įrodė savo drąsą mūšio lauke, pirmenybę teikė menui, ne karui. Jis globojo menininkus, pats rašė pjeses ir subūrė aplink save dvarą, garsėjusį kultūra, elegancija bei išsilavinimu. Jis nepaprastai domėjosi teologija ir sykiu - okultizmu. Buvo kalbama, kad ne kartą karalių konsultavo žymi Stokholmo būrėja madam Arvidson, deja, kaip paaiškėjo vėliau, labiau intrigantė nei pranašė. Gustavui buvo dvidešimt šešeri, kai, 1772 m. staiga mirus tėvui, jis paveldėjo Švedijos sostą. Jis iš karto susipyko su diduomene, sumažindamas jos privilegijas bei padidindamas savąsias, ir tuo pelnė liaudies populiarumą. Gustavas III valdė 20 metų, kol 1792 m. buvo nužudytas per kaukių balių. Sąmokslininkams vadovavo du jauni didikai - grafas Ribbingas ir grafas Hornas. Žmogžudystę įvykdyti buvo paskirtas kapitonas Ankarströmas, karštakošis karininkas, prieš keletą metų palikęs tarnybą ir ne kartą atvirai reiškęs savo antipatiją karaliui. Kad ir kokia būtų buvusi šios neapykantos priežastis, tiksliai žinoma, kad Gustavas III niekada nebuvo įsimylėjęs Ankarströmo žmonos. Žmogžudystė įvykdyta Karališkajame operos teatre, kur ir buvo surengtas kaukių balius. Ankarströmas iš arti šovė Gustavui į nugarą, panaudodamas kulką, sulietą su surūdijusia vinimi: jei šūvis nebūtų mirtinas, karalius vis vien mirtų nuo gangrenos.</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Lenkų karininkas, buvęs baliuje, paliko labai įdomų žmogžudystės aprašymą. Jis mini, kad prieš pat balių Gustavas gavęs anoniminį laišką (spėjama, kad iš sargybos karininko De Lilienhorno), kuriame buvę rašoma: “Aš vis dar esu Jūsų draugas, nors turiu pagrindą juo nebūti. Neikite šį vakarą į balių. Ten neteksite gyvybės”.</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Mirties agonija truko trylika dienų. Prieš mirtį karalius įsakė visiems sąmokslininkams atleisti. Vis dėlto Ankarströmui buvo nukirsta ranka, paskui galva, o tada kūnas ketvirčiuotas ir viešai rodomas. Grafai Hornas ir Ribbingas buvo ištremti.</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Štai tokie yra negausūs istorijos faktai, kurie, po šių kruvinų įvykių praėjus 40 metų, tapo Eugene’o Scribe’o libretu sukurtos Danielio François Esprito Aubero operos “Gustavas III, arba Kaukių balius” pagrindu. Scribe’as papildė dramą meilės trikampiu, priversdamas Gustavą III įsimylėti Ankarströmo žmoną Ameliją, bei įtraukė naują personažą - pažą Oskarą. 1833 m. Aubero opera su pasisekimu buvo pastatyta Paryžiuje. Praėjus dar 10 metų, Turinas išvydo Saverio Mercadante’s operą, parašytą pagal tą patį Scribe’o libretą. O vėliau... Vėliau prasidėjo kita istorija.</span></span></p> <p><strong><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">&nbsp;Kova už operą</span></span></strong></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">1857 m. rugpjūtis, Rimini, Italija. Darbo netrūksta. Ką tik - kovo mėnesį - įvyko “Simono Bokanegros” premjera, o dabar Rimini teatre jau statomas “Aroldas” (naujoji “Stifelijaus” versija). Be to, jau pasirašytas kontraktas su Neapolio “San Carlo” teatru, ir 1857-1858 m. karnavalo sezonui reikia pristatyti naują operą - “Karalių Lyrą”. Susipažinkime: šis tvirto sudėjimo, aukštas, lieknas vyras didele galva, papuošta juodų plaukų garbanomis, su trumpa juoda barzda, išdidžia nosimi ir aistringo mėlynų akių žvilgsnio - tai garsus italų kompozitorius Giuseppe Verdi. Jam dar tik keturiasdešimt ketveri, o jis jau autorius 21 operos, tarp kurių yra tokios kiekvienam melomanui brangios kaip “Nabukas”, “Makbetas”, “Rigoletas”, “Trubadūras” ir “Traviata”. Italijos miestų aikštėse, gatvėse, užeigose ir rūmuose skamba Verdi operų melodijos. Ak, tos dieviškos melodijos! Temperamentingos ir kantileniškos. Jose ir Italijos saulė ir spalvinga šios šalies gamta ir pačios italų kalbos dainingumas. O kuriam italui nesuvirpėtų širdis išgirdus chorą “Va, pensiero, sull’ ale dorate” iš “Nabuko” arba “Avrai tu l’universo, Resti l’Italia a me” iš “Atilos”? “Viva Verdi!” - 1859-ųjų žiemą šauks minia. “Viva Verdi!” - iš ryto matys miestiečiai užrašyta ant tvorų ir namų sienų. Kodėl? Todėl, kad italai pripažino Verdi savo didvyriu. Už dainingas itališkas bel canto melodijas (o italai išmano, kas yra melodija). Už efektingą ir teatrališką operų dramaturgiją (o italai žino, kas yra tikra opera). Už tai, kad kiekviena jo operos nata alsuoja meile Italijai. Ir už tai, kad “Viva Verdi” (ir tą taip pat žino kiekvienas italas) reiškia “Viva Vittorio Emanuele, Re D’Italia”, t.y. “Tegyvuoja Viktoras Emanuelis, Italijos karalius”. Teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad laikai, apie kuriuos kalbame, vadinosi Risordžimento. Daugumą istorinių Italijos žemių dar valdė kiti kraštai. Didžioji dalis Šiaurės Italijos, kurioje Verdi gyveno, priklausė Austrijai. Ir štai šeštajame dešimtmetyje Italijoje vyko politiniai neramumai. Italai svajojo apie vientisą ir laisvą Italijos karalystę, valdomą Viktoro Emanuelio. Karas su Austrija darėsi neišvengiamas, ir patriotiniai Verdi operų chorai tapo kovos šūkiais, minios dainomis.</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">1857 m. lapkritis, Busetas, Italija. Paaiškėjo, kad Maria Piccolomini kitą sezoną negalės dainuoti Kordelijos, ir užsispyręs Verdi savavališkai nutarė, kad “Karaliui Lyrui” teks palaukti. Bet kontraktas yra kontraktas - 1858-ųjų sausį reikia naujos operos. Verdi dėmesį patraukė Scribe’o libretas “Gustavas III, arba Kaukių balius”. Kaip jau minėta, Scribe’o librete romantiškai pasakojami istoriniai įvykiai apie Švedijos karalių Gustavą III, 1792 m. nužudytą kaukių baliuje. Verdi parašė garsiam to meto libretų autoriui iš Venecijos Antonio Sommai: prašė skubiai išversti libretą iš prancūzų kalbos į italų, tuo pačiu metu pranešė “San Carlo” teatrui apie pasikeitusius planus. Iki spalio mėnesio sprendimo dar nebuvo priimta. Laimei, Somma dirbo greitai. Bendradarbiauti su poeziją išmanančiu ir reikliu kompozitoriumi nebuvo lengva. Lapkričio 6 d. Verdi rašė Sommai:</span></span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">“Gavau malonų Jūsų laišką ir likusią pirmojo veiksmo dalį. Eilės neblogos: yra tik keletas smulkmenų, kurias galėtumėte greitai pataisyti. Amelijos ir burtininkės scena gera. Eilės “Della citta all’ occaso” nuostabios. Taip pat ir tolesni rečitatyvai. Jei neklystu, radau tris silpnesnes eilutes Amelijos, burtininkės ir Gustavo scenoje. Tikriausiai joms trūksta Jums būdingo įkvėpto braižo. (…) Vienintelė vieta, kurią reikia patobulinti, yra nuo “Strega mia” iki “ti tradi”. Ji per mažai dramatiška. Tegul būna pasakyta visa, ką parašėte, tačiau žodžiai kol kas neišraiškingi. Todėl nei Gustavo abejingumas, nei burtininkės nuostaba, nei sąmokslininkų baimė nėra išryškinta. O šioje scenoje tai svarbu, ir aš noriu, kad žodžiai būtų tikslūs. Metras ar ritmas kelia Jums rūpesčių? Jei norite, rašykite čia rečitatyvą. Verčiau tegul būna geras rečitatyvas nei prastos eilės”.</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Taigi darbas pajudėjo. Bet… Iš pat pradžių kūrybingą jo atmosferą drumstė cenzūra. Mat Neapolio cenzoriams nepatiko siužetas. Labai nepatiko. Argi galima rodyti scenoje monarcho nužudymą? Tai gali paskatinti pavojingus apmąstymus. Somma pasiūlė perkelti veiksmą į XII amžių. Verdi atsisakė:</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">“Mielasis Somma, esu įsitikinęs, kad dvyliktasis amžius mūsų Gustavui pernelyg tolimas. Ši barbariška, brutali epocha visiškai prieštarauja prancūziško stiliaus apibrėžtiems Gustavo ir Oskaro charakteriams bei tokiai žėrinčiai, šiuolaikiškai dramai. Mums reikėtų surasti kunigaikštį, hercogą ar kitą velnią - kad ir šiaurietį, tačiau tokį, kuris būtų matęs pasaulio ir uostęs Liudviko XIV rūmų aplinkos. Kai libretą baigsite, galėsite apie tai galvoti, jei norėsite”.</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Pagaliau Verdi ir Somma susitarė veiksmą perkelti iš XVIII a. Švedijos į XVII a. Pomeraniją, be to, pakeisti pavadinimą: vietoj “Gustavo III” - “Domino kerštas”.</span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">1858 m. žiema, Neapolis, Italija. Opera parašyta. Bet… (Ak, tie “bet”...) Sausio 14 d. prie Napoleono III karietos, vežančios monarchą į Paryžiaus “Opéra”, sprogo bomba. Neapolis sunerimo. Cenzoriai pateikė naujų reikalavimų. Vasario 7-ąją libreto autoriui Verdi rašė:</span></span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">“Skęstu kliūčių jūroje. Jau beveik aišku, kad cenzūra mūsų libreto nepraleis. Nežinau, kodėl. Neklydau perspėdamas Jus, kad reikia vengti bet kokio sakinio ar žodžio, kuriame būtų galima įžvelgti pavojų. Jie pradėjo nuo atskirų frazių ir žodžių, paskui išbraukė ištisas scenas ir pagaliau - visą pjesę. Kaip ypatingą malonę jie parengė man savo reikalavimų sąrašą:</span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Paversti herojų paprastu žmogumi, be menkiausios užuominos į kilmingumą.<br /> Žmoną paversti seserimi.<br /> Pakeisti pranašystės sceną ir perkelti ją į ankstesnius amžius, kai žmonės tokiais dalykais tikėjo.<br /> Jokio baliaus.<br /> Žmogžudystė turi įvykti už scenos.<br /> Išbraukti burtų traukimo sceną.</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Ir, ir, ir!!…</span></span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Kaip matote, dėl šių pakeitimų negali būti nė kalbos, tai reiškia, kad nebus ir operos”.</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">“San Carlo” vadovybė pasiūlė Verdi jau parengtą libretą, pakeistą pagal cenzorių reikalavimus. Opera dabar turėjo vadintis “Adelia degli Adimari”, o veiksmas vykti XIV a. Florencijoje. Verdi pasipiktinęs atsisakė. Teatras pagrasino, jog kompozitoriui teks sumokėti 50 000 dukatų už kontrakto pažeidimą. Verdi ir jo advokatas pareiškė savo pretenzijas. Apie konfliktą sužinojo rūmuose. Pagaliau buvo susitarta: Verdi leista “Domino kerštą” vežti kur nors kitur su sąlyga, kad rudenį jis grįš į Neapolį ir pastatys čia savo “Simoną Bokanegrą”.</span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Tuo metu, kai teisininkai dar kovojo, Verdi jau susirašinėjo su Romos “Teatro Apollo” vadovybe. Nors Romos cenzoriai nebuvo tokie griežti kaip jų kolegos neapoliečiai, vis dėlto ir jie pareikalavo operos veiksmą perkelti į neeuropietišką šalį ir kad pagrindinis herojus būtų ne karalius, o bent truputį žemesnio rango asmuo. Verdi ir Somma peržiūrėjo pasaulio žemėlapį. Tarp galimų variantų buvo aptariamas net Kaukazas. Pagaliau nuspręsta apsistoti ties XVII a. pabaigos Bostonu. Rugpjūčio 6 d. Verdi rašė Somma:</span></span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">“Būkite stiprus ir kantrus. Ypač kantrus. Nepamirškite, kad šiomis aplinkybėmis svarbiausias mūsų tikslas - pastatyti operą Romoje. Cenzūra gerai pasidarbavo, tačiau galėjo būti ir blogiau. Daug ką reikės keisti, pradedant tuo, kad karalius dabar - viso labo tik gubernatorius. Nesirūpinkite dėl kartuvių antrajame veiksme. Pasistengsiu gauti joms leidimą. Nenusiminkite, pakeiskite pabrauktas vietas ir susiplanuokite darbus taip, kad turėtumėte 15 ar 12 laisvų dienų per karnavalo sezoną atvažiuoti į Romą, kur, tikiuosi, puikiai praleisime laiką”.</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Somma pakeitė, ką reikėjo, tačiau uždraudė librete spausdinti savo vardą. Libreto autorius buvo nurodytas kaip “NN”. Dabar opera vadinosi “Un ballo in maschera” (Kaukių balius), ir visi veikėjai, išskyrus Ameliją bei Oskarą, gavo naujus vardus:</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Gustavas III, Švedijos karalius, tapo Rikardu, Varviko grafu ir Bostono gubernatoriumi,</span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">kapitonas Ankarströmas, Gustavo sekretorius, - Renatu, kreolu, Rikardo sekretoriumi,</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">madmuazelė Arvidson - Ulrika, juodaode pranaše,</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">jūreivis Kristianas - Silvanu,</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">grafas Ribbingas - Samiueliu,</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">grafas Hornas - Tomu,</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">justicijos ministras Armfeltas - teisėju.</span></span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Beje, mūsų laikais teatrai, statydami “Kaukių balių”, veiksmą kartais perkelia į Švediją bei grąžina veikėjams jų istorinius vardus.</span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">1859 m. vasario 17-oji, “Teatro Apollo”, Roma, Italija. Premjeroje dainavo Gaetano Fraschini (Rikardas), Leone Giraldoni (Renatas), Eugenia Julienne-Dejean (Amelija) ir Zelina Sbriscia (Ulrika). Didžiulė sėkmė. Tą naktį pirmą kartą ir nuskambėjo: “Viva Verdi!” “Kaukių balius” tapo viena populiariausių Verdi operų. Ir nors, bėgant amžiams, ši opera nestatoma taip dažnai kaip “Rigoletas”, “Trubadūras” ar “Traviata”, ji niekada nebuvo dingusi iš pasaulio teatrų repertuaro. O juk tai šį bei tą reiškia. Bravo, Verdi!</span></span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px"><strong>Trumpa orkestro įžanga. </strong>Viena po kitos skamba trys pagrindinės operos temos. Pirmoji - neįmantrus choralas, ramus ir pasyvus, deja, nepasižymintis vidine energija, - patenkintųjų savo valdovu Rikardu tema. Su ja kontrastuoja trumpos, grėsmingos aštraus, energingo staccato frazės - sąmokslininkai. Kantileniška kylanti melodija, savo kilnumu ir lyrika apgaubianti visą orkestrą, - Rikardo meilės tema.</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px"><strong>I veiksmas. Pirmasis paveikslas. </strong>Gubernatoriaus rūmai. Susirinkusieji laukia Rikardo. Pirmojo choro “Posa in pace” polifonijoje supriešinamos Rikardą mylinčios liaudies ir sąmokslininkų nuotaikos. Pasirodo Rikardas. Staiga nuotaika scenoje pragiedrėja. Pasigirsta net komiškosios italų operos buffa intonacijos. Pažas Oskaras įteikia Rikardui būsimo kaukių baliaus svečių sąrašą. Jame įrašytas ir Rikardo sekretoriaus Renato žmonos Amelijos vardas. Apie tai, kad, nieko nepaisydamas, Rikardas Ameliją myli, sužinome iš pirmosios jo arijos “La rivedrà nell’ estasi”. Jos temą jau girdėjome įžangoje, ji operoje skambės dar ne kartą. Įeina Renatas. Jis perspėja Rikardą apie gresiantį pavojų, nori atskleisti sąmokslininkų vardus. Tačiau šio sąrašo Rikardas girdėti nenori: jis nieko nepersekios ir nebaus, jis tiki savo tiesa ir liaudies meile. Toks Rikardo credo. Renatas, tikras draugas, susirūpinęs dėl politinės grafo trumparegystės (arija “Alla vita che t’arride”). Gresiančio pavojaus šešėlis atmosferą užtemdo neilgam. Pasirodo teisėjas: jis nori ištremti pranašę Ulriką už jos “raganavimus”. Galantiškojo prancūziško stiliaus baladėje Oskaras skuba Ulriką užstoti. Jo aukštos koloratūros ir teisėjo (tenoro) replikos skamba išties komiškai. Rikardas sumano puikią pramogą: persirengęs su dvariškiais jis pats nueis pas būrėją ir išsiaiškins, ar iš tikrųjų ji tokia puiki pranašė, kaip sako Oskaras. Bus smagu! Paveikslo finale choras ir Oskaras šlovina Rikardą, sąmokslininkai rengiasi pasinaudoti situacija ir jį nužudyti, Renatas žavisi Rikardo drąsa ir ketina jį išgelbėti, Rikardas duoda paskutinius nurodymus… Atrodo, kaukių balius prasideda kiek ankščiau…</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px"><strong>I veiksmas. Antrasis paveikslas. </strong>Trumpas, pasikartojantis žemųjų orkestro instrumentų “fatališkasis” motyvas ir bauginantys tritoniai įveda mus į pranašės Ulrikos buveinę. Susirinkę žmonės stebi Ulrikos burtus. Mistinę atmosferą sudrumsčia anksčiau už dvariškius atėjęs jūreiviu persirengęs Rikardas. Kartu su juo į sceną vėl įžengia komiška buffa nuotaika. Ulrika buria kareiviui Silvanui. Arijoje “Su, fatemi largo” Silvanas papasakoja, kaip negailėdamas savęs kariavo už Rikardą, tačiau už savo ištikimybę padėkos nesulaukė. Ulrika pranašauja Silvanui turtus ir paaukštinimą. Tuo pat metu, apgailestaudamas dėl savo nedėmesingumo, Rikardas nepastebimai Silvanui į kišenę įkiša pinigų ir paaukštinimo dokumentus. Kai Silvanas visa tai randa, žmonės pradeda džiaugsmingai girti stebuklingąsias Ulrikos galias. Visuotinį džiaugsmą nutraukia tarnas, kuris prašo Ulrikos priimti jo ponią be liudytojų. Ulrika liepia visiems išeiti. Tačiau Rikardas jau atpažino Amelijos tarną ir nori sužinoti, apie ką gi jo mylimoji kalbėsis su būrėja. Rikardas pasislepia ir klausosi. Įeina Amelija. Iš jos ir Ulrikos dialogo kartu su Rikardu sužinome, kad Amelija myli (nesunku atspėti ką), bet žmonos pareiga verčia ją šios meilės atsisakyti. Ulrika sako, jog padėti gali viena žolė, auganti užmiestyje prie kartuvių. Nuskinti ją galima, žinoma, tik vidurnaktį. Lyriškas ir kartu dramatiškas tercetas: apimta baimės ir nerimo, lyg kokios nuojautos, Amelija kreipiasi į Dievą, prašydama pagalbos, Ulrika ją ramina, Rikardas ketina slapčia palydėti Ameliją į baisiąją vietą ir ją saugoti, švelni ir aistringa kantilena atskleidžia jo jausmus bei kilnumą. Melodraminę sceną nutraukia kariniai ritmai. Amelija išeina, o į sceną įsiveržia pagaliau atskubėję persirengę dvariškiai. Jie šauniai vaidina prasčiokus. “Spektaklis” prasideda gana linksmai. Rikardas prašo Ulrikos išburti jam. Kaip buvo minėta, jis vaidina jūreivį. Jo kancona-barkarolė “Di’ tu se fedele” - naujas portreto štrichas. Regime jaunatvišką Rikardo įkarštį, optimizmą bei… aktoriaus talentą. Ulrika pažvelgia Rikardui į ranką ir priblokšta regi: mirtis! Bet Rikardui viskas - juokai. Kurgi jis mirs - kare? dvikovoje? Atsakymas: “Nuo draugo rankos” apstulbina visus, net ir Rikardą… Tačiau netrukus jis atsigauna ir vėl pradeda juokauti. Čia Verdi parašė žymųjį kvintetą su choru “È scherzo od è follia” - įvairių stilių sintezės ir polifonijos šedevrą. Komiškai trūkčiojanti juokauti bandančio Rikardo melodija susipina su fatališkai rimta Ulrikos partija, fone skamba grėsmingas išsigandusių sąmokslininkų drebulys (jie bijo tuojau būti Ulrikos išduoti), o aukštai liejasi Oskaro, apraudančio Rikardo likimą, kantilena. Rikardas nori sužinoti žudiko vardą. Ulrika pranašauja, jog žudikas bus tas, kuris pirmas paspaus Rikardui ranką. Pasirodo pavėlavęs Renatas. Įėjęs jis iš karto paspaudžia Rikardui ranką. Visi įsitikinę, jog pranašystė netikra: niekas, o pirmiausia pats Rikardas, neabejoja Renato ištikimybe. Nors Ulrikos “apgavystė” įrodyta, Rikardas jos neištremia, o kilniaširdiškai apdovanoja. Sužinoję, kad Ulrikos buveinėje yra Rikardas, iš gatvės įsiveržia žmonės. Jie šlovina savo mylimą valdovą.</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px"><strong>II veiksmas.</strong> Naktis, užmiestis, kartuvių laukas. Amelija atėjo čia nuskinti stebuklingo augalo, padėsiančio išsigydyti Rikardo meilę. Amelijos portretas - arija “Ma dall’arido stelo divulsa”. Liūdnai skamba anglų rago melodija. Kas liks širdyje, jei nebebus meilės? Niūri aplinka, vaiduokliai gąsdina Ameliją. Ji maldauja Dievą pasigailėti. Pasirodo Rikardas, prasideda vienas nuostabiausių Verdi soprano ir tenoro duetų. Rikardas aistringai prisipažįsta mylįs Ameliją, o ši maldauja ją palikti. Abu žino, jog svarbiausia - pareiga. Jie neišduos Renato - draugo ir vyro. Kontrastingo dramatiško dialogo kulminacija tampa cabaletta a due - abipusės meilės išraiška. Pasirodžius Renatui, Amelija spėja veidą užsidengti šydu. Renatas atėjo apsaugoti Rikardo, kuris dabar turi bėgti, nes sąmokslininkai jau rengiasi pulti. Renatas pažada palydėti Ameliją iki miesto, nebandydamas sužinoti, kas ji. Rikardas pabėga, o sąmokslininkai apsupa Renatą ir Ameliją. Jie nusiminė vietoj grafo išvydę jo sekretorių ir reikalauja, kad Amelija nusiimtų šydą. Ištikimasis Renatas išsitraukia špagą. Amelija, gelbėdama Renatą, pati atsidengia veidą… Įvyksta svarbiausias dramos lūžis. Greitus tempus ir veržlias, aistringas, dainingas, plataus diapazono melodijas, kurių bendra linija tarsi priminė aukščiausių kalnų reljefą, pakeičia visiškas sustingimas, repeticijos, nuolat kartojama ta pati nata. Lyg pro rūką Renatas girdi besišaipančių sąmokslininkų juoką. Du mylimiausi gyvenime žmonės - dievinamas draugas ir žmona - išdavė jį. Kaip šį likimo smūgį pakelti? Renatas kviečia sąmokslininkus rytoj ateiti pas jį į namus.</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px"><strong>III veiksmas. Pirmasis paveikslas. </strong>Lydimi grėsmingo karinio orkestro preliudo, patenkame į Renato namus ir tampame šeimos dramos liudininkais. Renatas kaltina Ameliją ir ketina nužudyti, Amelija bando pasiaiškinti, jog nekalta, tačiau Renatas neklauso. Graudžioje arijoje Amelija prašo leisti atsisveikinti su sūnumi. Renatas leidžia. Amelijai išėjus, jos arijos melodija vis dar skamba… Bet Renatas pažvelgia į kabantį ant sienos Rikardo portretą, ir kraujas vėl plūsteli į galvą: pirmiausia turi būti nubaustas Rikardas. Kas vyksta Renato širdyje, sužinome iš garsiosios arijos “Eri tu” - dviejų dalių romanso, kur neapykantą ir keršto troškimą keičia skausmas prisiminus prarastą meilę. Grėsmingų orkestro staccato tema praneša, jog atvyko sąmokslininkų vadai - Samiuelis ir Tomas. Renatas pareiškia, kad apie sąmokslą ne tik žino, bet ir nori jame dalyvauti. Kiekvienas iš trijų turi Rikardui savų pretenzijų, tad kurio gi rankoje bus peilis? Renatas siūlo traukti burtus. Į vazą įmetami trys rašteliai. Kaip tik laiku įeina Amelija. Renatas liepia jai ištraukti vieną raštelį. Orkestro plėtojimas sustoja, kaip ir pirmame veiksme, kai Ulrika pranašauja Rikardui mirtį. Tęsiamo akordo fone timpanai muša “likimo” ritmą. Amelija apie sąmokslą nežino, bet tragediją nujaučia. Renatas negailestingas. Skambant styginių tremolando, Amelija ištraukia popierėlį - “Renatas”. Moteris viską supranta, ji apimta siaubo, o sąmokslininkai trokšta keršto. Karingą jų himną nutraukia Oskaras. Su juo į sceną vėl įžengia komiškosios prancūzų operos stilius. Šių nerūpestingų, galantiškų koloratūrų, kurių tiek daug buvo pirmajame operos veiksme, jau spėjome pasiilgti. Oskaras atnešė Renatui ir Amelijai kvietimą į Rikardo rengiamą kaukių balių. Kvintetas - vėl grįžta karingasis sąmokslininkų himnas: kokia sėkmė, baliuje įvykdyti keršto planą bus labai paprasta! Kai sąmokslininkai džiūgauja nekantraudami įvykdyti kruvinąjį planą, nieko neįtariantis Oskaras džiaugiasi būsima švente, o Amelija kaltina save ir ketina Rikardą išgelbėti.</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px"><strong>III veiksmas. Antrasis paveikslas.</strong> Orkestras groja Rikardo meilės temą. Ji tampa kontrapunktu Rikardo rečitatyvo, iš kurio paaiškėja, kad jis nusprendė su Amelija išsiskirti. Neva tarnybos reikalais jis išsiųsiąs Renatą ir Ameliją į Angliją. Romanse “Ma se m’è forza perderti” girdime Rikardo mintis apie prarastą meilę bei keistą mirties nuojautą. Iš salės atsklinda jau prasidėjusio kaukių baliaus muzika, Oskaras atneša anoniminį laišką, kuriame rašoma, jog Rikardui baliuje rodytis būtų itin pavojinga. Tačiau perspėjimams jis kaip visada abejingas. Be to, baliuje jis pamatys Ameliją! Scena baigiasi Rikardo meilės arijos iš pirmojo veiksmo fragmentu.</span></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px"><strong>III veiksmas. Trečiasis paveikslas.</strong> Kaukių balius. Šokiai, kaukės ir linksmybės. Staiga trumpam pasigirsta minoras: sąmokslininkų vadai ir Renatas tariasi dėl slaptažodžio. Oskaras atpažįsta Renatą. Renatas bando iš Oskaro sužinoti, kaip apsirengęs Rikardas. Juokaudamas Oskaras dainuoja prancūziškuosius kupletus “Saper vorreste” ir nuo Renato pabėga. Šokiai, kaukės, linksmybės. Renatas vėl susiranda Oskarą ir, pasakęs turįs apsvarstyti su grafu neatidėliotinus reikalus, sužino Rikardo kaukę. Šokiai, kaukės, linksmybės. Prasideda trapi mazurka, Rikardas susitinka su Amelija. Ji maldauja Rikardą saugotis pavojaus, bet šis vėl nekreipia dėmesio. Jis pasako siunčiąs Renatą į Angliją ir su Amelija atsisveikina. Rikardo vokalinės partijos melodija - besikartojanti meilės tema. Tuo tarpu orkestre, stiprėjant įtampai, įkyriai pradeda kartotis sekundos. Netikėtai šalia atsiranda Renatas. Rikardas pargriūva nudurtas draugo. Kyla sumaištis, Oskaras nuplėšia Renatui kaukę, ir visi netveria iš pykčio ir siaubo. Vėl pasigirsta mazurkos melodija. Atgavęs sąmonę, Rikardas liepia Renatą paleisti. Jis paduoda Renatui paskyrimą į Angliją ir įtikina jį Amelijos bei savo nekaltumu. Mirdamas Rikardas atleidžia visiems savo priešams ir atsisveikina su savo šalimi bei draugais.</span></p> <p><strong><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">“Mėgdžiojant tikrovę, galima pasiekti gerų rezultatų, tačiau geriau, kur kas geriau yra tikrovę kurti.”</span></strong></p> <p><strong><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Giuseppe Verdi</span></span></strong></p> <p><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif; font-size:16px">Kaip valsas kaukių baliuje priverčia kartu suktis Pjero ir Kolombiną, Vilką ir Raudonkepuraitę, o Seną čigoną - paduoti ranką Grafienei, taip ir Verdi “Kaukių baliuje” drąsiai ir meistriškai sujungė skirtingus operų stilius: buffa ir opéra comique, seria ir mélodrame, tragediją ir komediją, realizmą ir pasaką. Didelė stilistinė įvairovė sukuria savitą šios operos atmosferą bei išryškina dramaturgiją. Be to, kad ir kaip būtų paradoksalu, “uždėjęs kaukes”, Verdi tik dar tiksliau ir tikroviškiau nupiešė herojų portretus.</span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Visi veikėjai išdėstyti simetriškai, lyg atsvertų vienas kitą. Su Rikardo draugų ir liaudies chorais stilistiškai kontrastuoja sąmokslininkų ansambliai bei chorai. Opéra comique spalvomis nutapytą Oskaro portretą papildo Ulrikos romantinės pasakos mistika. Tuo pat metu Ulrikos ir Oskaro prancūziškąją muziką atsveria jausminga itališkoji Renato ir Amelijos kantilena. O centre - spalvinga Rikardo asmenybė: galantiškų rūmų valdovo, mėgstančio linksmas buffa pramogas, kilnaus ir ištikimo seria didvyrio, aistringai romantiškai įsimylėjusio ir fatališkai žūstančio. Kaip, naudodamas visas šias stilistines kaukes, Verdi sugebėjo sukurti teatrališkai efektingas ir kartu emociškai tikroviškas situacijas, paaiškinti neįmanoma. Tai genijaus paslaptis. Štai pirmojo veiksmo antrasis paveikslas (Ulrikos buveinėje) su visais persirengimais, vaidinimais, intrigomis, vėlavimais ir nekaltomis apgavystėmis. Atrodytų - klasikinis komiškosios italų operos buffa pavyzdys. Tačiau, skambant Amelijos ir Rikardo meilės temoms, juoko kaukės akyse pasirodo liūdesio ašaros. Ir Ulrikos pranašystė mums neatrodo juokinga. Ar dėl to, kad užjaučiame “burtininkę”, kuria Rikardas netiki? O gal būtent dėl to, kad tiki, tik nenori to pripažinti? Juk iš karto po pranašystės bufoniška Rikardo melodija skamba ne itin linksmai - kažkaip trukčioja, atsiranda keistų pauzių… O kas jo vietoje neišsigąstų? Tik stebėtis reikia, kaip greitai jis susitvardo! O štai antrojo veiksmo finalas - “juoko” choras: sąmokslininkai juokiasi iš Renato, kuris naktį siaubingoje vietoje - prie kartuvių - turi pasimatymą su savo žmona! Išties juokinga. Tačiau mes kažkodėl nesijuokiame. Tikriausiai dėl to, kad Verdi čia labiau rūpėjo parodyti, ką jaučia Renatas, sužinojęs apie, kaip jam atrodo, žmonos neištikimybę ir draugo išdavystę, ir komišką sąmokslininkų chorą Verdi parašė taip, kad tik šiurpas ima nuo tų “cha, cha, cha”. Vienas psichologiškai veiksmingiausių operos numerių - garsioji Renato arija “Eri tu”. Ji dažnai atliekama koncertuose, tačiau tikrą šios muzikos poveikį galima pajusti tik operos kontekste, po to, kai pirmajame ir antrajame veiksmuose matėme kilnius Renato poelgius, po to, kai girdėjome jo pirmojo veiksmo ariją, po to, kai taip ilgai žavėjomės jo ištikima draugyste, pagaliau po to, kai kartu su juo išklausėme sąmokslininkų “juoko” chorą. Po viso to arijoje “Eri tu” pamatome kitą žmogų - negailestingą, įsiutusį, trokštantį keršto, bet staiga… “O dolcezze perdute” - kiek skausmo, kiek sielvarto antroje arijos pusėje! Kaip, pasirodo, Renatas kenčia, kokią tragediją išgyvena!</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Dinamikos požiūriu Renatas - įdomiausias operos personažas. Kiti veikėjai, tarp jų ir pats Rikardas, nesikeičia. Ir tikriausiai ne veltui. Verdi, aplink Rikardą kaip aplink karalių saulę stilistiškai išdėstęs herojus, palieka Renatą operos dramaturgijos centre. Scenų kaita puikiai subalansuota, simetriška: rūmai - pirmajame veiksme ir finale, burtai - pirmojo veiksmo antrajame paveiksle ir trečiojo veiksmo pirmajame, Rikardo meilės arijos - pirmajame veiksme ir finale, meilės duetas -antrajame veiksme ir finale, Oskaro arijos - pirmajame ir trečiajame veiksmuose. Ir tik Rikardo linija lyg strėlė perveria šias arkas. Likimas - ne paskutinis “Kaukių baliaus” personažas. Jis uždeda Renatui žmogžudžio kaukę. Ironišką fatumo šypseną pamatome jau operos pradžioje, kai ne kas kitas, o būtent Renatas perspėja Rikardą dėl gresiančio pavojaus. Paskui likimą sutinkame būrimo bei burtų traukimo scenose, taip pat “atsitiktinumuose” - Renato pavėlavime, scenoje prie kartuvių. Muzikinė likimo charakteristika nėra taip išplėtota kaip žmonių portretai, tačiau ji taip pat labai tikroviška.</span></span></p> <p><span style="font-size:16px"><span style="font-family:arial,helvetica,sans-serif">Žinoma, pagrindiniu operos herojumi lieka Rikardas. Viskas nukreipta į jį: visų mintys, kalbos, planai ir poelgiai. Rikardas yra scenoje net ir tuomet, kai realiai jo nėra. Valdovo Rikardo paveikslas - tai ir jo galantiškasis linksmas dvaras (Oskaro ir baliaus muzika), ir liaudies bei sąmokslininkų chorai. Žingsnis po žingsnio Verdi atskleidžia ir Rikardo žmogaus portretą (jo arijos, duetai su Amelija, dialogai su Renatu, ansambliai). Įdomu, kaip tikroviškai, beveik net neteatrališkai Verdi parodo Rikardo kelią į mirtį. Visą operą jam nuolat kalbama apie gresiantį pavojų. Tačiau Rikardas lyg kurčias: kas tai - kvailumas, drąsa, nerūpestingumas? Nei viena, nei kita, sako Verdi. Tai Rikardas, toks jau jis žmogus. Ar toks buvo Gustavas III? Išklausę operą, atsakyti negalime. Tačiau nė kiek neabejojame, kad realiame gyvenime tokių žmonių kaip Renatas, Rikardas ar Amelija gali būti. Ir netgi visos situacijos ir įvykiai gali arba bent galėjo būti. Tikriausiai būtent šį meno poveikį ir turėjo omenyje Verdi, kai pasakė, kad “kur kas geriau yra tikrovę kurti”.</span></span></p>
2018 Spalis
P A T K Pn Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios prekės
2018 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2018 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €