Bendraukime
 

Valentinas Adamkevičius

Rūšiuoti pagal:

Biografija

Valentinas Adamkevičius

Valentinas Adamkevičius (1925–1976)  

Dainininkai – tai žmonės, kurių krūtinėse sukabinti varpai...

Turbūt sunkiausia kalbėti apie tuos, kuriuos myli. Ypač jeigu jų jau nėra šalia...

Garsaus lietuvių dainininko Valentino Adamkevičiaus (1925 07 06 Kaune – 1976 05 03 Vilniuje) 90 metų jubiliejaus proga išleista kompaktinė plokštelė leidžia prisiliesti tik prie nedidelės unikalaus menininko kūrybinio palikimo dalies. Daugiau nei 30 metų scenoje, gausus operinės ir kamerinės muzikos repertuaras, sukurta per 50 pagrindinių vaidmenų, kurių, rodos, ir kelių būtų užtekę, kad dainininkas įsikurtų ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio tenorų olimpe. Gamtos apdovanotas retu lyriniu dramatiniu tenoru, puikia scenine išvaizda, darbštumu, taip pat ypatingu švelnumu ir emocionalumu (galbūt paveldėtu iš protėvių pietiečių), Valentinas Adamkevičius buvo beatodairiškai atsidavęs savo profesijai, kaip reta sąžiningas, kilnus ir doras menininkas, niekada nesivaikęs šlovės. Istorinės aplinkybės ir staiga nutrūkęs gyvenimas lėmė, kad dar daug užmojų liko neįgyvendinta – nebaigta plokštelė, neparašyti atsiminimai, nepastatyti spektakliai (po aktyvios dainininko veiklos svajojo atsidėti režisūrai), neaplankyta saulėtoji svajonių šalis Meksika... Tačiau 50 nugyventų metų pakako, kad išsipildytų pašaukimas dainuoti. O juk vaikystėje, po ligos atsiradus širdies komplikacijai, Valentinui buvo aiškiai pasakyta: „Jei dainuosi, neilgai begyvensi...“ (J. Vyliūtė, Valentinas Adamkevičius, Vilnius, 1986, p. 6).

Valentino tėvas banko tarnautojas Jonas Adamkevičius ir jo žmona Ana Masterkovaitė, kaip ir daugelis tarpukario Kauno inteligentų, jautė „operos hipnozę“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 9) – dažnai lankydavosi teatre, muzika skambėdavo ir jų namuose, nes tėvas mokėsi privačiai pas žymiausią to meto vokalo pedagogą italą Orestą Marini. Nenujausdamas, kad Valentinas ir vyresnysis sūnus Leonas (po karo emigravo į JAV, ten buvo žinomas kaip poetas Leonas Lėtas) taip lemtingai užsikrės muzikos bacila – tėvo požiūriu, tai nebuvo tinkama profesija, – jis skatino vaikus mokytis, samdė jiems mokytojus. Valentinas nuo devynerių smuikavo Izidoriaus Vasiliūno-Vasiliausko klasėje, skambino pianinu. Rūpėjo ir kiti užsiėmimai – aukštaūgis paauglys buvo priimtas į Jėzuitų berniukų gimnazijoje susibūrusią puikią krepšinio komandą, kurioje žaidė būsimos Lietuvos krepšinio žvaigždės Jonas Lagunavičius, Stasys Butautas.

Vis dėlto labiau traukė dainavimas. Brolis Leonas, kuris tuo metu jau lankė dainavimo pamokas pas Joną Būtėną, ten nusivedė ir Valentiną. Jaunuolio balsas atsiskleidė sulaukus septyniolikos, kai staiga uždainavo „šviesiu, skambiu tenoru“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 14). Abu broliai dainavo ir operos chore. Jonas Adamkevičius, savo sūnų vardus pamatęs spektaklio programėlėje, tiek įtūžo, kad abu... išvarė iš namų (mylima mama jau buvo mirusi). Vėliau, Valentinui tapus operos solistu, tėvas susitaikė su sūnumi ir džiaugėsi jo pasiekimais scenoje. Taip prasidėjo sunkus, bet ir kūrybos džiaugsmo kupinas dainininko kelias.

Nors Jonas Būtėnas sakydavo: „Tu tik nieko neišgalvok, dainuok, kaip gamta surėdė, jokių mokslų tau nereikia“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 26), jis suformavo gerus kvėpavimo pagrindus ir pereinamas gaidas, kas lėmė stulbinamai lengvai pasiekiamą aukštąjį registrą (nesunkiai galėdavo išdainuoti mi bemol). Vėliau lankė užsiėmimus pas kompozitorių Aleksandrą Kačanauską jo namuose. A. Kačanauskas svajojo įsteigti Lietuvoje operos teatrą, atidarymui buvo numatęs Amilcare Ponchielli operą „Lietuviai“, tačiau Kipras Petrauskas 1920 m. pasirinko Giuseppe Verdi „Traviatą“. Nuo 1945 metų rugsėjo Valentinas pradėjo lankyti A. Kačanausko dainavimo klasę Kauno konservatorijoje. Profesorius pamilo darbštų ir tuomet sunkiai besiverčiantį studentą, pirmam koncertui paskolino fraką, kurį vėliau ir padovanojo.

Valentino Adamkevičiaus balsas greitai brendo ir skleidėsi, jis neliko nepastebėtas sąjunginėse studentų perklausose (šioje kompaktinėje plokštelėje įdėtas unikalus vienos perklausos įrašas – 22 metų Valentinas atlieka Chosė ariją iš operos „Karmen“). Jaunąjį dainininką pastebėjo ir dirigentas Mykolas Bukša, po operos studijos egzamino 1948-aisiais prataręs: „Hm... reikėtų pagalvoti apie operą...“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 28). Tai buvo ir pripažinimas, ir kvietimas. Valentinas debiutui teatre ėmė rengti Don Chosė („Karmen“) ir Turidu („Kaimo garbė“) partijas.

1949 m. Kauno konservatorija buvo sujungta su Vilniaus, į solinio dainavimo katedrą dėstyti atėjo Kipras Petrauskas, mokęsis pas C. Everardi mokinį S. Gabelį, taip pat Beniamino Gigli mokytoją garsųjį Enrico Rosati. Adamkevičius persikėlė į Vilnių ir baigė mokslus pas Kiprą Petrauską, kuris jį visada meiliai vadindavo „mano bernelis“.

Teatro scenoje Valentinas Adamkevičius debiutavo 1949 m. rugsėjo 3 d. Mykolo Bukšos diriguojamoje „Karmen“, nė neįtardamas, kad paskutinis jo sudainuotas spektaklis taip pat bus „Karmen“ (1976 04 24). Po debiuto Adamkevičius sakė: „Galiu tik džiaugtis ir palinkėti kiekvienam sutikti savo kelyje tokį jautrų menininką ir žmogų, koks buvo Mykolas Bukša.“

Vos atėjęs į teatrą dainavo ne tik Don Chosė, bet ir Turidu, Pinkertoną, Liutaurą, ruošė Germaną, Kaniją. Nevengė ir rizikos – sykį Juozui Indrai staiga atsisakius dainuoti „Toskoje“, nepabūgo į sceną išeiti be repeticijos... Vakare nustebusi publika plojo jaunam, dar net konservatorijos nebaigusiam Kavaradosio vaidmens atlikėjui. Adamkevičius netrukus jau garsėjo kaip labai muzikalus, turintis gražų, stiprų ir išlavintą balsą solistas, kai kurie gerbėjai tvirtino, kad toks išskirtinis balsas „pasauliui dovanojamas gal kartą per šimtą metų“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 36).

1949 m. baigęs konservatoriją ir Kipro Petrausko paskatintas Valentinas Adamkevičius ketveriems metams išvyko į garsųjį Leningrado S. Kirovo teatrą (dabar – Sankt Peterburgo Marijos teatras). Istorijos mokslų daktaras profesorius Zacharijus Stepanovas, visą gyvenimą stebėjęs Adamkevičiaus karjerą (jo prisiminimų rankraštis saugomas muzikologės J. Vyliūtės asmeniniame archyve), rašė: „1950 m. lapkritį S. Kirovo teatro afišoje pasirodė nauja pavardė – Valentinas Adamkevičius. Pirmą kartą išėjęs į sceną, jis dainavo Vladimirą operoje „Kunigaikštis Igoris“. Saulėlydžio nurausvintame poloviečių paveikslo fone įspūdingai išryškėjo liekna, jaunatviška artisto figūra, pasigirdo jausmingai dainuojama kavatina... Malonus, matinio tembro, pakankamai stiprus, kad užpildytų didžiulę salę, balsas, subtili, apgalvota frazuotė, švelnus paskutinių kavatinos garsų piano – visa tai iš karto sudomino ir patraukė žiūrovus, o kai atlikdamas duetą su Končakovna <...> dainininkas pajėgė pasiekti ir galingą skambesį, pasidarė aišku, kad į Kirovo teatrą atėjo gerai parengtas, aukšto profesinio lygio solistas.“

Tuometiniame Leningrade solistas buvo skatinamas išnaudoti lyrinę balso prigimtį, nors visi pastebėjo, kad jam būdingos ir herojinės spalvos. Teatre prie Nevos Valentinas sukūrė daugybę vaidmenų, kurie dainininko repertuare rasdavosi vos ne kas mėnesį. Tobulėjo ir kaip aktorius. Nepamirštami susitikimai su puikiais režisieriais, legendiniais dirigentais Sergejumi Jelcinu, seniausių tradicijų saugotoju Dmitrijumi Pochitonovu (Marijos teatre dirbo nuo 1906 m.), Borisu Chaikinu. Galbūt jų paveiktas Valentinas Adamkevičius visą gyvenimą ypač skrupulingai studijuodavo partitūrą, ruošdamas partiją dažnai sėdėdavo orkestro repeticijose šalia dirigento, žymėdavosi pastabas klavyre, orkestro partijoje ieškodavo įkvėpimo ne tik muzikinei, bet ir vaidybinei herojaus linijai.

Nenutrūko ryšys ir su Kipru Petrausku – tai liudija labai šilti jo laiškai su patarimais ir linkėjimais neseniai šeimą sukūrusiam Valentinui (pirmoji žmona buvo televizijos režisierė Julija Bertašiūtė, su ja susilaukė dukters Giedrės, kuri pasirinko pianistės ir pedagogės kelią). Petrauskas nepaliko savo „mielo bernelio“ likimo valiai, sakydavo: „svarbiausia – neforsuoti“, „kai dainuoji, saugok aukštas gaidas, kad jos būtų amžinos“, patardavo ir gyvenimiškais klausimais: „Mano mielas, būk doras ir garbingas gyvenime ir mene, jokio dėmesio nekreipk į teatro intrigas ar nereikšmingas kalbas <...> ir tas kuklus sistemingas darbas ves į kilnius meno laimėjimus“ (K. Petrausko laiškas V. Adamkevičiui, 1951 01 18). Adamkevičius taip ir gyveno – „niekada niekam nenurodinėjo, nepriekaištavo, nesiginčijo. Buvo labai doras, kultūringas žmogus, ir visa, kas prasta, nešvaru, jo kažkaip nepaliesdavo“ (G. Kaukaitė).

Valentinas labai brangino teatrą, kuriame nusišypsojo laimė dirbti. Kipras Petrauskas, kadaise taip pat dainavęs Marijos teatre, kartą aplankė Valentiną Leningrade, užėjo į grimo kambarį. „Matau veidrodyje, kaip drėksta Profesoriaus akys, ir staiga Kipras Petrauskas sako: „Matai, mano mielas, šioje kėdėje aš irgi sėdėjau. Tiek metų praėjo, o kėdė ta pati. Tvirta, gera kėdė.“ Paskui apglėbė man pečius ir išėjo susijaudinęs žiūrėti spektaklio. Nuo to laiko eidamas dainuoti kiekvieną kartą ir aš paglostydavau tos kėdės atkaltę. Man atrodydavo, kad Profesorius tuo metu yra su manimi“ (V. Adamkevičiaus straipsnio apie K. Petrauską rankraštis, 1968 m.).

Dvidešimt šešerių metų Valentinas aplinkiniams darė „beprotiškai gyvenimą, dainavimą, operą ir muziką mylinčio, džiaugsmo kupino žmogaus“ įspūdį“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 48). Atrodė, kad dainininkas skuba gyventi, jo darbštumas tiesiog stebino, dainavo labai daug, gal ir per daug. Pats Adamkevičius sakė: „Mano poilsis ir laisvalaikis – tai operų klavyrai, plokštelės, dailės albumai, turistinės kelionės. Visą gyvenimą skubu: nuo kūrinio prie vaidmens, nuo spektaklio prie koncerto.“ Buvo ir per naktį, ir per kelias dienas išmoktų partijų, išgelbėtų spektaklių. Vienas ryškiausių solisto kūrybinių laimėjimų Leningrado scenoje – Radamesas „Aidoje“ ir Karlas VII „Orleano mergelėje“. Radamesą, „stipriam dramatiniam tenorui parašytą partiją, dainuodavo nuostabiai švelniai, ją sušildydamas atspalviais ir niuansais, kurie nepažįstami solistams, siekiantiems galingo garso. <...> Valentinas Adamkevičius tiesiog apstulbino klausytojus – taip įspūdingai padainavo garsųjį Radameso romansą. Meistriškai filiravo aukštąją gaidą, pradėjęs ją nuo galingo forte ir prieidamas iki subtiliausio pianissimo, kaip yra užrašęs Verdi. Nei įrašuose, nei operos scenoje neteko nieko panašaus girdėti“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 58). Galime tik apgailestauti, kad tuo metu atlikėjai garso įrašais būdavo įamžinami ne taip dažnai, svarbiau atrodė tai, kad jie kasdien pasirodo teatro scenoje. Beje, vėliau vieną įdomiausių šios operos inscenizacijų vilniečiams teko išvysti 1970–1971 teatro sezono pabaigoje, kai „Aida“ buvo atlikta po atviru dangumi (rež. Antanas Rudaitis).

Dar vienas unikalus vaidmuo – Sobininas M. Glinkos operoje „Ivanas Susaninas“. „<...> arija, parašyta labai aukšta tesitūra, su keliomis viršutinėmis do, net re. <...> Adamkevičius padainavo ją artistiškai, lengvai ir paprastai, be jokios įtampos“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 60). Šio herojaus arijos įrašo dublikatas buvo išsaugotas Lietuvoje, todėl turime unikalią galimybę jį išgirsti šioje kompaktinėje plokštelėje. Tuo metu Leningrade įvyko ir pirmoji tiesioginė spektaklio transliacija per televiziją – buvo parodyta Verdi „Traviata“, kurioje Adamkevičius dainavo Alfredą.

Grįžus į tėviškę ryšiai su Leningradu nenutrūko, kvietė ir kiti Sąjungos operos teatrai, tarp jų Maskvos Didysis, Rygos, Talino, Minsko, Tbilisio, Jerevano. V. Adamkevičiui teko gastroliuoti Lenkijoje, Vokietijoje, Indijoje.

Vienas ryškiausių įvykių to meto Sovietų Sąjungos operos scenoje buvo ir Valentino Adamkevičiaus Germanas (P. Čaikovskio „Pikų dama“). Šią partiją Valentinas ruošė jau nuo studijų pabaigos, bet vis nebuvo progos atlikti. Leningrado patirtis tapo neįkainojama, juk ten jis turėjo galimybę susipažinti su žmonėmis, girdėjusiais dainuojant N. Fignerį, kuris rengė partiją su P. Čaikovskiu, susipažino su kito įžymaus rusų tenoro A. Davydovo našle, kuri taip pat bendradarbiavo su pačiu kompozitoriumi ir gerai prisiminė visas jo pastabas dėl muzikinės ir sceninės Germano interpretacijos (R. Geniušas, Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai, p. 69). Vilniaus teatro žiūrovai matė 1958, 1964 ir 1971 m. „Pikų damos“ pastatymus. Visą tą laiką Valentinas Adamkevičius praktiškai buvo vienintelis šio vaidmens atlikėjas. Adamkevičiaus Germanas tęsė Kipro Petrausko, žymiausių rusų bei pasaulio šio vaidmens atlikėjų Nicolajaus Geddos, Beniamino Gigli, Aureliano Pertile ir kitų tradicijas. Jo klavyras buvo išmargintas žymių dirigentų pastabomis, orkestro instrumentų leitmotyvų ir spalvų komentarais. Dainuodavo labai čaikovskiškai, niuansuotai, atskleisdamas tobulai tariamo teksto potekstes. Mylėjo šį vaidmenį.

Labai intensyvus buvo 1954­–1955 m. sezonas: sukurti net aštuoni nauji vaidmenys, tarp jų Rudolfas Giacomo Puccini „Bohemoje“, Antonovas Tichono Chrenikovo „Audroje“, Faustas Charlesʹio Gounod „Fauste“ ir kt., pirmą kartą Sobininas dainuotas Maskvos Didžiajame teatre. Išskirtinis šiame sezone buvo Otelas, kurį Valentinas Adamkevičius paruošė būdamas 29-erių (!). Pats Kipras Petrauskas panoro atnaujinti prieškarinį Lietuvos operos pastatymą ir repeticijose negailėjo pastabų ir pamokymų, dažnai ir pats rodydavo vaidybinius elementus. Valentinas Adamkevičius Otelo partiją pirmą kartą sudainavo ir taip lyg pasitikrino savo galimybes koncertiniame variante Maskvoje, konservatorijos Didžiojoje ir Čaikovskio salėse (dir. Samuilas Samosudas). Adamkevičiaus Otelas buvo „santūriai dramatiškas, vokale daug šiltų spalvų, mezzo, piano niuansų, bet garso jėgos užtenka“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 79). Z. Stepanovas prisimena: „Tenorų, svajojančių apie Otelą, turi kiekvienas teatras, bet dainuojančių tuomet šalyje buvo bene tik du – Valentinas Adamkevičius ir Arturas Frinbergas“. Valentinas jau seniai ketino ruošti šią partiją, jis „buvo taip karštai užsidegęs savo idėja, taip smulkiai vaizdavosi jos įgyvendinimą, kad nepritarti jam buvo neįmanoma. Gyvenimas patvirtino, kad jo pasiryžimas turėjo pagrindą“ (iš Z. Stepanovo prisiminimų apie V. Adamkevičių). Jo išvaizda taip pat idealiai tiko šiam vaidmeniui.

1962 m. Leningrado mažasis operos ir baleto teatras pakvietė Adamkevičių į savo „Otelo“ pastatymą (dir. Assenas Naidenovas). Ten solistas pasigedo tik Liudo Truikio kostiumų, kurie, pasak jo, buvo „ne tik didžiulis dailininko laimėjimas, bet ir labai padėdavo artistui“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 87). „Ypač didelį įspūdį paliko III veiksmo monologas, kai abejonių iškankintas Otelas prisimena dingusią laimę. Sukrečiantis jo staigus, nuotaiką tiksliai atitinkantis perėjimas nuo virpančio, išnykstančio piano, nepaprastai jaudinančio klausytoją, iki galingai forte prasiveržiančio beviltiško sielvarto. Prisimenu, veiksmo finale artistas taip įsijautė į vaidmenį, kad visas jo kūnas virpėjo, o veide atsispindėjo baisi įtampa. Ir kartu nė minutės nenustojo savęs kontroliavęs“ (iš Z. Stepanovo prisiminimų apie V. Adamkevičių). Su šiuo vaidmeniu susijęs ir komiškas epizodas, kai dainininkas po spektaklio vos spėjo į beišvykstantį naktinį traukinį į Vilnių. Juokdamasis pasakodavo, kokį įspūdį traukinio keleiviams ir darbuotojams paliko paskutiniu momentu įlėkęs „mauras“, vėliau, traukiniui jau pajudėjus, su lignino ir vazelino pagalba ėmęs atvirsti į baltaodį. Lietuvoje beveik  du dešimtmečius šį vaidmenį Adamkevičius dainavo vienas.

Galima būtų ilgai tęsti dainininko sukurtų vaidmenų analizę, kalbėti apie Kaniją iš „Pajacų“, Gustavą iš „Kaukių baliaus“, Arigą iš „Sicilijos mišparų“, Kavaradosį iš „Toskos“, Rudolfą iš „Bohemos“ ar nepamirštamą Lohengriną, tačiau kompaktinės plokštelės formatas riboja. Vis dėlto manau, kad ir iš šių nuotrupų galima pajusti Adamkevičiaus asmenybės mastą, jo nepailstančią dvasią, muzikalumą, emocionalumą, stebuklingu būdu viename žmoguje derėjusį lyrizmą ir dramatizmą. Būtina paminėti, kad Valentinas Adamkevičius visada ypatingą pagarbą ir dėmesį rodė lietuviškam tiek operiniam, tiek ir kameriniam repertuarui. Galbūt tai lėmė dar Leningrade užsimezgusi draugystė su kompozitoriais Eduardu Balsiu ir Juliumi Juzeliūnu, o gal tai buvo lietuviškos savasties trauka. Beveik visi tuo metu gyvenę kompozitoriai Adamkevičiui yra dedikavę savo kūrinių. Norėčiau ypač išskirti vieną geriausių lietuviškų operų Barkausko „Legenda apie meilę“ (premjera 1975 03 29), kurioje Valentinas, kaip sako Vyliūtė, rado savo didįjį vaidmenį – Ferchadą; po jo šitos partijos niekas daugiau nebeatliko. „Labai geras libretas (autorė Vlada Mikštaitė – jo pirmoji Karmen ir viena žymiausių visų laikų Lietuvos operos režisierių. – D. A.). Profesionaliai parašyta muzika. Sunkus dainavimas... Bet juk aš ne iš tokių, kurie sako, kad šiuolaikinė muzika gadina balsą! Nesąmonė! Pochitonovas rodė, kaip galima greitai išmokti kūrinį: nereikia jo kalti balsu, šimtą sykių kartoti tą pačią frazę, motyvą, intervalą – tai netikęs mokymosi būdas. Svarbiausia įsiklausyti ir išgirsti muziką, jos skambesį...“ (iš pokalbio su V. Adamkevičiumi). Visi statytojai dirbo išvien – ir dirigentas Jonas Aleksa, ir dailininkė Regina Songailaitė, ir solistai,  visa tai lėmė operos pasisekimą. „Galima tik pasigėrėti <...> labai gražiai sunkų Ferchado vaidmenį atliekančiu V. Adamkevičiumi“ (A. Ambrazas, V. Venckus, Libretas. Partitūra. Pastatymas. – Muzika ir teatras, 1975, p. 68). Valentinas Adamkevičius buvo „vienas iš tos nedidelės saujelės vokalo eruditų, kurie formuoja šiuolaikinį vokalo meną. Jų visada trūksta operos teatruose“ (J. Vyliūtė, ten pat, p. 121).

Paminėsiu, kad jis labai sąžiningai, tarsi tęsdamas savo puikių, atsidavusių mokytojų tradiciją, užsiėmė pedagogine veikla, 1964­–1966 m. buvo solinio dainavimo katedros vedėju. Išugdė gražų profesionalių ir teatrą mylinčių dainininkų būrį (tarp jų buvo ir jo antroji sutuoktinė operos solistė Danguolė Juodikaitytė, su ja Valentinas susilaukė dukros Dainos, kuri tęsia tėvų meilės teatrui tradiciją kaip muzikinio teatro režisierė). „Pirmas ir svarbiausias žodis V. Adamkevičiaus klasėje buvo „kvėpavimas“ (Z. Paulauskas, Vokalo problemos. – Literatūra ir menas, 1968 07 06).  Jis gerai žinojo, kokie pavojai slypi jauno dainininko kelyje, pats buvo susidūręs su tam tikromis tembro susiaurėjimo, skambesio problemomis, tad galėjo daug ką patarti. Ir dar: „aš nelaikau dainininku to, kuris nesupranta muzikos, nors ir dievišką balsą turėtų“ (iš pokalbio su V. Adamkevičiumi).

Šią trumpą apybraižą, gal ir ne visai įprastą kompaktinei plokštelei, norėčiau baigti vienu Valentino Adamkevičiaus gyvenimo epizodu, kurį labai gražiai įamžino lietuvių rašytojas Kazys Saja, su grupe menininkų turistų keliavęs po  Rumuniją ir tuometinę Jugoslaviją. Štai kaip Saja prisiminė tą kelionę: „Prisipažinsiu, aš truputį nusiminiau. Arčiau pažįstamų solistų neturėjau ir buvau įsitikinęs, kad patetiškas, muziejinėm aukštuomenės manierom persisunkęs operos menas yra giliai įspaudęs savo barokinį antspaudą ir didiesiems solistams. <...> Kuklus susigūžęs literatūros klasikas šalia solisto atrodo kaip žvirblelis greta dailaus ir gražiai išsilaižiusio katino. Arba kaip ta bakūžė samanota šalia Vilniaus varpinės... Nieko nepapūsi, – galvodavau sau, – į bet kokią tupyklą varpų neįkelsi, o dainininkai – tai žmonės, kurių krūtinėse sukabinti varpai. Ta kelionė mane dar kartą pamokė, kad negalima vertinti žmogaus pagal jo grupinį požymį – rasę, tautybę, profesiją ar įsitikinimus. Žmogaus žmogiškumas dar niekada nėra sutilpęs į jokius rūšiuotojų rėmus. <...> Iš tos teatralų kelionės <...> aš mieliausiai prisimenu kaip tik tą stotingą operos solistą. Kiekviena turistinė grupė turi savo piemenį, savo vadovą, kartais vadinamą galva, o mūsų margas teatralų būrys turėjo ir savo širdį – maestro Valentiną... Kai mes dar nepažindami vieni kitų sėdėjom didžiuliam autobuse ir, užsisklendę savyje, dairėmės į svetimus laukus ir pakeles, Valentinas išėjo į priekį, kad visi matytų, ir tarė skambiu tenoru: „Kolegos. Ko čia mes murksom nosis nukabinę? Juk esame teatralai, artistai, jei neklystu... Susipažinimui kiekvienas – po dainelę...“ Ir visai netausodamas balso kaip daugelis solistų, jis uždainavo „Pasvarcyk, antela“, paskui „O sole mio“ ir pagaliau ariją iš operos. Kelionėje išvargę veidai pragiedrėjo, žmonės atgijo, ėmė šypsotis vieni kitiems ir drąsino tuos, kurie galėjo pratęsti improvizuotą koncertą. Taip mūsų autobusas pavirto keliaujančia filharmonija <...>. To žmogaus siela, atrodė, nuolat budi ir žiūri – gal kam ko nors prireikė, gal skauda, gal nuskriaudė kas ar šiaip sau liūdna pasidarė. <...> Kelionės pabaigoje aš jį jau lyginau nebe su varpine, o su jaukia šventykla, kur skamba muzika ir negęsta amžinoji ugnelė“ (K. Saja. Velnio mazgas. – Literatūra ir menas, 1982 02 20).

Tikras scenos džentelmenas, fanatiškai mylėjęs teatrą, išėjo nelauktai, vos sulaukęs savo 50-mečio. Tada sveikindamas jubiliatą Virgilijus Noreika įspėjo: „Jeigu Valentinas Adamkevičius paliktų teatrą, pusę operų reiktų išbraukti iš repertuaro“...

Dar jaunystėje Valentinas sakė: „Aš niekad nenorėjau ir nenoriu eiti aplinkiniais keliais ir tuo labiau teatre. Visad eisiu tiesiai, atvirai ir drąsiai. Mano darbas, mano meilė teatrui – operai tokia didelė, kad jinai visad man padės laimėti.“ Ši besąlygiška meilė iš tiesų įprasmino legendinio menininko gyvenimą.

 Daina Adamkevičiūtė

 

 

 

2017 Rugsėjis
P A T K Pn Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios prekės
AUKSINIS DISKAS 2015, Beinaris, Prudnikovaitė, Šv. Kristoforo orkestras, NIKO
LMS
Robertas Beinaris (obojus), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, meno vadovas Donatas Katkus, Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO, meno vadovas Gediminas Gelgotas
8.00 €
Giuseppe Verdi. TRAVIATA (seansas)
Giuseppe Verdi
Medijų opera, spektaklis