Tomas. Bakučionis. Ir Vilniuje, ir La Scaloje
Jeigu pasklaidytume muzikos kritikų straipsnius apie Violetą Urmanavičiūtę, kurią didžiųjų Europos operos teatrų publika tik septynerius metus pažįsta kaip Urmaną, aiškiai suprastume, kad tokį tiesiog svaiginantį karjeros skrydį, lydimą nuolatinės spaudos ir publikos euforijos, aptiktume vos vieno kito žymaus XX a. dainininko biografijoje. Ne per seniausiai išleistoje žinomo vokiečių muzikos kritiko Dieterio Davido Scholzo knygoje "Primadonos mitas", kurioje autorius pateikia savo pokalbius su 25 žymiausiomis mūsų laikų dainininkėmis, interviu su Violeta Urmana regime šalia tokių legendinių įžymybių kaip Elisabeth Schwarzkopf, Birgit Nilsson, Renata Scotto, Montserrat Caballé, Astrid Varnay. Pastaroji 1997 metais išleistuose memuaruose apie Violetą rašo: "…Vos tik ši jauna dama uždainavo - sustingau it žvakė, suvokdama, kad jos tembras, įvaizdis, asmenybės švytėjimas liudija apie didžiulį talentą ir vieną iš tų palaimintųjų balsų, gimstančių tik jubiliejiniais metais…"
Sausio 6-osios vakarą po Vilnių vaikščiojo Trys karaliai. Pilnutėlis Operos teatras jaukiai šurmuliavo ypatingo muzikinio įvykio laukimo nuotaikomis. Temperamentu ir dramatiškumu pakerėjusi Europos operos teatrus, primadona ėmėsi dainų žanro. Pirmąją savo dainų programą Violeta jau atliko dviejuose koncertuose Grace bei Strasbūre, kur ją lydėjo ovacijos, o sausio 10-ąją ir Milano teatre "La Scala". Violetos pasirinkimas - keturi iškilūs dainų kompozitoriai. Programą pradėjo trys Franzo Schuberto dainos - "Ganimedas" ir dvi Suleikos dainos. Klausydamasis jų suvoki, kad mecosoprano sąvoka Violetos balsui akivaizdžiai per siaura, nes tai tiesiog balsas - unikalus savo apimtimi, spalvomis, dramatine jėga ir subtiliu lyrizmu, šįkart užpildžiusiu ir intymų Schuberto dainų pasaulį. O štai didysis romantizmo riteris Johannesas Brahmsas… Čia Violetos balsas visa savo jėga ir spalvomis atspindėjo taurius aštuonių dainų jausmus ir būsenas - meilės lyrikos kupinos "Versunken" ar "Von ewiger Liebe", filosofiškai melancholiška, ypač įsimintina "Über die Heide", dramatiška ir aistringa "Mergaitės daina". Antrojoje koncerto dalyje išgirdome Franciso Poulenco septynių dainų ciklą "Ledas ir liepsna" (ž. Paulio Eluard'o). Trumpi ir fonetiškai žavūs, kiek egzotiški, o gal erotiški tekstai bei muzika Violetos lūpose įgavo trapių siluetų, dvelkė paslaptingais aromatais.
Richardui Straussui neatsitiktinai teko svarbi vieta programos finale - jis daug kuo artimas R.Wagneriui (Vagneriškasis Violetos balsas!). Bet ir vėl tos lengvos, skaidrios, sopraniškos balso aukštumos, pakerinčios klausytoją ("Wasserrose"), jaudinantis dramatinis filosofinis iškalbingumas ("Lob des Leidens") ar teatrališkas monologas ("Schlechtes Wetter").
Apie Violetos balsą reikėtų kalbėti ir kaip apie itin retą fizinių duomenų, intelekto, įgimto artistiškumo bei nepaprastos vidinės laisvės, atsispindinčios jos laikysenoje, kiekviename judesyje ar veido virptelėjime, samplaiką. Taip kiekviena jos atliekama daina tampa tarsi "miniopera". Negaliu susilaikyti nenutylėjęs ir dar vienos labai stiprios Violetos vokalinio komplekso ypatybės. Tai - jos puiki, nepriekaištinga tartis. Violeta prasmingai ir labai apgalvotai sujungia vokalinės technikos subtilybes su kalbos ypatumais (vokiečių ar prancūzų…) ir pasiekia tiesiog autentišką žodžio bei garso santykį. Šį nuostabų jos gebėjimą savo memuaruose pabrėžia ir Astrid Varnay.
Keturi bisai (Grace buvo penki!): Poulenco "Smuikas", vokališkai ir dramaturgiškai sudėtinga Fidės scena iš Meyerbeerio operos "Pranašas", po kurios publika pakilo iš savo krėslų, keldama tikrą ovacijų audrą, nepakartojamo grožio ir skaidrumo R.Strausso "Rytas" ("Morgen") bei J.Gruodžio "Ulijona" - didžiai sujaudinusi, skulptūriškai išdidi, kelianti pagarbą. Po tokios "Ulijonos" klausytojai negalėjo neatsistoti.
Ovacijos, be abejo, buvo skirtos ir Violetos Urmanos partneriui, nepaprastai muzikaliam pianistui Janui Philipui Schulze'i, su kuriuo dainininkė bendradarbiauja metus. Jo jautrumas kiekvienam solistės kvėptelėjimui stebina, kartu su soliste išgyvenamas garsas ir žodis pakeri, puikiai valdomas fortepijono garsas (tušė) ir tiesiog įgimtas laiko, erdvės, laisvės pojūtis kiekvienoje frazėje verti didžiausio pagyrimo.
Stovėdami tarsi "užhipnotizuoti", palydėjome Violetą nuo scenos. Netrukus, kovo mėnesį, ją vėl išgirsime dainuojančią Vilniuje, šįkart Kongresų rūmuose. Kokį siurprizą operos, dabar jau ir dainų, Primadona mums padovanos?
1998 m. rugpjūtis, Edinburgas ("Don Karlas"): "Tikras atradimas ir sensacija lietuvių mecosoprano Violetos Urmanos dainuota Eboli, kurios intonavimas išliko prabangus ir absoliučiai lygus per visas dvi oktavas."
The Times
1998 m. spalis, San Franciskas ("Tristanas ir Izolda"): "… lietuvių kilmės mecosoprano Violetos Urmanos debiutas Amerikos scenoje buvo ryškiausias epizodas. Savo šokoladiniu balsu ir dievišku kvėpavimu antrajame veiksme Urmana sukūrė magiškų akimirkų."
San Francisco Examiner
"Didžiausią įspūdį paliko dialogai tarp Izoldos ir jos tarnaitės Brangenės, kurią efektingai dainavo JAV debiutuojantis lietuvių mecosopranas Violeta Urmana. Urmanos balsas - tai "grietinėlė ir aksomas", jos muzikalumas visada tikras."
The Times
1999 m. rugpjūtis, Bairoitas ("Parsifalis"):
"… didžioji Kundri scena antrajame veiksme tapo tikra vakaro kulminacija. Violeta Urmana praaugo pati save: koks šios sunkios partijos teksto suvokimas, kokios spalvos, kokia didžio, šiltai srovenančio soprano jausmų ugnis!"
Süddeutsche Zeitung
1999 m. gruodis, Ženeva ("Aida")
"Nėra abejonės, kad Violeta Urmana - vienas geriausių mūsų laikų mecosopranų."
Le Concertographe