Kviečia Lietuvos ansamblių tinklas

Jonės Fridmanaitės pakalbis su kompozitoriumi, dirigentu, Lietuvos ansamblių tinklo kūrėju, programų kuratoriumi Vykintu Baltaku (Bieliausku)

Amsterdame karšta saulė neišbaidė nei kanalų krantinėmis judančios minios, nei valandą prie kasų į Vincento van Gogho muziejų stovinčios eilės. Kupini įspūdžių vakarop grįžtame į Belgiją, į Lioveną, kur Vykinto jau laukia šeima.

Prieš numatytą ilgą pokalbį mintimis greitosiomis perbėgu kelią, kuris Vykintą vedė link kompozitoriaus, dirigento, tiesiog muziko profesijos.

Stojant į Lietuvos konservatoriją vienas iš priėmimo komisijos narių protestavo, kad jaunuolis studijuotų dvi specialybes. Niekuo nepasižymėjęs chorvedys sakė: „Kur tai matyta!“ Bet studijuoti pradėjo pas vieną muzikaliausių dirigentų Lionginą Abarių (nepraleido progos padirbėti ir su Jonu Aleksa), kompoziciją – Vytauto Barkausko klasėje. Atrodo, kad toks pasirinkimas pasiteisino.

Nespėjęs apšilti kojų, pelnė antrąją vietą Respublikiniame jaunųjų dirigentų konkurse Kaune, papildė ankstyvųjų kompozicijų kraitį, su seserimi Rita (dabar Rita Balta) savo amžiaus jaunuolius profesionalus subūrė į vokalinius ansamblius „Aidija“, „Penki vėjai“, koncertavo, dainavo lietuvių kompozitorių harmonizacijas, Renesanso epochos autorių, J. S. Bacho kūrinius, pirmą kartą Lietuvoje atliko Karlheinzo Stockhauseno „Stimmung“ ir panašias partitūras.

Sesuo Rita jau studijavo Vokietijoje. Vieną dieną ir Vykintas apsisprendė: tęs mokslus Vokietijoje. Lietuvoje dar sunkus metas, bet ten mokslas nemokamas, gyvens iš stipendijos, privačių pamokų, pripuolamų darbų. Kartais po naktinių partitūrų studijų akys lipdavo sėdint parduotuvės kasoje ar kabinant paltus drabužinėje.

Jonė Fridmanaitė: Lietuvoje gerai sekėsi, tai kodėl 1993-iaisiais, baigęs trečią kursą, nutarei išvykti?

Vykintas Baltakas: Norėjau intensyviai kurti. Pasaulis labai platus, jaučiau, kad egzistuoja daug kompozitorių, daug man nepažįstamų muzikos krypčių. Lietuviška muzika turėjo ir turi savo veidą, tačiau nesinorėjo nieko mėgdžioti, atkartoti, vėl mąstyti apie tylą, medituoti... Reikėjo praplėsti muzikos, meno supratimą ir pamatyti, kas naujo, įdomaus pasaulyje. Vedė savotiškas alkis. Nuo 1993 m. likimas suvedė su vienomis ryškiausių to meto muzikos asmenybių – kompozitoriumi Wolfgangu Rihmu ir dirigavimą dėsčiusiu Andreasu Weissu, o nuo 1994-ųjų Karlsrūhės konservatorijoje – su save mano krikštatėviu vadinančiu vengrų kilmės kompozitoriumi ir dirigentu Peteriu Eötvösu. Kitais metais konservatorijoje tapau jo asistentu, tai buvo ypatinga šiuolaikinės muzikos studijų pakopa. Iki 1997 metų aktyviai dalyvavau ir tarptautinio Peterio Eötvöso instituto veikloje.

J. F.: Nemigo naktys nenuėjo vėjais. Veronika Krausas savo esė pastebėjo: „Jo išvykimas į Vokietiją buvo motyvuotas sukilėliškų nuotaikų, išreiškusių prieštaras to meto tradicinei lietuviškai estetikai“. Gal ir tikrai taip. Vokiečių pastangomis tobulinaisi Paryžiaus nacionalinėje aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje (Conservatoire national supérieur de musique et de danse de Paris), kompoziciją studijavai pas Emmanuelį Nunesą. 1994–1996 m. dalyvavai Darmštato vasaros kursuose (1996-aisiais ten premijuotas už „Pasaką“ fortepijonui solo). Dirbai su Karlheinzu Stockhausenu. 2003 m. buvai vienas dirigentų, vadovavęs Vakarų Vokietijos radijo simfoniniam orkestrui (WDR) Kelno filharmonijoje atliekant K. Stockhauseno „Hoch-zeiten“ chorui ir orkestrui premjerą. 1999–2000 m. dirbai Akustinės muzikos mokslinių tyrimų ir koordinavimo institute (IRCAM). Heinricho Strobelio fondas, Edenkobeno Herrenhausas bei Nadios ir Lili Boulanger fondas yra skyrę kompozitoriaus stipendijas. Sukaupta daug patirčių...

V. B.: Bet jas kiekvieną kartą reikia iš naujo įprasminti – tai pats sunkiausias uždavinys gyvenime. Privalai taip dirbti, kad kiekvieną kartą parodytum tai, ką šiandien gali geriausia. Atlikėjai nenori groti prastos muzikos ar dirbti su atsitiktiniu dirigentu.

J. F.: Bet matyti, kad pastangos, kūrybiškas darbas nenueina vėjais. Vienos „Konzerthaus“ salėje teko būti Tavo autoriniame koncerte, kai buvai apdovanotas Claudio Abbado premija (2003 m.), ir Miunchene labai iškilmingai įteikiant Ernsto von Siemenso apdovanojimą (2007 m.). Aktyviai reiškiesi kaip dirigentas. Dirbai su Bavarijos, Berlyno (Deutsches Symphonie-Orchester Berlin) ir Kelno radijo simfoniniais orkestrais, svarbiausiais šiuolaikinę muziką atliekančiais ansambliais „Ensemble Modern“, „Klangforum Wien“, „MusikFabrik“, pagrindiniais Belgijos ansambliais ir kt. 2007 m. festivalyje „Ultraschall“ Berlyne dirigavai vadinamų „Berliner Philharmoniker“ artistų ansambliui „Scharoun“. Juk tenka diriguoti ir savo kūrinius?

V. B.: Taip, aišku. Pvz., Berlyno „Konzerthaus“ įvyko serija mano operos spektaklių. Juos dirigavau atliekant vokiečių dainininkams ir Lietuvos ansamblių tinklui (premjera 2004 m. Miuncheno muzikinio teatro bienalėje, grojo Miuncheno kamerinis orkestras, dirigavo Christophas Poppenas). 2002 m. Kelno simfoninis orkestras, diriguojamas Sylvaino Cambrelingo, atliko „Poussla“ premjerą. Būna įdomu, kai kiti dirigentai interpretuoja tavo kūrinį. Plačiai atliekama „Pasaka“ fortepijonui. Nors tekstas sunkus, pianistas privalo raiškiai, teatrališkai kalbėti lietuviškai. Po Benjamino Koblerio premjeros „Pasaka“ skambėjo Olandijoje, Belgijoje, Argentinoje, Lietuvoje (Rima Chačaturian), Austrijoje, Bulgarijoje, Strasbūre...

J. F.: Pastebėjau, kad mėgsti kūrinius tobulinti. Pavyzdžiui, „RiRo“ buvo sukurtas balsui (dedikuota sesei, puikiai pirmajai atlikėjai Ritai Baltai) bei trimitui (Rochus Aust). Bet atsirado įvairių kūrinio versijų. Mane labai intrigavo įtaigus hibridas su elektronika. Arba – įdomus kvartetas „b(ell tree)“. Grojo Ardíttí, Pellegrini, M. K. Čiurlionio kvartetai, kvartetas „Chordos“. Aktyvų sceninį gyvenimą tęsia „(co)ro(na)“. Kūrinį yra atlikę „NDR Sinfonieorchester“ (dir. V. Baltakas), „MusikFabrik“, „Tokyo Sinfonietta“, „Los Angeles Philharmonic New Music Group“, „LʼEnsemble de Basse-Normandie“, „Oslo Sinfonietta“ ir kt. Kūriniai skamba šiuolaikinės muzikos festivaliuose, Pasaulio muzikos dienų metu. Recenzentė kompozitorė Veronika Krausas vaizdžiai apibūdino: „Vykintas Baltakas yra tarytum muzikinė Šecherezada. Jo muzika įtraukia į savo kerus, plėtojasi, kartais kalba pati save cituodama, kartais grįžta į praeitį ir atranda save vėl ten, kur jau buvo prasidėjusi. Kompozitorius mezga muzikines istorijas, kurios delikačiai susijungia gražiame raizginyje.“

Kažkaip suderini kompozitoriaus ir dirigento, programų kuratoriaus veiklą. Tai ko dar nerimsti?

V. B.: Gal pakalbėkim apie labai svarbų mano kūrinį, kurio gyvenimas mane ypač jaudina. Tai Lietuvos ansamblių tinklas.

J. F.: Reiktų paaiškinti, kas tai yra.  

V. B. Prisistatome taip: „Lietuvos ansamblių tinklas (LAT) vienija šiuolaikinės muzikos interpretatorius ir skiria dėmesį aktualios muzikos atlikimui bei suteikia mūsų šalies muzikams galimybes specializuotis šioje srityje.“ Lietuvoje yra daug puikių perspektyvių muzikų, dar yra atlikėjų, norinčių atvažiuoti į Lietuvą. Tačiau toji šiuolaikinė muzika neužima reikiamos pozicijos ne tik klausytojų auditorijoje, bet ir atlikėjų bendruomenėje. Manau, todėl, kad nėra visus vienijančios ašies. Aktyviausieji dirba pavieniui. Ansamblių tinklas (todėl ir tinklas) buriasi visus vienydamas idėjomis, visų siekiama labai svarbia misija Lietuvoje, veiklos strategija. Nereikalaudami jokių įsipareigojimų dirbame su kvartetu „Chordos“, fortepijoniniu trio „Kaskados“, Šv. Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvintetu, Raimondu Sviackevičiumi (akordeonas), Rima Chačaturian (fortepijonas) ir kitais. Kaip solistai naujus kūrinius rengia Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Andrius Žiūra (klarnetas), Robertas Bliškevičius (altas), dainininkė, aktorė Rima Mačiliūnaitė. Visi jie dalyvauja projektuose greta įgyvendindami ir asmeninius sumanymus.

Mūsų misija – rasti galimybių juos vienyti net į kamerinio orkestro tipo kolektyvą ir tokiu būdu įgyvendinti stambesnius projektus. Siekiame sukurti galimybes vienodai mąstantiems, suvokiantiems naujosios muzikos specifiką ir grojimo savitumus atlikėjams patikėti naujus užsakomus Lietuvos ir kitų kraštų kompozitorių kūrinius. Atlikėjams reikia padėti. Juk ne visi muzikantai gali būti geri organizatoriai, tai normalu. Jie gerai groja, o greta turi būti profesionalai, kurie jiems padėtų organizuoti veiklą, gastroles, kurti įvaizdį, plėtoti kontaktus su pasaulio agentūromis. Kita misijos dalis – išvežti lietuvišką muziką į pasaulį. Ji ir atlikėjai to verti.

J. F.: Stebėjau klausytojus Berlyne: per pertrauką jie ėjo už kulisų žiūrėti, „kas taip gerai groja“. Komentarai buvo puikūs.

V. B.: Ir trečioji, gal net svarbiausia mūsų misijos dalis – užauginti naują kompozitorių, atlikėjų ir klausytojų kartą, gebančią kūrybingai suvokti, profesionaliai vertinti aktualiąją muziką. Taigi, edukacinė funkcija.

Jauniausiems Lietuvos kūrėjams buvome paskelbę konkursą. Premijoms skirtą sumą dalijome visiems po lygiai už drąsą dalyvauti konkurse. Nebuvo išskirtinio pretendento į laureatus. Manau, kad jaunoje lietuviškoje muzikoje dažnokai pritrūksta drąsos, laisvesnio mąstymo. Kartais girdėti pataikavimas publikai. Vis derinamasi prie to, prie ko esame pripratę. Reikia išdrįsti nebijoti, nors plačiai publikai gali ir nepatikti. Dažnai muziką lyginu su knyga – vienam patinka filosofijos traktatas, kitam detektyvas. Taip ir muzikoje svarbu išmokti pajusti meniškumą. Neišmesti, jeigu nesupranti, nes tai dar nereiškia, kad blogai. O gal klausančiajam trūksta patirties, fantazijos, klausos jautrumo, tolerancijos kitokiai raiškai? Jauniesiems linkėčiau rasti savyje menininko dvasią, pažadinti ją.

Labai įdomu, kad būdamas kūrybinėje komandiruotėje Arabų Emyratuose, Dubajuje skaičiau ir paskaitą, ir vedžiau praktinius improvizacijos užsiėmimus. Nuostabu! Jokių mokslų neragavę vyrukai entuziastingai įsitraukė į kūrybos procesą – gimė aktuali, spontaniška muzika. Buvau pakviestas į Haifos universitetą. Su kokiu susidomėjimu susirinkusieji profesionalai klausė ne tik paskaitos, bet ir kūrybinės raiškos! Vadinasi, galime ir privalome atitraukti visuomenę nuo primityvaus meno, parodyti platesnį pasaulį. Ypač jaunimui.

J. F.: Apie kokią muziką mes kalbame? Radijo muzikinės programos anonsuose galime išgirsti: „Džordana Butkutė nedainuos senų šlagerių, bet atliks šiuolaikinę muziką“...

V. B.: Terminijos klausimas. Vokiečiai iškart atskiria: e-Musik, u-Musik. T. y. rimtoji ir pramoginė muzika. Tada jau galima žiūrėti, apie kokį muzikos istorijos periodą kalbame. Absurdiška girdėti sakant „klasikinė šiuolaikinė muzika“. Dabar kuriamą muziką mėgstu apibrėžti kaip aktualią muziką.

J. F.: Kokia dar realybė Tau darė įtaką kuriant tokią organizaciją?

V. B.: Lietuva maža. Kažkodėl menininkai, užuot pasidžiaugę vienas kitu, pyksta, pavydi. Nesveika konkurencija visus naikina, bet ne vienija. Mano siekis – visiems sykiu bendradarbiauti, kad greičiau ir stabiliau būtų galima patekti į platesnį muzikinį pasaulį.

J. F:. Dažnai net ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose rengiamų švenčių (nebūtinai aikštėse) pagrindas – popsas, seniai nutolo rimtosios muzikos skambesys. Dabar tikriausiai jau ir nebūtų kas jos klauso...

V. B.: Puiku, kad jau įsitvirtino, rado savitą koncepciją šiuolaikinės muzikos festivaliai. Dažniausiai jie vyksta tik stambiuose miestuose. Bet mūsų amžių atspindinti muzika atlikėjų programose neturėtų būti atsitiktinė, tik retkarčiais atliekama. Daugelio XX a. vidurio, pabaigos korifėjų kūrybos gyvai net muzikai nėra girdėję. Dar ir dabar Šostakovičius vadinamas šiuolaikiniu, nors jo epocha jau toli istorijoje.

J. F.: Atsiradus pajėgiems atlikėjams sujuda ir kompozitoriai...

V. B.: Todėl siekiame skatinti kompozitorius kurti, atlikėjams parengti kuo daugiau sėkmingų opusų ir juos rodyti pasauliui. Menas bene reikšmingiausiai kuria valstybės įvaizdį.

J. F.: Deja, kartais tai nesuprantama. Gali atskleisti veiklos strategiją?

V. B.: Pirmiausia reikia dirbti kartu su partneriais. Lietuvos ansamblių tinklas bendradarbiauja su Lietuvos kompozitorių sąjunga, Muzikos informacijos ir leidybos centru, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus Goetheʼs institutu, Berlyne veikiančia Karsten Witt muzikos agentūra, su įrašų leidybos firmomis. Planuojame bendrus tarptautinius projektus.

Tik vieningas sambūris gali dirbti su panašiomis organizacijomis, agentūromis pasaulyje. Lietuviškos muzikos eksportas tuomet gali būti sėkmingas. Taip ir bandome dirbti. Pirmasis Lietuvos ansamblių tinklo koncertas buvo surengtas kartu su WDR radiju. Tiesioginiame eteryje Europai transliuotas debiutinis dviejų valandų trukmės lietuviškos muzikos koncertas. Skambėjo Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus, Nomedos Valančiūtės, Loretos Narvilaitės, Egidijos Medekšaitės, mano kūriniai, o pertraukų metu buvo pristatoma šiuolaikinė lietuviška muzika, kompozitoriai. Kooperuodamiesi dabar rengiame tris kompaktines plokšteles, kurios pasirodys tarptautinėje erdvėje. Apskritai visus atliktus darbus fiksuojame kompaktiniuose diskuose, radijo įrašuose ir kitose laikmenose.

J. F.: Koks jūsų programų sudarymo principas?

V. B.: Lietuvoje svarbus aspektas – parodyti dar negirdėtą, neskambėjusią muziką. Šiuolaikinės muzikos festivaliuose kompozitoriai pristatomi fragmentiškai, atliepiant pasirinktą bendrą temą, o mano kryptis – specializacija. Kiek leidžia galimybės, finansavimas, noriu kuo išsamiau pristatyti kompozitorius, jų portretus. Tokiuose kelių dienų festivaliukuose siekiame kiek įmanoma geriau atskleisti kūrėją, parodyti skirtingų žanrų, skirtingu laiku sukurtus kūrinius, kad matytųsi stiliaus dinamika. Muzikos turėtų būti tiek, kad klausytojo, ypač profesionalo, sąmonėje susiformuotų muzikinis kūrėjo portretas, leidžiantis pajusti kūrybos braižą. Geriausiai parengti kūriniai galėtų likti kolektyvų repertuare, nebūtų vienadieniai.

2011 m. pradėjome nuo Lietuvoje nežínomo Gerhardo Stäblerio portreto. Parengėme didžiulį Broniaus Kutavičiaus muzikos projektą – panoramą. Luciano Berio, vienos svarbiausių XX asmenybių, muzika gyvai Lietuvoje buvo skambėjusi tik fragmentiškai, dabar nemažai jaunimo išklausė visą puokštę jo kūrinių. Šiais metais parengėme teminį 1970–1990 metų kiek primirštos, o jaunajai kartai gyvai visai negirdėtos lietuviškos kamerinės muzikos projektą (skambėjo Juliaus Juzeliūno, Antano Rekašiaus, Benjamino Gorbulskio, Vytauto Montvilos kūriniai). Dažnai tai ne tik atliekama muzika, bet ir susitikimai, pokalbiai, spausdinta, filmuota medžiaga, meistriškumo pamokos muzikams ir kt.

Šv. Kotrynos bažnyčioje su Šv. Kristoforo orkestru (meno vadovas D. Katkus) parengiau ir dirigavau dviejų dalių koncertą „Kaligrafiniai eskizai“. Su ansambliais ir solistais pateikėme Wolfgango Rihmo ir Matthiaso Pintscherio portretus.

J. F.: Patiko įdomi programos kompozicija, kurioje gerai derėjo W. Rihmo ir Franzo Schuberto muzika. Puikiai skambėjo orkestras. Prisimenu W. Rihmo muziką puikiai atliekantį Andrių Žiūrą. Rusnės Mataitytės ir Edmundo Kulikausko duetą. L. Berio muziką ypač kūrybingai perteikusį Robertą Bliškevičių. Svarbu ne tai, kada muzika sukurta, bet ar atlikėjas geba joje rasti tą prasminį grūdą, kuris ir leidžia garsines konstrukcijas vadinti muzika.

V. B.: Kviečiame muzikus siūlyti savo idėjas. Sudarydami programą dirbame su kuratoriais. Kuratorius pateikia idėją, kurią svarsto su tinklo organizatoriais. Kuratorius nebūtinai lietuvis, žvilgsnis iš šalies taip pat svarbus. Juk sienų dabar nebėra! Pavyzdžiui, praėjusių metų lietuvių kamerinės muzikos projektą kuravo britų muzikas Antonas Lukoszevieze. Spalio pradžioje, kooperuojantis su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, klausytojams pateiksime anglų kompozitorių Johno Woolricho ir Philipo Cashiano muziką. LMTA vyks meistriškumo pamokos. Šio anglų muzikos projekto idėjos autorė ir kuratorė – Marija Grinkevičiūtė, bendraujanti su kompozitoriais, turinti asmeninį požiūrį į šią muziką. Labai įdomu.

Pianistui Benjaminui Kobleriui pasiūliau parengti György Ligeti portretą. Savita patirtis gali mums atskleisti ką nors netikėta.

J. F.: Jau planuojate ateitį?

V. B.: Žinoma. Rimtai dirbant reikia ruoštis, studijuoti kompozitorių archyvus, partitūras. 2016 m. pateiksime Juliaus Juzeliūno, 2017 m. – Osvaldo Balakausko, 2019 m. – Eduardo Balsio portretus. Ką nauja galime pamatyti jaunosios kartos akimis? Koks bus tas kitas požiūris? Juk jų kūryba – mūsų nacionalinis turtas, negalime lengvai numoti į praeitį ranka. Net ir įvertindami buvusias priešiškos santvarkos įtakas.

Bendradarbiaudami su Belgijos ansambliu „Het Collectief“, Oskaru Koršunovu ir Briugės miesto koncertų sale 2016 m. planuojame parengti Mauricio Kagelio portretą. 2017 m. laukia didžiulis modernus tarptautinis „Matrix“ projektas – „Gyvos elektroninės muzikos perspektyvos“. Jis aktualus ir konceptualus. Šį projektą rengiame bendradarbiaudami su Freiburgo SWR radijo eksperimentinės muzikos studija. Jeigu pavyks, jeigu gausime visą reikiamą finansavimą, didžiulis elektroninės muzikos projektas sujungtų Vokietijos, Madrido, Lietuvos, Amsterdamo elektroninės muzikos specialistus. Mūsų jauniems kūrėjams ir skeptiškiems vyresniesiems toks profesinis renginys būtų labai naudingas.

J. F.: Paminėjus elektroninę muziką kartais galima sulaukti įvairių reakcijų. Net ne vienas muzikologas mano, kad elektronika – tai kompiuteriu vietoj popierinės penklinės užrašoma muzika...

V. B.: Dabar kompiuteris kiekvienuose namuose, atrodo, kad nė studijos ieškoti nereikia. Tačiau taip nėra. Aišku, studijų poreikis sumažėjo, dabar labai daug ką galima daryti namuose. Tačiau profesionalių studijų poreikis nedingo. Vienas iš įdomiausių tokios muzikos tyrimų ir koordinavimo centrų – IRCAM Paryžiuje. Bendradarbiauja mokslininkai, Pierreʼo Boulezo įkurtas „Ensemble intercontemporain“, kiti atlikėjai, kompozitoriai. Idėjas ir temas siūlo menininkai, o mokslininkai kuria technologines programas.

Visai kitoks yra Freiburge Luigi Nono įkurtas centras „Experimentalstudio des SWR“, su kuriuo ruošiame bendrą europinį projektą 2017 metais. Šioje studijoje svarbiausia – savo profesiją gerai išmanantys žmonės. Jie tarsi nematomi atlikėjai, kviečiami parengti, atlikti kūrinius.

J. F.: Suprantu, kad dirbdamas su įvairiais kolektyvais, koncertinio gyvenimo organizatoriais, turėjai iš ko pasimokyti. O gal susidūrei su panašiu tinklo analogu?

V. B.: Daug bendradarbiaudamas išties domiuosi, kaip funkcionuoja aktualią muziką atliekantys kolektyvai, kokie jų struktūriniai principai. Stebiu ir vertinu, kaip veikla plėtojama Europoje. Aišku, mes negalime nieko tiesiogiai kopijuoti, sąlygos kitos. Lietuvos ansamblių tinklo struktūra visai nauja, todėl matau daugiau pliusų nei minusų. Seniai norėjau sukurti paslankų, kūrybingą ansamblį. Studijuodamas kūriau vokalinius ansamblius. Lietuvoje esu organizavęs ir kelis aktualiosios muzikos festivalius „Versija“. Dabar labai smagu dirbti su kitokiais kūrybingais profesionalais

J. F.: Lieka paklausti apie veiklos organizatoriams skaudžiausią sritį – finansavimą.

Varčiau šių metų ES dokumentus, kuriuose pristatyti duomenys apie kultūros finansavimą ES valstybėse. Man imponuoja meno ir verslo bendradarbiavimas. Lietuvoje dažniausiai jis skatinamas tik kalbomis. Sakyčiau, kad apie šių santykių įprasminimą privalo galvoti valstybė, įteisinti realias lengvatas rėmėjams. Europoje veikia Meno ir verslo forumas, organizacija, kuri skatina verslo ir meno partnerystę. Menininkams suteikiamos gydymo lengvatos, veikia pasitikėjimo fondai, PVM lengvatos, premijų sistema, skatinanti domėtis pažangesniu menu. Įvairios finansinės schemos stimuliuoja investuoti į kultūrą, menus.

2000 m. dar patobulintas žinomas britų kultūros finansavimo modelis, reikšminga ir pozityvi Meno tarybos Anglijoje veikla. Juk svarbu ne tik patvirtinti pavadinimą, bet ir pozityviai veikti. Reikšminga kapitalo investicijų į kultūros infrastruktūrą sistema, viešojo ir privataus sektorių partnerystė sprendžiant kultūros problemas.

Belgijoje už kultūros ir ekonomikos sąsajas atsakinga asociacija „Promethea“. Nors ir šioje šalyje problemų daug, pavyzdžiui, Nacionalinis muziejus varganai finansuojamas iš valstybės, o einant į Karo muziejų net bilietų pirkti nereikia.

Vokietijoje finansavimas kultūrai auga, didėja parama iš privataus sektoriaus, taip pat iš labdaros fondų. Kaupiami įvairūs nario mokesčiai, rėmėjų, bažnyčios lėšos (4 400 000 000 eurų, t. y. 20 proc. bažnyčios pajamų). Atsakomybės už kultūrą pasidalinimas akivaizdus, per metus jos finansavimas padidėja apie 8 mlrd. eurų.

V. B.: Manau, kad finansavimo principas Lietuvoje būtų visai neblogas, demokratiškas. Pretendentų sąraše gali būti nepriklausomų dalyvių. Tačiau pagal tą patį principą neturi būti finansuojamos viešosios ir biudžetinės organizacijos. Sugriaunama visa demokratiško meninės kultūros palaikymo logika. Ji žalinga.

Aš nenoriu kalbėti apie finansavimo sumas. Sakome ačiū už kiekvieną sumą, suprantame ir kitus prašančiuosius. Norime suprasti ir valstybės požiūrį. Kiekviena valstybė turi savas galimybes, savaip supranta kultūros vystymo poreikį, meno ir jo kokybinio augimo svarbą, visuomenės vertybinio ugdymo tendencijų reikšmę. Meno kaip valstybės įvaizdžio pasaulyje kūrimo prasmę. Vokietijoje taip sutvarkyta, kad ne tik, pavyzdžiui, „Ensemble Modern“ gauna stabilius atlyginimus, nors jie jokiai didesnei organizacijai nepriklauso. Tai, ką gali turtinga valstybė, negali dar besivystanti šalis.

Tačiau yra kita, sutvarkoma problema, nes ji absurdiška.

Projektui finansuoti teikiamos paraiškos ir tarptautiniams fondams. Lietuviškas finansavimas apribotas finansiniais metais. Jiems prasidėjus dar nežinai, ar projektas bus remiamas. Kaip kalbėti su partneriais? Jei vėluojantį atsakymą gauni tik pavasarį, tai neturi jokių šansų pritraukti pinigų iš tarptautinių fondų. Negali pirkti, jeigu nežinai, ar turi pinigų. Partnerių apgaudinėti negalima. Taip patys sau kenkiame. Finansuodami europiniai fondai nori matyti, kad tave remia ir vietiniai fondai, kad tu remiamas ir savo šalies. Juk niekas 100 proc. projektų nefinansuoja. Tai ir yra kooperacijos esmė. Kitaip tariant, mes savo finansavimo sistema neleidžiame Lietuvos kultūrai pritraukti tarptautinių lėšų.

Kitas aspektas – labai sunku, beveik neįmanoma planuoti veiklos, nes nežinai, ar projektas apskritai galės būti įgyvendintas, kokius menininkus galėsi atveži į Lietuvą, ką galima bus parodyti svetur. Projektai kuriami mažiausiai dviem, trims metams į priekį. Konkretus pavyzdys: negalėjome atsivežti kompozitoriaus Pintscherio, negalėjome šiais metais jo pristatyti diskusijose tik todėl, kad nežinojome finansavimo galimybių. Labai sunku tartis su gerais atlikėjais, juk kiekvienas, ypač visur kviečiamas žmogus, planuoja savo laiką.

Absurdiškas ir atsiskaitymo už projektą laikas. Praktiškai veikla gali vykti nuo pavasario vidurio, kada patvirtinamos finansavimo galimybes, iki gruodžio vidurio. Dar reikia nepamiršti specifinio vasaros laiko, kai akademinė publika atostogauja. Kenčia projektų kokybė, nes finansuoti projektai atliekami pagreitintai, stengiantis spėti įgyvendinti sumanymą ir dar atsiskaityti. Todėl gal ir pasitaiko greitai sumestų projektų. Rimti projektai gali vykti rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesiais, nes gruodį jau reikia atsiskaityti. Muzikinis kultūrinis gyvenimas rimtai dirbamas tik tris mėnesius. O svarbiausia – stabdoma galimybė teikti paraiškas tarptautinėms organizacijoms. Bet juk pasaulyje yra gerų teigiamo darbo pavyzdžių. Kodėl jais nepasinaudojus? Pavyzdžiui, belgų ansambliai nuolatinį finansavimą gauna ketveriems metams. Kodėl Lietuvoje negalima veiklos finansuoti bent jau dvejus metus? Aš kalbu ne apie pasipinigavimą, bet apie labai rimtą, prasmingą, Lietuvos vardą įprasminantį darbą. Juk negalima kas pusmetį kovoti dėl nedidelio dalinio finansavimo. Ką galime atsakyti kitų šalių partneriams? O bendradarbiavimas būtinas.

J. F. Na, gana, traukinys jau pavargo dundėjęs, saulė iškepino, kalbos užliūliavo... Minčių daug, o kalbos nesibaigiančios...