Joseph Haydn, Septyni žodžiai

Bendraukime
 

Joseph Haydn, Septyni žodžiai

Joseph Haydn, Septyni žodžiai
Joseph Haydn, Septyni žodžiai
Autorius (iai): Joseph Haydn
Sudarytojas: Valstybinis VILNIAUS kvartetas

Prekės kodas: LMSMBCD-039
Kaina: 8.00 €
Kiekis:
Joseph Haydn Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus Vytautas Antanas Dambrava Septyni žodžiai Valstybinis Vilniaus kvartetas, V. A. Dambrava (tekstas)

Tikiu, kad menas ir muzika kyla iš Dievo ir gyvena visų apšviestų asmenybių širdyse...

Richardas Wagneris

 

Stebuklingas švytėjimas nušviečia mažąjį. Jis maudosi toje didingoje šviesoje ir... trumpam net pamiršta, kad tą šviesą anaiptol ne jis skleidžia. Jam leidžiama klysti, kaip ir leidžiama suvokti klydus. Žinoma, jeigu jis to norės. Jeigu jis pats stiebsis suvokimo, pažinimo, didžiosios šviesos link. Stiebsis ir taps stiprus. Juk tik toks, labai stiprus ir didis sugeba nusilenkti ir pagarbinti dar stipresnį už jį.

Bundančios gamtos akivaizdoj laukdami Velykų “Aleluja” giesmės pirmą kartą “Muzikos baruose” atsigręžėme tokiu plačiu ir atviru žvilgsniu į muziką, tokiai progai labiausiai tinkančią. Vilniaus kvarteto pakviesti drauge išgyventi Josepho Haydno “Septynis paskutinius mūsų Išganytojo žodžius ant kryžiaus”, buvome supažindinti ir su šviesia asmenybe Ekscelencija Ambasadoriumi Ispanijos Karalystėje Vytautu Antanu Dambrava bei jo esė “Septyni žodžiai”.

Septynių sonatų op. 51  “Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus (“Die sieben letzten Worte unseres Erlösers am Kreuz”) sukūrimo istorija gana neįprasta. 1785 m. kompozitorius gavo iš Ispanijos laišką, kuriame Kadiso katedros kardinolas prašė parašyti muziką Didžiojo penktadienio bažnytinei liturgijai. Kūrinyje turėjo būti septynios dalys, atliekamos pakaitomis su priešmirtinius Kristaus priesakus aiškinančio ir skelbiančio vyskupo pamokslu. Muzika turėjo sustiprinti kiekvieno iš septynių “žodžių” emocinį poveikį. Taip atsirado J.Haydno kūrinys - septynios sonatos instrumentiniam ansambliui (smuikai, pučiamieji ir timpanai) su įžanga ir pabaiga. 1801 m. išleistoje kūrinio partitūroje Haydnas rašo:

“Praėjo beveik 15 metų nuo tada, kai vienas kanauninkas iš Kadiso kreipėsi į mane su prašymu parašyti instrumentinę muziką septyniems Jėzaus žodžiams ant kryžiaus. Tais laikais pagrindinėje Kadiso bažnyčioje Didįjį penktadienį atlikdavo oratoriją, kurios atlikimo metu sienos, langai ir kolonos buvo aptraukiami juodu audiniu, ir tik vienas šviestuvas, kabėjęs centre, apšviesdavo šią šventą tamsą.

Pusiaudienį visas duris užrakindavo, ir tada suskambėdavo muzika. Pakilęs į sakyklą vyskupas paskaitydavo vieną iš septynių žodžių ir jį pakomentuodavo. Baigęs jis nusileisdavo žemyn ir klaupdavosi prieš altorių. Pauzę užpildydavo muzika. Po to vyskupas vėl lipdavo į sakyklą, skaitydavo ir komentuodavo kitą žodį, vėl nusileisdavo ir klaupdavosi prieš altorių - ir visada po jo kalbos užgrodavo orkestras. Šiam veiksmui ir turėjo būti skirta mano kompozicija.

Uždavinys - sukurti vienas po kito atliekamus 7 Adagio, kurių kiekvienas turėjo trukti 10 minučių ir nenuvarginti klausytojų, - pasirodė ne iš lengvųjų, ir aš suvokiau, kad negaliu savęs įsprausti į nurodytą laiką”.

Pirmą kartą šis instrumentinis kūrinys buvo atliktas 1876 m. Santa Cueva bažnyčioje Kadise ir nuo tada tapo labai populiarus.

Netrukus kompozitorius ciklą pritaikė styginių kvartetui. Beveik tuo pačiu metu buvo išleista ir kūrinio transkripcija fortepijonui. Maždaug po dešimties metų J.Haydnas perdirbo kūrinį į oratoriją solistams, chorui ir orkestrui.

Tokį įvairų šios muzikos apdarą nulėmė ypatingas jos populiarumas. Introdukcijos ir septynių sonatų muzika jaudina nuoširdumu, gilumu, išradingumu, tragišku patosu. Po sonatų einąs žemės drebėjimo vaizdas - įspūdinga dramatinė kūrinio kulminacija. Šis muzikinis paveikslas trunka gana trumpai, tačiau yra labai ekspresyvus, dramatinis ir nepraradęs emocinės jėgos iki šių dienų.

Žavi tai, kad kompozitorius sugebėjo pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis perteikti septynių Kristaus žodžių emocinį turinį, ir tai, kad visų dalių muzika tokia natūraliai širdinga.

 Diplomatijos Mozartas – taip išraiškingai ir talpiai įvardintas Ekscelencija Ambasadorius Ispanijos Karalystėje Vytautas Antanas Dambrava knygoje “Širdis - Lietuva”.

Prel. Pranas Gaida-Gaidamavičius “Tėviškės žiburių” redaktorius (Kanada) bene išsamiausiai pateikia V.A.Dambravos gyvenimo akcentus:

Norint geriau išvysti Vytauto Antano Dambravos minties ir veiklos spektrą, visų pirma reikia pažvelgti į jo gyvenimo kelią, vedantį iš Gudijos per Lietuvą į Austriją, Šiaurės bei Pietų Ameriką, Aziją ir Ispaniją. Tai - neramios sielos aštuonių dešimtmečių kelias.

Dr. V.A.Dambrava išvydo šį pasaulį 1920 m. Gudijoje, patriotiškoje lietuvių šeimoje, kuri vėliau persikėlė į nepri­klausomą Lietuvą. Baigęs Utenos gimnaziją, V.A.Dambra­va studijavo teisę Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1943 m. Austrijoje apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją.

Dr. V.A.Dambrava taip pat domėjosi meno pasauliu, ypač muzika. Mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, studijavo Zalcburgo Mozarteumo vasaros muzikos akademijoje, lankė Vytauto Didžiojo universiteto teatro ir Vilniaus aukštesniąją vaidybos meno studijas.

Pokario metu gyvendamas Austrijoje, dr. V.A.Dambrava ėmėsi pedago­ginės praktikos lietuvių gimnazijoje ir žurnalistinės veik­los laikraštyje “Tėvynėn”. Persikėlęs į Ameriką, aktyviai įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą, bendradarbiavo spaudoje. Žurnalistinė veikla nuvedė dr. V.A.Dambravą ir į Jung­tinių Amerikos Valstijų diplomatinę tarnybą. Dirbdamas amerikiečių informacijos tarnyboje, kurį laiką gyveno Vietname ir tenykščiame universitete dėstė vokiečių kalbą. Per kelis dešimtmečius dr. V.A.Dambravai teko dirbti Vokietijoje, Bolivijoje, Meksikoje, Argentinoje, Salvadore, Hondūre, Brazilijoje.

Visur dr. V.A.Dambrava pasižymėjo nepaprastu darbštumu, įžvalgumu. Jo išskirtiniai gabumai išryškėjo per­sikėlus jam gyventi į Venesuelą. Kai atkūrusi nepriklausomybę Lie­tuva dr. V.A.Dambravą paskyrė savo ambasadoriumi, jis rado dar paveikesnius ir platesnius kelius ne tik į Venesue­los valdžios viršūnes, bet ir į tarptautinę diplomatiją.

Šalia dr. V.A.Dambravos politinių, moralinių, kultūri­nių, diplomatinių tekstų rikiuojasi ir ne mažiau reikšmingi, įtaigūs teologiniai.

Ypač imponuoja “Septyni žodžiai”. Tai meditacinio pobūdžio apmąstymai apie septynis Kristaus žodžius baigiant žemiškąją misiją. Tuose apmąstymuose virpėte virpa autoriaus širdies teologija. Ji buvo sukurta religinei Venesuelos radijo programai, vėliau išspausdinta ir išleista atskira knygele, kuri sulaukė net trijų leidimų.

Dr. V.A.Dambravos apmąstymų teologija nėra mokslinė - ji iš tikinčios šir­dies ištryškusi, dėl to tokia gyva, sminganti į skaitytojų širdis.

Toje pačioje knygoje radau ir muzikės Vilijos Aleknaitės Abramikienės minčių:

Nepaisant laisvos, žaižaruojančiai artistiškos atmosferos, kurią bendraudamas sukuria ambasadorius, netgi jį pirmą kartą matantys žmonės niekuomet neklysta, nujausdami, jog po šiuo nerūpestingumo apvalkalu yra kažkas labai tvirta, nepalaužiama, kieta, ir tai kelia pagarbą.

Tarp daugybės įvairių valstybių apdovanojimų, kurie įteikti per ilgą diplomato karjerą Vytautui Dambravai, yra vienas ypatingas - tai Popiežiaus Jono Pauliaus II suteiktas “San Gregorio Magno” - riterio-vado ordinas.

Visą savo gyvenimą V.A.Dambrava priklausė katalikiškajam lietuvių išeivijos sparnui, ir tai nėra atsitiktinumas. Lietuvių diplomatijos Mozartas neabejotinai yra ištikimas katalikų tikėjimo riteris. Šventumas - jo nuolatinio ilgesio ir adoravimo sritis. Neteko sutikti kito žmogaus - netgi tarp dvasiškių - kuris būtų perskaitęs tiek knygų įvairiomis jam prieinamomis pasaulio kalbomis apie praėjusiųjų ir mūsų laikų šventuosius. Šia tema su ambasadoriumi galima kalbėtis valandų valandas, prarandant laiko pojūtį.

Jo santykį su Dievu pavadinčiau charizmatišku. “Man gera tikėti, - pakiliai sako ambasadorius, - tikėdamas aš jaučiuosi kaip vaikas!” Arba: “Tikėti - tai pasitikėti!”

Didelė laimė tokiai aistringai gyvenimą mylinčiai sielai turėti atramą danguje... Žvelgdamas į ambasadorių, nejučia prisimeni šv. Tomo Akviniečio tezę, kad “Dievuje nėra nieko prievartinio arba priešingo prigimčiai”. Pats V.A.Dambrava ją turbūt atkartotų lotyniškai, kalba, kurios nuo savo teisės studijų laikų jis nepamiršo: Quad in Deo nihil est violentum neque praeter naturam...

 

***

Vytautas Antanas Dambrava

Septyni žodžiai

Įvadas

 

Kryžiaus kelyje Dievas - Visatos Kūrėjas - pasi­reiškė kaip Atpirkimo Dievas. Visatoje per amžių amžius tiktai Kristus pilnai atsilygino amžinajam Tė­vui už Jo meilę. Dievas, kuris sulaikė Abraomo ranką, pakeltą prieš savo sūnų, paaukojo Jėzų, nepažinusį nuodėmės, kad duotų žmonijai vienintelį ir nepakartojamą tikrosios aukos ir meilės pavyz­dį. Kurdamas žmogų pagal savo atvaizdą, Viešpats, Švenčiausioje Trejybėje vienas, dalyvavo atpirkimo vyksme.

Kalvarijos kely, nešdamas visų laikų žmonijos nuodėmių kryžių, Jėzus krito tris kartus po sunkia mūsų nusidėjimų našta. Dieviškajame plane trys da­lykai, buvę Kristaus kritimų priežastis, buvo ir mūsų atpirkimo priežastis. Vietoj neklusnaus vyro Ado­mo buvo naujasis Adomas - Kristus; vietoj išdi­džios moters Ievos buvo nauja kuklioji Ieva - Nekalčiausioji Mergelė Marija; ir vietoj uždrausto rojaus medžio - kryžiaus medis. Jėzaus kraujas, kuris iš tikro buvo jo motinos kraujas, sujungė dangų ir žemę dieviškojo paklusnumo ir atsidavimo žodžiu: “Fiat!” - “Tebūnie Tavo valia!”

Kiekvienas mūsų atėjome į šį pasaulį gyventi. Kristaus gyvenimas ėjo priešinga kryptimi: mirtis buvo Jo atėjimo priežastis. Dėl to Šventasis Raš­tas Jį vadina “Avinėliu, paaukotu nuo pasaulio pra­džios”. Jėzaus mirtis buvo aukščiausias dieviško­sios aukos įprasminimas. “Niekas man neatims gyvenimo, tik aš pats jį paaukosiu”. Už mus, kaltuo­sius.

Viešpats Jėzus Kristus prabilo septynis kartus nuo kryžiaus. Niekad žmonijoje nebuvo pamoksli­ninko, prilygstančio mirštančiam Kristui, nei tokių tikinčiųjų, kaip Kristaus papėdėje, ir niekuomet ne­buvo tokio pamokslo, kaip paskutinieji septyni žo­džiai nuo kryžiaus.

Kilnioje kančios valandoje paskutinių atodūsių žodžiais Jėzus kvietė visus savo vaikus prie kry­žiaus sakyklos. Kiekvienas mūsų išganymui tartas Jo žodis buvo paliktas atminimui ir kartojimui per visus istorijos amžius. Kalvarijos aukoje kunigas ir auka buvo pats Dievas, tapęs žmogumi, nekaltas ir nekaltai pradėtas; altorius buvo kryžius, o aukos vai­sius - pasaulio išganymas. Septyni žodžiai buvo užrašyti keturių evangelis­tų tokiu būdu: pirmieji du žodžiai - šventojo Luko. Šis evangelistas buvo gydytojas, lydėjęs Paulių kelionėse pagonims atversti. Trečiasis Kristaus žodis buvo užrašytas šventojo Jono; ketvirtasis - šventų­jų apaštalų Mato ir Morkaus, lydėjusių šventąjį Petrą Evangelijos misijose. Penktasis ir šeštasis žo­džiai nuo kryžiaus - apaštalo šventojo Jono ir paskutinis, septintasis žodis - šventojo Luko.

Ketvirtasis žodis nuo kryžiaus - “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai” - reikalauja pa­aiškinimo. Ši jaudinanti Kristaus aimana, rodanti šiurpią jo vienatvę, ir šiandien jaudina daug krikš­čionių. Ką tas aitrus šauksmas turėjo reikšti? Gal Jėzus nenorėjo mirti? Ar Jis nepagalvojo, kad nu­trūko Jo ryšys su Tėvu? O gal baiminosi, kad su Jo mirtimi baigsis visas išganymo darbas?

Mums svarbu atsiminti, kad ketvirtasis žodis yra dvyliktosios Dovydo psalmės pradžia. Taigi Jė­zus ant kryžiaus atkartojo psalmės žodžius. Toji psal­mė prasideda nevilties tonu, bet baigiasi galingu Dievo galybės patvirtinimu. Teologijos mąstytojai tokį aiškinimą laiko tikslesniu mūsų Viešpaties minties ir jausmų apibūdinimui, vartojant tos psal­mės žodžius šiam šauksmui.

Pirmaisiais trimis žodžiais Jėzus, Dieviškasis Mo­kytojas, mums priminė tris kilniąsias dorybes: gailestingumą priešams, užuojautą kenčiantiems ir meilę mūsų tėvams. Kitais keturiais Jis mums įspaudė irgi ne mažiau reikalingas vertybes: nusiže­minimą, kantrybę, ištvermę ir paklusnumą.

Išganytojo žodžiai nuo kryžiaus turi mūsų širdis pripildyti Dievo meilės, turtingą - gailestingu­mo ir Nekalčiausiosios Mergelės Marijos motiniško švelnumo.

Susikaupę apmąstykime septynis Jėzaus žodžius nuo kryžiaus. Žvelgdami į Kalvarijos kryžiaus me­dį, įžiebkime pasauliui naujos vilties kibirkštį.

Tegul mūsų Dieviškasis Išganytojas veda vi­sus, kurie skaitys šias mintis, per maldą ir atgailą - į atsivertimą. Tegul šie apmąstymai, kuriuose su­telkti Šventojo Rašto žodžiai, švento Roberto Belaramino, arkivyskupo Fulton Sheen mintys ir Mari­jos Valtortos regėjimų trumpos ištraukos (juos pa­skelbti leido popiežius Pijus XII) bei kiti pasisa­kymai, skatina ieškoti amžinosios laimės, padėdami artėti prie Jėzaus Kristaus kryžiaus mūsų žemiškoje kelionėje.

Gyvenime kryžius turi būti visa ko centras. Kar­štai melskimės priešais Jėzaus kančios ir mūsų iš­ganymo kryžių, iš kurio trykšta gausios malonės.

 

2019 Liepa
P A T K Pn Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios prekės
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €