Vietoj pratarmės

Šia knygą rašiau pati. Todėl ir ilgai.

Per mano sceninio gyvenimo metus apie mane prikurta gausybė nebūtų dalykų. Pradėdavo nuo teisingo fakto, toliau pereidavo prie pusiau tiesos, o baigdavo nesuvokiamais niekais, melu. Dar gerai, jeigu jis būdavo nepiktavališkas…

Pirmas mano troškimas buvo atkurti tiesą. Mano pačios gyvenimo tiesą. O per savo gyvenimą papasakoti, kaip baleto artistai gyveno pirmojoje socializmo šalyje. Šalyje, kuri "pralenkė visą planetą" šokio srityje.

Bet kaip pradėti? Nuo ko?

Pradžioje įkalbėjau vienuolika magnetofono kasečių. Padrikai, nepaisydama chronologijos, apie viską. Pažįstamas žurnalistas ėmėsi kurti iš mano įrašų knygą. Mano knygą. Jam prireikė trijų mėnesių. Prirašė daug ir išpūstai. Ir, kaip man pasirodė, pernelyg protingai. Viskas kažkokios mergaitės Margaritos asmeniu. Šis sumanymas jam atrodė be galo vykęs – vienoje magnetofono kasetėje aš buvau užsiminusi, jog vaikystėje man patiko šis moters vardas.

Galbūt visa tai buvo sumanyta ne taip ir blogai. Bet rudaplaukė Margarita neturėjo nieko bendra su manimi, mano jausmais, mano dvasia, svarbiausiais mano charakterio bruožais. Sutapo tik išoriniai požymiai ir įvykiai…

Ne, tai ne mano knyga. Aš ją atmečiau. Žurnalistas supyko. Vaidas. Pirmas blynas prisvilęs.

Kitas žurnalistas ir rašytojas pasirinko dialogo formą. Jo klausimai – mano atsakymai. Kai kas buvo įdomu, tačiau aiškus plagiatas – Stravinskio ir Roberto Krafto pokalbiai. Jų knygą aš kažkada esu skaičiusi.

Viešėdama pas Galiną Višnevskają Paryžiuje, Žoržo Mendelio aveniu, pradėjau kvosti vaišingąją šeimininkę, seną savo bičiulę, kas jai padėjo dirbti prie knygos "Galina". Ši knyga man labai patiko, atsivežiau pirmą jos leidimą į Maskvą duoti paskaityti draugams. Tada tai buvo pavojinga – "Galina" Šeremetjevo muitininkų buvo priskirta antitarybinei literatūrai: Višnevskaja į šuns dienas išdėjo tarybų valdžią. O jei komunistinės ideologijos sargai būtų radę "Galiną" mano lagamine…

Galia pakėlė balsą. Įsikūnijęs ryžtingumas: 
– Niekas nepadėjo. Pati rašiau. Ir tu rašyk pati. Tik pati. Pradžioje aš irgi ieškojau talkininkų, bet nieko iš to neišėjo. Vien painiava. Pati rašyk!.. 
– Bet kaip tai daroma? Nuo ko pradėti? 
– Tu nerašei dienoraščių? 
– Rašiau. Visą gyvenimą. Ir dabar rašau. 
– Tai ko dar reikia? Sėsk ir rašyk! Nedelsdama. Pradėk. Pati turėsi rašyti ilgai. Aš rašiau ketverius metus…

Ką gi, gero patarimo reikia paklausyti.

Tik man visada atrodė, kad knygas rašo nepaprasti žmonės. Labai protingi. Labai mokyti. O čia balerina plunksnos imasi. Tuoj pat prisiminiau seną juoką: vandenyne nuskendo didžiulis laivas, beveik "Titanikas". Bet du keleiviai liko gyvi, išplaukė. Ministras – nes buvo didelis mėšlas ir balerina, todėl kad buvo kvaila kaip kamštis…

Ir dar postūmis. Iš Londono paskambino vienas iš Širli Maklein leidėjų, gavęs iš jos mano koordinates, ir barbariška rusų kalba pasakė besidomįs mano memuarais.

– Aš dar nė nepradėjau savo knygos. 
– O Širli sakė, kad jūsų memuarai baigti. 
– Tie, kuriuos už mane parašė žurnalistai, niekam tikę. Reikia pačiai rašyti knygą.
– Tada sorry. Sėkmės. Rašykite.

Ir aš iš tikro pradėjau rašyti.

Rašiau be trijų mėnesių trejus metus. Ne tris mėnesius – trejus metus!.. Bet per tuos trejus metus mano šalyje įvyko tiesiog neįtikėtini dalykai.

Kai aš pradėjau pirmuosius skyrius 1991-ųjų vasarį, šlubčiodama ėjo pertvarka. Spaudė cenzūra, vis dar tebebuvo "galinga, vieninga Tarybų Sąjunga". Vėliava, herbas, himnas, pirmasis prezidentas, pirmoji ledi ir taip toliau… Neslėpsiu, vadindama daiktus tikraisiais vardais, viduje kartais krūptelėdavau: šito nespausdins, pabijos, privers sušvelninti, pataisyti. Bet vis dėlto rašiau.

Knyga gimė pačiame epochų lūžyje. Tai, kas dar vakar buvo drąsu, netgi neįmanoma ištarti, pasendavo per akimirką, per nugyventą dieną. Tarsi pradėta varžytis – kas labiau iškeiks dar taip neseniai visagales organizacijas ir aukščiausius vadus. Prasidėjo naujoji konjunktūra. Leistos drąsos konjunktūra.

Ne, aš nepavysiu naujai iškeptų drąsuolių, verčiančių stabus ir dievus. "Pasaulį seną išardysim!" Kuo greičiau vėl išardysim!..

Dievai nematę, ardykite, garbieji žmonės…

Bet viskas, kas demonstratyviai drąsu, dar greičiau pasensta. Ir rašydama paskutinius savo knygos skyrius aš aiškiai pajutau – pasikeitė konjunktūra, papūtė kiti vėjai. Žmonėms įgriso politika. Įkyrėjo plūdimasis, juodos pamazgos. Pabodo skaityti apie bolševikų intrigas ir niekšybes. Galbūt suvokus naująją konjunktūrą ir man derėjo nutylėti, kaip KGB kišosi į mano likimą? Prisiminti vien šventą meną, vien baletą?..

Ne, nieko nekeisiu. Nieko netaisysiu, neglaistysiu. Kaip rašiau – taip ir paliksiu… Tu jau pats, skaitytojau, atsižvelk į pašėlusias trejų nepaprastų mūsų žemės gyvenimo metų permainas.

Savo knygą aš rašiau rusakalbiui skaitytojui, tėvynainiui. Bet drauge ir tolimajam skaitytojui iš Vakarų. Tam, kuris visai menkai pažįsta mūsų keisto, neįtikėtino, neįmanomo tarybinio gyvenimo užkampius, beprotiškas fantazijas ir maskaradus. Kai ką tėvynainis skaitytojas pats yra perkrimtęs ir žino kur kas geriau už mane. Galės gražiai papildyti. Ką gi, praleisk tuos puslapius, mano patyręs skaitytojau, versk toliau. Bet daugeliui nežinančių žmonių kaip tik tai bus įdomu. Juk negalėjau rašyti dviejų knygų!..

Ir dar. Aš prisimenu ir visai nesenus įvykius, aiškiai išlikusius atmintyje. Skaityti apie juos šiandien – tai tas pats, kaip žiūrėti vakarykštį ledo ritulio rungtynių, kurių rezultatas tau jau žinomas, įrašą. O po kelerių metų juos pamirš daugelis. O aš priminsiu. Juk pati ten dalyvavau…

Per tuos trejus metus ir mano artimieji, apie kuriuos rašiau esamuoju laiku, nuėjo į praeitį. Mirė mano mama. Jau nebėra Asafo Meserero…

Vadinasi, į kelionę, skaitytojau. Su Dievu!..

1994 vasario 7, Madridas

• Knygos