Bendraukime
 

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ. Ar gerai groti – atsitiktinumas?

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ. Ar gerai groti – atsitiktinumas? 2015-04-30

Balandžio 15 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje koncertinį turą po Baltijos kraštus pradėjo Vokietijos muzikos tarybos, Goethe´s instituto, viso būrio muzikų, verslininkų, politikų remiamas Nacionalinis Vokietijos jaunimo simfoninis orkestras. Gastrolių tikslas – „pasveikinti jūsų valstybes dainuojančios revoliucijos metinių proga“ ir priminti Vokietijos susivienijimo sukaktį. „Kraštą, kuris daina nugalėjo smurtą, galima sveikinti tik muzika“, – rašoma orkestro gastroles pristatančiame leidinyje.

Šis įvairaus amžiaus vaikus ir jaunuolius (vyriausiems – 19 metų) buriantis kolektyvas sukurtas 1969-aisias. Jame groja Vokietijos miestų bendrojo lavinimo, įvairaus lygio muzikos mokyklose, privačiai besimokantys jauni muzikantai, yra jaunimo konkursų laureatų. Tris kartus metuose renkamasi į sesijas Berlyne, ten paruošiama koncertų programa ir rengiamasi gastrolėms.

Į orkestrą jaunieji muzikai patenka konkurso tvarka. Su jais kviečiami dirbti žymiausi Vokietijos instrumentininkai, daugiausia padeda Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro artistai. Su jaunaisiais atlikėjais yra dirbusi puiki klarnetininkė profesorė Sabina Meyer, altininkė Tabea Zimmermann, dirigentai Kurtas Masuras, seras Simonas Rattlesas ir kiti.

Vilniuje orkestras atliko „Septynių skraisčių šokį“ iš Richardo Strausso operos „Salomėja“, Franzo Schuberto Nebaigtąją simfoniją. Antrąjį Bélos Bartóko Koncertą smuikui ir orkestrui griežė Tobiasas Feldmannas – puikus 24 metų smuikininkas, kuriam valstybė patikėjo Stradivarijaus smuiką iš istorinės kolekcijos. Žavėjo jauno atlikėjo branda, kokybiškas garsas, spalvinga niuansuotė, muzikinio mąstymo logika ir protingas emocionalumas. T. Feldmannas buvo šio jaunimo orkestro koncertmeisteris, o dabar pats dirba su jo smuikininkais. Greta daugelio tarptautinių konkursų, kuriuose tapo laureatu, Tobiasas mini Balio Dvariono konkursą, kuriame pelnė Grand Prix. Iki šiol palaiko ryšius su B. Dvariono mokykla, jos pedagogais.

Orkestrui dirigavęs Karlas Heinzas Steffensas – buvęs Berlyno simfoninio orkestro klarnetų grupės koncertmeisteris, pasirodydavęs ir kaip solistas. Spaudoje radau muzikos kritikų apgailestavimą, kad „maestro užsikrėtė dirigento bacila ir nutraukė ryškaus solisto karjerą“. Tačiau išsipildė sena K. H. Steffenso svajonė – jis tapo Reino krašto–Pfalco valstybinės filharmonijos Liudvigshafene meno vadovu. Diriguoja įvairiems simfoniniams orkestrams, net operų spektaklius Milano „La Scaloje“. Koncerte Vilniuje intrigavo savitas interpretatoriaus požiūris. Orkestro grupės spalvingos, emociškai paslankios, puikiai dera, solistai gerai intonuoja.

Orkestro lygį, keičiantis augantiems vaikams, išlaikyti sunku. Tačiau kokybę liudija puikiai klausytojų, profesionalų įvertintas L. van Beeethoveno simfonijų, M. Ravelio Valso, R. Strausso simfoninės poemos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ atlikimas. Dirigentas Marcas Albrechtas buvo parengęs György Ligeti „Atmosphères“, Henri Dutilleux kūrinių, ugdančių ne tik požiūrį į tradicinę, klasikinę muziką, bet ir formuojančių XXI amžiaus mąstymą.

„Jaunas, kūrybingas ir ateičiai angažuotas kolektyvas. Jame bręsta ne tik muzikai, bet ir poetai, mąstytojai“, – taip orkestras pristatomas visuomenei. Groja ne tik Europoje, yra koncertavęs ir Tailande, Vietname, Tunise, 2012 m. vasarą penki koncertai įvyko Kinijoje. Orkestras dalyvauja ryškiausiuose Europoje vasaros festivaliuose. Po koncerto JAV Billas Clintonas pasakė: „Dabar tikiu, kad muzika yra galingiausia, pasaulį vienijanti jėga“.

Tokio mūsų jaunimo entuziastingai reiškiamo koncerto priėmimo seniai neteko girdėti. Aplodismentai griaudėjo. Koncertui pasibaigus scenoje glebėsčiavosi, džiaugėsi jauni muzikantai. Matyt, laimingas buvo ir į dirigento pakylą atsirėmęs visuomet koncertuose dalyvaujantis talismanas meškiukas...

Bendraamžių negalėjo pasveikinti tą dieną kituose miestuose koncertavę Balio Dvariono ir M. K. Čiurlionio mokyklų orkestrai.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras Nacionalinės filharmonijos scenoje griežė balandžio 22-ąją, koncertas buvo dedikuotas mokyklos 70-mečiui. Dirigavo orkestro vadovas Martynas Staškus.

Koncertas keistas. Kuo pasižymėjo dedikacija? Niekuo. Tiesa, klausytojų būrelyje mačiau vieną buvusį mokyklos direktorių. Salėje nebuvo nei pakiliai nusiteikusių senųjų mokytojų, nei ankstyvųjų laidų absolventų. Ne pirmiena, jie dažnai pamirštami. Salėje šurmuliavo vidurinių klasių mokiniai, grojusiųjų tėveliai, seneliai, prijaučiantieji. Koncertą vedęs V. Gerulaitis mėgino šmaikštauti, bet tikriausiai pastebėjo, kad susirinko ne popsinė publika – norimos reakcijos nesulaukė.

Ir koks didelis kokybės skirtumas, palyginti su vokiečių jaunimo orkestru! Pūtikai grojo visai neblogai, bet juk orkestras – ne viena ar kita jo grupė. Tai buvo vaikų orkestras, nepajėgiantis reprezentuoti garsaus mokyklos vardo ir garbingos istorijos. Nesijautė atskirų grupių darnos, kokios nors interpretacijos siekio net ir atliekant romantišką, ryškią programinę muziką – Edvardo Griego siuitą „Peras Giuntas“. Orkestrui mažai skiriama dėmesio? Neliko prof. Sauliaus Sondeckio orkestro ugdymo mokyklos tęstinumo? Mažai su orkestrantais dirba šiaip jau įdomus dirigentas M. Staškus?

Tačiau galima buvo pasidžiaugti jaunaisiais solistais. W. A. Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui F-dur Nr. 19 atliko temperamentinga, azartiška Gabija Maknavičiūtė (I d.) ir jautri, romantiška Elžbieta Dvarionaitė (II, III d.). Fleitininkės Saulė Pavilionytė ir J. Pakalnio konkurso laureatė Marija Račkauskaitė (pastaroji žavėjo gražiu garsu ir jautriu muzikalumu) atliko Franzo Dopplerio Andante ir Rondo dviem fleitoms. Pasirodė pajėgus trimitininkas, atrodytų, sceninės patirties turintis Kristijonas Sakalauskas (Josepho E. Barato Andante ir Scherzo). Artistiškai griežė smuikininkės Rugilė Šilaitytė ir Augustina Vizbaraitė (Pablo de Sarasate „Navara“). Teikia vilčių Gediminas Abaris, kuris pagrojo dvi Balio Dvariono Koncerto valtornai ir orkestrui d-moll dalis.

Mėginu įžvelgti vokiečių pranašumo priežastis. Skaitau Vokietijos šeimoms skirtą anketą, kurioje pateikti aktualūs valstybės kultūrai, supančiai augančią kartą, klausimai: ar muzikuojate su vaikais? Kur jūsų vaikas mokosi muzikos? Kiek kartų per mėnesį su vaikais einate į klasikinės muzikos koncertus? Kokius koncertus mieliau lankote: chorų, simfoninės muzikos, kamerinius? Ar dalyvaujate kokiame nors muzikuojančių mėgėjų kolektyve?

Pateiksiu kai kuriuos vieno reprezentatyvaus tyrimo[1] Lietuvoje duomenis. Šeimos, mokyklos, visuomenės neišugdytą poreikį menui liudija koncertų lankomumo statistika. Niekada klasikinės muzikos koncertuose nesilanko net 61,3 proc. respondentų. Kad 72,7 proc. iš jų yra kaimo gyventojai, dar galima pateisinti. Tačiau niekada nesilanko 46,2 proc. vilniečių. 1, kartais 2 kartus per mėnesį koncertų salėse lankosi 3,4 proc. jaunuolių iki 29 metų. Kituose didmiesčiuose, kuriuose gyvena nemažai aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių ir studentų, 1 ar 2 kartus per metus klasikinio meno renginiuose apsilanko tik 12,6 proc. Tai rodo apgailėtiną mūsų inteligentijos dvasinės kultūros lygį. Pagrindinė priežastis – poreikio stoka, nes brangūs bilietai būna tik į išskirtinių atlikėjų pasirodymus.

Gal visuomenei artimesnis demokratiškiausias menas – teatras? Deja, 46,3 proc. tyrime dalyvavusių respondentų niekada nesilanko dramos, muzikiniuose teatruose. 33, 8 proc. tokių žmonių gyvena didmiesčiuose, net Vilniuje teatrų nelanko 27,2 proc. respondentų. Teatruose nesilanko iki 40 proc. žmonių nuo 29 iki 60 metų. Matyti ir ryški vyresnių kaip 60 m. žmonių kultūrinė atskirtis. Du kartus per mėnesį į teatrą nueina vos vienas kitas didmiesčių žmogus. Nereikia pamiršti, kad tai studentijos miestai, kad studentams taikomos didelės bilietų kainų lengvatos.

Jeigu prisimintume muzikos dėstymo problemas mokykloje, švietimo sistemos kaitos vėtrose sugriautą mokyklinių chorų sąjūdį, nuoseklesnį muzikos mokymą pakeitusį neformalaus, mėgėjiško ugdymo vajų ir kitas kampanijas, įžvelgtume ir stiprėjančio paviršutiniško visuomenės požiūrio į profesionalųjį meną priežastis. O kur dar aktyviai brukama primityvų mąstymą, prastą estetinį skonį formuojanti televizijų, pramogų pasaulio produkcija!

Vokietijos vaikai ne tik mokyklose gali muzikuoti. Siūlomi patrauklūs bendravimo su tėvais, seneliais būdai. Įdomios bendrų vaikų ir suaugusiųjų užsiėmimų, metodinių seminarų temos: „Muzikinis ir judesio dialogas su senjorais“, „Dainavimas ir tradicinių dainų mokymas“ ir pan. Šioje šalyje Kultūros taryba skatina muzikinį kultūrų ir tautų dialogą nuo pat ankstyvos vaikystės. Juk, kaip teigia Vokietijos verslininkai, kultūra yra svarbiausias valstybės ir jos gerovės pagrindas. Profesionalių meno kolektyvų, kurių veiklą finansuoja ne tik valstybė, bet ir garbę prisidėti prie kultūros puoselėjimo jaučiantys verslininkai, skaičius įspūdingas: 133 simfoniniai ir kameriniai orkestrai, 83 muzikiniai teatrai, beveik 500 muzikos festivalių, tūkstančiai
mėgėjų ir pusiau profesionalių chorų, orkestrų ir ansamblių, galingas muzikos mokymo tinklas, kultūros vadybos tradicijos ir pažangios naujovės.

Mūsų valstybėje popsinė kultūra pradėjo naikinti profesionalumą.

 

 

 

 

 

 

[1] „Vilmorus“, Mykolo Romerio universiteto tyrimas, 2014.

 

2019 Rugpjūtis
P A T K Pn Š S
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031 
Perkamiausios prekės
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €