Bendraukime
 

Kodėl negersiu už žmogų. Kritinės pastabos apie „Kultūrą 2030“

Kodėl negersiu už žmogų. Kritinės pastabos apie „Kultūrą 2030“ 2019-01-11

Oskaro Koršunovo spektaklyje „Dugne“ yra scena, kai Satiną vaidinantis aktorius Dainius Gavenonis prieina prie vieno kurio nors žiūrovo su taurele rankoje ir pasiūlo išgerti už žmogų. Tai daro taip įtaigiai, kad sunku atsisakyti. Ir žiūrovas išgeria. Už žmogų, kuris, nors ir sėdi dugne, bet „skamba išdidžiai“...

Šią scenelę prisiminiau klausydamasis buvusios kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pagrindinio jos darbo ministerijoje palikimo - kultūros strategijos „Kultūra 2030“ pristatymo: „Strategijos centre yra žmogus. Tai - kūrėjas, menininkas, kultūros darbuotojas, ugdantis Lietuvos visuomenę ir bet kuris mūsų visuomenės grupės atstovas“. Baigdama darbą ministrė nesikuklindama pareiškė, kad ši strategija - „tai savotiškas kompasas būsimoms pertvarkoms, kurių strateginis tikslas - įtrauki kultūra atvirai visuomenei ir gyventojų gerovei“. Nerašyta taisyklė skelbia, kad reikia stengtis kiek įmanoma geranoriškai žiūrėti į kitų darbus. Juk esame įpratę kritikuoti viską, o ypač kai tik kas nors prasižioja apie kultūros politiką ir bando siūlyti jos kaitos vizijas. Todėl stengiuosi pažiūrėti geranoriškai į „Kultūrą 2030“. Įvertinti L. Ruokytės-Jonsson ir jos komandos pastangas matyti kultūros ateitį. Bet geranoriškumas dingsta vos pabandžius įsigilinti, kaip tas matymas artikuliuojamas. Anaiptol ne todėl, kad priešinčiausi L. Ruokytės-Jonsson nuomonei, jog kultūros strategijos dėmesio centre turėtų būti „ne kultūros ir meno įstaigų tinklo pertvarka, ne pastatai, ir ne lėšų dydis jiems išlaikyti“, bet žmogus. Bandydamas įsijausti į žmogų ir tiesdamas ranką link man siūlomos „taurelės“ pasijuntu, kad dalyvauju kažkokiame spektaklyje, kurio kūrėjai stengiasi mane užkalbėti.

Žmogaus šio „spektaklio“ centre nematau. Tačiau jaučiu valingą siekį sukurti triuškinantį reformatoriško pasirodymo efektą... Pirmiausia - faktai. Praėjusių metų pavasarį viešajame lauke pasirodė nutekinta informacija apie Kultūros ministerijos rengiamą kultūros tinklo pertvarką. Buvo paviešintos kai kurios schemos, kuriose matėsi revoliucinis tinklo pertvarkų mastas. Tai sukėlė ant kojų nieko apie tai nežinojusią nemažą dalį kultūros bendruomenės. Muziejų, teatrų asociacijų protestai privertė ministerijos vadovus teisintis, kad ši informacija nėra tikra, ji tik „vienas iš svarstomų variantų“.

Minėtos informacijos nutekinimas įvyko tuo pat metu, kai ministerija viešajai įstaigai „Mene“ užsakė atlikti tyrimą ir parengti ataskaitą galimybių studijai „Kultūros srities Lietuvos valstybės politikoje įtvirtinimo analizė bei strateginio vaidmens valstybės raidoje plėtros kryptys“ (ko vertas pats pavadinimas, - suprask, tokia studija turėtų nubrėžti ne šiaip kultūros strategiją, bet įtvirtinti jos strateginį vaidmenį valstybės raidoje!). Mažai žinoma ir iki tol su kultūros lauku nedirbusi įstaiga nepasikuklino imtis šios atsakomybės. Tyrimo ataskaita buvo pristatyta 2018-ųjų gruodžio 5 d. O jos pagrindu gimusi strategija „Kultūra 2030“ - mažiau nei po dviejų savaičių...

Suprantu, kad ministrė prieš palikdama postą suskubo parengti palikimą visam kultūros laukui. Tačiau, kad taip suskubtų! Tikriausiai labai norint ir turint idėjų strategijas galima parašyti ir per kelias savaites, tačiau šiuo atveju, manau, taip nebuvo. Minėtoji strategija buvo rengiama gerokai prieš tyrimo pabaigą. Todėl visas jos rengimas buvo taip įslaptintas, - nebuvo kviečiami dalyvauti kultūros lauko atstovai ir iki dabar nėra įvardinti patys jos autoriai. O kas galėtų paneigti, kad strategijos apmatai gimė dar tyrimui neprasidėjus? Ir kad užduotys tyrėjams buvo formuluojamos priklausomai nuo jos vizijos? Jau vien dėl įtarimo, kad naujosios kultūros strategijos gimimo istorija yra būtent tokia, reikėtų ją iš esmės peržiūrėti. Ir įvertinti jos pagrindu turėjusį tapti patį tyrimą.

Linkėčiau šio darbo imtis naujajam kultūros ministrui bendradarbiaujant su skirtingų kultūros lauko sričių atstovais. Būgštavimus kelia tai, jog strategijoje „Kultūra 2030“ siūlomoms intervencijoms pagrįsti pasirenkami tokie tyrimo faktai, kurie byloja apie atsilikimą, neproduktyvumą ir neoptimalumą daugiausia valstybės sektoriuje. Beje, pastarosios sąvokos, nukopijuotos iš Europos Sąjungos biurokratinio žodyno, tapo grėsmingais naujadarais, kuriais kaip vėzdais mojuoja naujieji kultūros politikos profesionalai. Ir prikišamai baksnoja pirštais į nevalstybinių organizacijų inovatyvumą ir efektyvumą. Pripažįstu nevalstybinio sektoriaus pažangą ir jo pozityvią įtaką visai šalies kultūrai per atkurtos Nepriklausomybės pirmuosius dešimtmečius. Pats gerai žinau, kaip sunku buvo žengti pirmuosius žingsnius, nes daugiau kaip dešimtmetį dalyvavau kuriant šį sektorių ir daug ką dariau, kaip ir daugelis nevalstybininkų, „iš entuziazmo“.

Tačiau laikai keičiasi, ir atsiranda nevalstybiam sektoriui palankūs įstatymai, didėja (nors gal ne taip sparčiai, kaip norėtųsi) finansavimas, padedantis užtikrinti jo tvarumą. Vienok, girdisi tie patys „nuskriaustųjų“ virkavimai, grindžiami teiginiais jog „politikams rūpi tik ta kultūros dalis, kuri priklauso valstybiniam sektoriui“. O kad jie labiau įtikintų, kalama tiesiai į kaktą: „nevyriausybinis sektorius dažnai veiklesnis, paslankesnis, efektyvesnis, dažniau pelnantis tarptautinius ir vietinius prizus, patraukliau pristatantis Lietuvą užsienyje“. Kaip sakoma - eik ir patikrink. O tai padaryti vertėtų įvertinant, pavyzdžiui, pastarųjų metų kai kurių valstybinių scenos meno organizacijų (teatrų, koncertinių įstaigų) veiklą ne tik šalies didžiuosiuose miestuose, bet regionuose ir tarptautinio bendradarbiavimo lygiu.

Atsakau už savo žodžius, tačiau nesinori dalyvauti keistose varžytuvėse. Vienok, faktų viešinimas gal padėtų suprasti naujosios kultūros strategijos pamušalą. Kitas dalykas - tie europiniai biurokratiniai naujadarai. Jie nėra tokios jau nekaltos lingvistinės konstrukcijos. Ko vertas vien „kultūros produktų ir paslaugų vartojimo“ terminas, kuriuo iš esmės matuojama kultūros vertė, išreiškiama skaičiais ir procentais. Pirmiausia, jis įtvirtina išimtinai ekonominę kultūros vertinimo sampratą, kuri nenumato kompleksinių veiksmų ir intervencijų. Antra - pati vartojimo sąvoka iš esmės reiškia pasyvų santykį su kultūra, mažai ką turintį bendro su kritiniu mąstymu, vertinimu, saviugda, visu tuo, kas tarsi turėtų būti „įtraukios kultūros“ tikslas. „Kultūros vartojimas“ ir jo matavimas skaičiais bei procentais niveliuoja skirtumus tarp populiariosios (komercinės) ir profesionaliosios aukštesnės kultūros. O kokybinio kultūros vertinimo kriterijų ir būdų juos taikyti iki šiol neturime. Pateikiami negatyvūs kiekybiniai vertinimai sukuria grėsmės įspūdį. Ypač kai šalia primenami „kultūros produktų vartojimo“ skaičiai kai kuriose Europos valstybėse. Taip ir norisi sušukti, - kojas į rankas ir vykimės Skandinavijos šalis! Strategijos kūrėjai tai nedviprasmiškai ir kviečia daryti, savo vizijas grįsdami Suomijos, Švedijos kultūros tinklo pavyzdžiais.

Būtų neblogai, jei ne vienas esminis skirtumas: valstybė šiose šalyse yra pajėgi ir kompetentinga išlaikyti kultūros tinklą tiek, kiek to reikia užtikrinti visuomenei kokybiškas paslaugas, o nemaža regioninė to tinklo dalis kūrėsi „iš apačios“, t. y. pačių miestų bendruomenių, atskirų asmenybių iniciatyva. Tiesa, mes turime ne vieną tokių iniciatyvų pavyzdį (daugiausia nevalstybines organizacijas įkūrusių asmenybių dėka), ir dauguma jų savo veiklai gauna metines savivaldybių dotacijas bei dalinį Kultūros tarybos finansavimą (beje, į Kultūros tarybos lėšas jau antri metai praktiškai nepretenduoja valstybininkai). Kitas klausimas, kad tas finansavimas nėra pakankamas nevalstybininkų atlyginimams, kad trūksta kokybiškos infrastruktūros, o patalpų nuomos kainos valstybiniame sektoriuje nemažos...

Paprasčiausias visų problemų sprendimo būdas - imti ir viską padalinti. Einant tokiu keliu kultūros strategijoje siūloma sukurti sisteminę vertikalę, dalinančią visą kultūrą į „pagrindinę“ ir „nepagrindinę“. „Nepagrindinė“ - tai dauguma iki šiol valstybės įsteigtų ir dalinai išlaikomų teatrų, koncertinių įstaigų, muziejų, bibliotekų etc. Ji būtų „išvalstybinta“ ir kartu su kitomis viešosiomis įstaigomis vienodomis sąlygomis konkuruotų rinkoje. Kas neatitiks „įtraukios kultūros“ kriterijų, matuojamų skaičiais ir procentais, tas bus „optimizuotas“, o atsilaisvinę pinigai atiduoti tiems, kas „veiklesni, paslankesni, efektyvesni“...

Konkurencijos niekada nereikia vengti, tačiau šitaip matuodami kultūros organizacijų efektyvumą be aiškaus suvokimo apie skirtingas jų funkcijas, veiklos pobūdį, apimtis ir atsakomybes išakėsime visą kultūros lauką kaip traktoriumi. Tik neaišku, kas ir kaip ilgai tame lauke derės... „Pagrindinė“ kultūros dalis siejama su nacionalinėmis įstaigomis. Jos būtų ne tik hierarchijos viršūnėje, bet veiktų kaip savotiškas viso kultūros lauko prievaizdais. Tam joms suteikiamos papildomos funkcijos ir didesnis finansavimas (kieno sąskaita?), tuo pačiu, suprantama, pririšant prie politinės valdžios. Ir tokį modelį siūloma unifikuotai taikyti visam kultūros laukui, t. y. visiškai skirtingo profilio įstaigoms - tiek bibliotekoms, muziejams, tiek ir teatrams, koncertinėms organizacijoms. Nesvarbu, kad vienos iš jų užsiima kūryba, o kitos vykdo specifinę nekūrybinę veiklą. Nesvarstoma, kad kas galėtų tikti vienoms (bibliotekoms, muziejams) supančiotų kitas (daugumą teatrų, koncertinių įstaigų). Ar įsivaizduojama, kaip tai praktiškai veiktų? Nacionalinių įstaigų esmę nusako toks strategijos teiginys: „Nacionalinės įstaigos veikia kaip pagrindinės įstaigos, įgyvendinančios valstybės keliamus atskiros meno ar kultūros srities raidos uždavinius“.

Kažkur tai jau girdėta. Taip ir norisi paklausti: 1) kaip praktiškai bus iškelti tie uždaviniai? 2) ką daryti įstaigai, jei jos kūrybinė veikla neatitiks „valstybės keliamų uždavinių“?

Pažįstu Suomijos ir Švedijos scenos meno sistemą. Sunkiai įsivaizduoju, kad Helsinkio nacionaliniam teatrui arba Karališkajam dramos teatrui Dramaten šių šalių valstybės keltų panašius reikalavimus. Pati visuomenė, jos dėmesys ir atsiliepimai yra pagrindinis jų vadovų pasirinktos kūrybinės veiklos ir šių organizacijų visuomeninio statuso vertinimo kriterijus. Be to nepamirškime, kad minėtose šalyse vyrauja ir kitokia politinė kultūra. Kultūros įstaigų sisteminis skirstymas į „pagrindines” ir „nepagrindines“ iš esmės prieštarauja pačiam kūrybiniam vyksmui, kuris priklauso nuo jo centre esančio žmogaus (menininko, vadybininko etc) kūrybiškumo, gebėjimų, valios. Kodėl iš „nepagrindinių“ norima atimti savarankiškų kompetencijų ugdymo galimybę? Kodėl šiam tikslui lėšos negali būti nukreiptos įvairiems kultūros lauko dalyviams, įvertinus jų veiklos rezultatus, užuot, kaip dabar numatoma, jas skiriant „pagrindinėmis“, šitaip paverčiant juos kultūros lauko monopoliais?

Strategijos kūrėjai gali su manimi ginčytis teigdami, kad nacionalinės įstaigos turi daugiau kompetencijų, o be to ir jų nuostatuose parašyta, kad jos privalo lyderiauti savo srityje. Dėl kompetencijų - nesu tikras. Manau, kai kurios kitos valstybės ir nevalstybinės įstaigos jų turi ne mažiau, ir galėtų jas plėtoti, jei tam būtų skirtas didesnis dėmesys atsižvelgiant į jų veiklos rezultatus (kodėl, pavyzdžiui, „Meno fortas“ arba „OKT-Vilniaus miesto teatras“ negalėtų lyderiauti ugdant tam tikras scenos meno kompetencijas?). O dėl „valstybės keliamų uždavinių“, tai supraskime, kokioje šalyje gyvename.

Nereikia būti naiviam nenumatant galimybės, kad valdžioje esantys politikai suskubs pasinaudoti teise iškelti tokius uždavinius, kurie atspindės, švelniai tariant, siauroką jų pačių kultūros supratimą. Įsivaizduokit „valstybės keliamų uždavinių“ įgyvendinimą esant tokiai politinei daugumai, kokia yra šiandieninėje Lenkijoje, prie kurios, beje, mes sparčiai artėjame... Naivumo temą pratęsia pavyzdys, kaip Kultūros ministerijos vadovai įsivaizduoja „nepagrindinių“ kultūros įstaigų likimą. Teko dalyvauti vienoje strategijos aptarimo darbo grupėje. Joje buvo pareikšta, kad, pavyzdžiui, valstybės teatrai nebus šiaip atiduoti savivaldybėms. Valstybė ir toliau juos finansuos, bet pinigus skirs per savivaldybes... Suprask, nereikia būgštauti, tie patys pinigai ateis, tik iš kitos kišenės. O tokį „tikslinį“ finansavimą gavusios Klaipėdos, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ar Vilniaus savivaldybės ir pačios jaus pareigą prisidėti prie tų miestų teatrų veiklos finansavimo ir valdymo. Toje pačioje darbo grupėje dalyvavę kelių didesnių miestų savivaldybių atstovai tik gūžčiojo pečiais... Štai dėl tokio naivumo yra pikta. Kodėl per tuos kelis vadovavimo ministerijai metus nebuvo galima ne tik aplankyti didžiųjų šalies savivaldybių merus, bet ir susipažinti su jose dirbančiais politikais? Su jų kultūros supratimu ir apskritai mąstymu. Gal tada strategijos kūrėjai bent suabejotų kai kuriais savo teiginiais, supratę, kas lauktų valstybės kultūros įstaigų patekus į vietinių savivaldybių glėbį net ir su žadamu, nors ir abejotinu, „kraičiu“.

Klausimas, kaip vietinių politikų interesų glėbyje atrodytų profesionalaus meno plėtra prestižinėse miestų vietose įrengtuose ir rekonstruotuose pastatuose, skamba retoriškai. Kita vertus, nenoriu teigti, kad valstybės įsteigti teatrai ar koncertinės įstaigos Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose turėtų būti „dramblio kaulo bokštai“, atsiriboję nuo kitų šiuose (ir ne tik !) miestuose veikiančių nevalstybinių (privačių, savivaldybės) profesionalių scenos meno organizacijų. Bendradarbiavimo galimybių yra nemažai, nuo patalpų suteikimo repeticijoms, spektaklių rodymams palankesnėmis (nekomercinėmis) sąlygomis, iki bendrų kūrybinių projektų.

Šis procesas atskiruose miestuose ir dabar vyksta, bet gal jis galėtų būti tvaresnis. Tam Kultūros ministerija derėtų inicijuoti bendras diskusijas su vietos savivalda, savo įsteigtomis bei nevalstybinėmis organizacijomis, ir kolegialiai aptarti galimas specifines intervencijas. Mūsų sąlygomis ieškoti bendradarbiavimo kelių reikia ne šiaip iš profesinio solidarumo, bet pripažįstant apgailėtiną faktą, kad per visą atkurtos Nepriklausomybės laiką valstybė, pavyzdžiui, nepastatė nei vieno naujo teatro. Atsirado vos dvi daugiafunkcinės scenos meno aikštelės Vilniuje ir Klaipėdoje, bet ir tos pastatytos už ES struktūrinių fondų lėšas. Už jas, beje, rekonstruojami ir daugelis valstybės teatrų pastatų.

Pastaruoju metu daug kalbama apie nuo sovietmečio paveldėtą atotrūkį tarp sostinės ir regionų kultūros infrastruktūrų bei jų teikiamų paslaugų. Nors tas atotrūkis akivaizdžiai mažėja, pavyzdžiui tarp Vilniaus ir Kauno, Klaipėdos, tačiau išlieka ryškus kituose regionuose. Ir dėl šio teiginio sunku ginčytis su „Kultūros 2030“ kūrėjais. Bet negalima sutikti su tokiais komandiniais problemos sprendimo būdais, kokie numatomi strategijos projekte. Paprastai sakant, jie praktiškai neveiks. Galima, žinoma, išbandyti jungtinį valstybės ir savivaldybės modelį su viena ar kita įstaiga. Tam reikalingas tvarus susitarimas su savivaldybės politikais, aiškiai žinant jų interesus.

Reikia mažų mažiausiai atsakyti į tokius klausimus: kas valdys valstybės turtą (pastatus, infrastruktūrą) ir kaip juose bus užtikrintos bazinės profesionalios kultūros ir meno funkcijos (pavyzdžiui, ar valstybės teatrai, tapę daugiafunkciniais kultūros centrais, nenusiris į mėgėjų meno ir įvairaus pobūdžio miesto švenčių lygį)? Kaip įstaigas pasieks dalinis valstybės finansavimas jei jos taps viešosiomis ir pagal įstatymus privalės dalyvauti bendruose konkursuose? Ir, pagaliau, koks bus praktinis savivaldybių dalyvavimo joms patikėtų įstaigų valdyme efektas? Be to, dar būtina žinoti miesto gyventojų, vietos mokesčių mokėtojų, poziciją. Visa tai - atskiro tyrimo objektas. Be jo pradėtos reformos būtų statomos ant „molinių kojų“. Būtina abejoti, modeliuoti, aiškintis. O leisti reformatorių „iš viršaus“ entuziazmui lietis per kraštus, buldozeriniu būdu keičiant įstatymus, būtų didelė klaida galinti turėti negrįžtamų pasekmių.

Nesigilinant į detales, iš esmės manau, kad toks projektas „Kultūra 2030“, koks jis buvo pateiktas baigiantis 2018-iesiems, yra naudingas ne žmogui, bet politinei daugumai. Pirmiausia, strategijoje užtvirtinama politiškai naudinga nuostata, kad valstybės skiriamas finansavimas kultūrai ateityje ne didės, o net gali mažėti. Todėl kertine sąvoka tampa kultūros lauko „optimizavimas“, arba, kalbant paprastai, mažinimas skatinant su mažiau lėšų ir žmogiškųjų išteklių padaryti daugiau. Tokia nuostata pastaraisiais metais jau tapo politiniu įrankiu valdyti kultūros procesus, pridengiant kartais visai nepamatuotus veiksmus pasisakymais apie visuomenės ir žmonių interesus.

Per daug nesigilinant į atskirų įstaigų veiklos specifiką ir rezultatus (arba nenorint to daryti) aukščiausiu politiniu lygiu kalbama apie „išpūstą“ valstybės kultūros tinklą. Kažkodėl neminimas sparčiai vykstantis kokybinis jo vadybos, teikiamų paslaugų atsinaujinimas, nekalbama apie visuomenei vertingus ilgalaikius projektus, tvarią repertuarinę veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, kurių didžioji dalis investuojama į kūrybą ir su ja susijusias ne vien etatinių darbuotojų darbo vietas. Nutylima apie pastaraisiais metais suintensyvėjusius abipusiai naudingus valstybinių ir nevalstybinių organizacijų bendrus darbus. Šitaip atliekamas kitas, nuo seno žinomas, tam tikrai politikų grupei naudingas veiksmas, - skaldyk ir valdyk. Kas gali paneigti, kad jis kyla iš tam tikrų interesų grupių, veikiančių strateginius kultūros politikos procesus?

Suprantu, kad politikams didelis galvos skausmas spręsti interesų grupių problemas. Todėl geriau tai daryti kitų rankomis. Pasakyti, kad tam tikri darbai yra Kultūros ministerijai „nebūdingos funkcijos“ (nepripažįstant, jog trūksta kompetencijų juos atlikti) ir tuos darbus perleisti „kompetencijų centrams“. Naujoje kultūros strategijoje kalbama apie „kompetencijų centrus”, kurie turėtų teikti kultūros laukui ir visuomenei visokeriopą gėrį. Iš esmės tai būtų ministerijos satelitinės administracinės struktūros, kurios maitintųsi iš to paties kultūros lauko apverktinai mažo pinigų maišo (daugiau nebus). Klausimas - kieno sąskaita? Visa apimanti efektyvumo ir optimizacijos manija nėra naudinga nei kuriančiam žmogui, nei eiliniam jo kūrybos „vartotojui“ (žiūrovui, klausytojui, skaitytojui etc). Neginčijama, kad sluoksniuotam ir įvairiam kultūros laukui būtina konkurencija ir atsinaujinimas.

Mūsų šalies atveju atsinaujinimas susijęs su reformomis. Bet jų negalima pradėti be giluminės analizės, įsiklausymo į skirtingus kultūros lauko atstovus ir praktinio įsivaizdavimo apie pasekmes. Jokia reforma negali būti civilizuotai vykdoma nesuvokiant atskirų kultūros sluoksnių pobūdžio, veiklos specifikos ir žmogiškųjų, finansinių resursų, būtinų užtikrinti maksimaliai gerą rezultatą bei jam reikalingų sąlygų tvarumą. O šūkiais apie žmogų grindžiama, skaldoma ir valdoma kultūra gali ir nesulaukti 2030-ųjų...

Delfi.lt

2019 Sausis
P A T K Pn Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
Perkamiausios prekės
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €