Bendraukime
 

„Alfa“ - prieš ir po...

„Alfa“ - prieš ir po... 2019-02-10

"Šiame spektaklyje mecosoprano Noros Petročenko raiškiai, su gera dikcija kuriama brolio kapo ieškanti Isabelė gali lygintis su savo broliu, poetu F. Garcia Lorca. Ji susisieja ir su anomis V. Woolf moterimis, ieškančiomis išeičių iš vyriškojo pasaulio. Vizualiai tiesiog pritrenkiantis dainininkės tandemas su dramos aktore Ieva Savickaite, Isabelės paslaugia ir kontrastinga alter ego. Paslaptingo ir apytikrio siužeto apytikriai personažai nužengia į sceną iš ekrane projektuojamų komikso puslapių. Žinoma, komiksas pasako tau tik pirmąją abėcėlės raidę, duoda užuominą ir palieka. Artistai įpareigoti žiauriai seikėti jausmų ir judesių blyksnius, egzistuoti alfa raidės ribose (tai nėra nenatūralu – juk pats operos žanras, jo libretai nuo seno guldomi į Prokrusto lovą). Balsai vis dėlto prasiveržia, jų neapvyniosi celofanu kaip pabrėžtinai netikro rekvizito. Ir kompozitorius minimalistas iškelia „tirštą vertikalę“ ir galbūt net pasiekia paskutiniąją omegą. Bravo."

Jūratė Visockaitė
http://literaturairmenas.lt/teatras/jurate-visockaite-noa-nuo-alfa-iki-omega

Ne vieną maloniai nustebino išskirtinė 2018 m. premjera – talentingų kūrėjų, režisierės Dr. GoraParasit, dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės ir kompozitoriaus Alberto Navicko komiksų opera „Alfa“. Šis spektaklis įdomus tuo, kad puikiai atspindi ne tik Lietuvos, bet ir pasaulines šiuolaikinio muzikinio teatro tendencijas – žanrų „kryžminimą“, glaudų skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimą ir jautrumą aktualiausioms šiandienos temoms. Vasario 9 d. ją vėl pamatyti galės Vilniaus publika, o apie tai, ko ji gali tikėtis, pasakoja patys operos „Alfa“ kūrėjai.

– Trumpai papasakokite, kokios gi pagrindinės temos lydi operą „Alfa“?

A. Navickas: Man, kaip vienam iš kūrėjų, tad kiek neobjektyviam, ši opera pasakoja apie daugelį dalykų tuo pačiu metu. Greičiausiai ir buvo įdomiausia įsivaizduoti, kad siužeto įvykiai sluoksniuojasi ir gali būti perskaityti tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Viename iš lygmenų, Izabelė nusprendžia grįžti po daugelio metų į gimtą miestą Ispanijoje ir surasti savo brolio kapo vietą.

Izabelė operoje yra ir žymaus ispanų poeto Federico García Lorcos sesuo. Ji turi sugrįžti į praeitį ir susidurti su įvykiais ir juos nulėmusiais žmonėmis, kuriuos ilgą laiką kruopščiai stengėsi pamiršti. Izabelė parengia keršto planą, kuris negali nepavykti. Tačiau kaip jam pasiruošti? Kaip netapti savo jausmų įkaite ir kur atrasti stiprybės ir ryžto? Galiausiai, Izabelė pasakoja istoriją, kuri taip priartėja prie tiesos, kad galiausiai tampa tiesa. Bet ar tikrai? Mano supratimu, vienas iš įdomiausių lygmenų šioje operoje užduoda klausimą: „kas yra tiesa?“.

G. Labanauskaitė: Man, asmeniškai, tai opera apie meilę, pasiaukojimą, bandymą sugrąžinti ir rekonstruoti praeitį. Tačiau neįmanoma atkurti visko taip, kaip buvo – laikas jau pasislinko ir galime tik bandyti sudėlioti istoriją. Kaip nuotraukas albumuose, kaip kino kadrus, kaip komiksus. Iš detalių, iš mažų epizodų susidarome visumą.

– Vienas labiausiai intriguojančių operos aspektų yra jos sąlytis su komiksais. Kaip gimė idėja kurti „komiksų operą“? Ar tam įtakos turėjo savotiškas komiksų ir operos žanrų panašumas – abu jie pasižymi sodriomis, kartais net perspaustomis emocijomis?

G. Labanauskaitė: Originalusis komiksų sprendimas – Gintarės, kaip režisierės ir kūrėjos nuopelnas. Manau, kad jis prideda ne tik ryškumo, emocionalumo, bet ir ironijos, būdingos postmodernizmui.

Dr. GoraParasit: Prieš pradedant dirbti su kamerine opera „Alfa“, man opera atrodė kaip neįprastai brangi, galinga meno sritis. Dabar man ji tarsi sudėtingas estetinis reiškinys – akustinis vaizdas. „Alfos“ kūrybinis procesas ir Alberto muzika išprovokavo gilumines asociacijas su daugeliu didžiųjų operos kompozitorių kūrinių – mano mylimų Monteverdi, Handelio, Mozarto, Verdi, Wagnerio, Strausso, Puccini, Bergo ir Britteno darbais.

Opera yra toks POWER socialinis, politinis ir literatūrinis požiūris. Ji yra ekonominė sąlyga. Opera yra nuolatinė polemika, kuri per amžius plėtėsi ir toliau plečiasi. Opera-komiksas – mano aistringas požiūris į „Alfos“ istoriją. Kodėl opera ir komiksai? Todėl, kad abu žanrai yra mano nepaprastai mylimi. Jie vienas kitam artimi, nes neapsiriboja smulkiomis istorijomis. Dažnai tai istorijos, paremtos beprotišku heroizmu, kerštu, išdavyste, meile ir daugiakultūriškumu. „Alfoje“ tiek opera, tiek komiksai tampa žaidimo lauku, kuriame taškosi sąmoningumas, sąveika, integracija, derybos ir pasakojimo galia. Į procesą integruojant komiksinius naratyvo principus, iškyla klausimas, kas yra pasakojimas. Pasakojimas gali būti ne tik įvykių ar pasakojimo istorija, bet taip pat ir grožine literatūra, ideologija, mitas.

A. Navickas: Gintarės darbų estetikai komiksų idėja artima, ji labai meistriškai ja operuoja. Mano įsitikinimu, „opera-komiksas“ buvo labai drąsi prieiga „Alfos“ scenovaizdžio ir režisūros sprendimams, tačiau – būtent dėl ekspresyvumo – labai pasiteisino. Prisipažinsiu, kad iš pradžių kiek nerimavau, kaip komiksų žanras derės su scena ir klasikiniu dainavimu, tačiau buvau galutinai įtikintas, kai pamačiau, kiek daug galimybių teikia ši strategija. Sakyčiau, kad komikso žanras „Alfoje“ yra daugiau nei režisūros idėja – tai tarsi visa struktūruojanti matrica, padedanti kuo efektyviau perteikti visus siužeto sluoksnius.

– „Alfos“ premjera buvo pristatyta 7-ajame NOA (Naujosios operos akcijos) festivalyje. Visi jame rodyti darbai skirtingais rakursais išsaugojo tradicinės operos apmatus. Jūsų pačių nuomone, kokius tradicinės operos bruožus išlaiko ir kokių atsisako „Alfa“?

G. Labanauskaitė: Manau, kad nuostabi Alberto muzika ir vokalistai išsaugo operos atlikimo tradicijas, nors jos ir turi kitokį skambesį, priėjimą, intymią, kamerinės operos perspektyvą. „Alfai“ tai labai tinka, nes čia veikia tik keli veikėjai, narstantys vieną siužetinę liniją. Operos tekstas – neeiliuotas, įkvėptas ne tik Lorcos gyvenimo istorijos, tai yra, dokumentinių faktų, bet ir kūrybos – garsiausio ispanų autoriaus poezijos. Būtent jos šiuolaikišką interpretaciją girdime visoje operoje, tai vienur, tai kitur išnyrančią parafrazėmis. Atsisakome patoso, pakylėto rimtumo, dekoratyvaus ir deklaratyvaus istorijos pasakojimo.

Dr. GoraParasit: Žemyn galva kabantis operos solistas, bandantis sudainuoti meilės ariją galerijoje Berlyne. Ar tai opera? Aš manau, kad taip. O kodėl ne? Tiek komiksai, tiek opera yra platus laukas, apimantis daugybę skirtingų tipų medžiagų, kūrybinių resursų, išraiškos ir pateikimo formų. Abu žanrai turi stiprias, apibrėžtas klasikines taisykles, kurios laužomos, o ribos išplečiamos.

A. Navickas: „Alfa“ išsaugo nemažai tradicinių bruožų: dramatišką siužetą, kuomet per mažiau nei valandą miršta bene visi veikėjai, klasikinį bel canto dainavimą, dalių muzikinės medžiagos struktūrą ir kt. Tuo pačiu metu, šis kūrinys – tai kamerinė opera-komiksas, kurioje viskas atsitinka triskart greičiau nei klasikinėje operoje, joje nedainuoja choras, negroja orkestras. Vietoje jo – akordeonas, elektrinė gitara ir elektronika, scena primena puslapį iš superherojų komikso, o dekoracijas keičia vaizdo projekcijų ekranas.

– Albertai, minėjai, kad „Alfos“ partitūroje girdėti flamenko melodijos bei minimalistinės struktūros. Kas buvo didžiausia varomoji jėga, rašant muziką šiai operai – istorija, veikėjų charakteristikos? Siekei, kad muzika būtų operos „variklis“ ar daugiau istoriją lydintis, savotiškai „komentuojantis“ elementas?

A. Navickas: Struktūriškai, labiausiai instrumentinėse partijose, muzikinė medžiaga yra paremta pasikartojančiais motyvais, o vokalinės melodijos neretai yra vingrios, kuomet vienam skiemeniui tenka netrumpos melodinės atkarpos. Tokie vokalinės partijos bruožai gali būti artimi flamenko, tačiau „Alfos“ intonacijose šios muzikos įtakas greičiausiai galima atpažinti tik netiesiogiai. Esu minėjęs, jog rašydamas turėjau mintyse dvi dainas-scenas iš filmų: tai „Llorando“ iš Davido Lyncho „Mulholland Drive“ ir „Volver“ iš Pedro Almodóvaro to paties pavadinimo filmo. Man labai didelį įspūdį paliko šių dainų ekspresyvumas, jėga, „plotis“ – jausmas, kad a cappella dainuojamos melodijos užtenka užpildyti visą aplink esamą erdvę. Be to, abi šios dainos filmuose atliekamos ispaniškai, o „Volver“ – iš tiesų yra flamenko stiliaus. Sakyčiau, kad rašydamas muziką įsivaizdavau kaip centrinę kūrinio ašį (suprantama: tuo momentu muzika buvo vienintelė ir visą vaizduotės erdvę užimanti operos dalis), kuri turėtų kruopščiai sekti tiek veikėjų vidines nuostatas, tiek vyraujančią išorinę nuotaiką.

– Ar sunku buvo rasti operai atlikėjus? Ko iš jų reikalavote?

A. Navickas: Atrodytų, kad sunku nebuvo, nes kai suradome, buvome iškart tikri, kad radome tai, ko ieškojome. Tačiau vis dėlto užtrukome. Apie Norą Petročenko pagalvojome bene iškart, kai muzika buvo parašyta. Nora yra dainavusi mano muzikos, ir jos balso tembras, diapazonas, bei stulbinanti vokalinė technika buvo visa, ko galėjau tikėtis Izabelės vaidmeniui – buvau labai laimingas, kai ji sutiko kurti šį vaidmenį.

Skaitykite daugiau:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/teatras/zadinanti-ir-jaudinanti-komiksu-opera-alfa-ikvepia-uzduoti-nepatogius-klausimus-283-1098044?c=kultura&fbclid=IwAR0ZBtozvE-iuL9u6UpNZky11CqOjgCoYdLTy9XExuF2_0syl2PuYJpQ1JE#&copied

2019 Rugpjūtis
P A T K Pn Š S
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031 
Perkamiausios prekės
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €