Bendraukime
 

Dainuojantis gyvenimas

Dainuojantis gyvenimas 2015-12-28

Keturių garsių Lietuvos muzikų šeima - solistas Vladimiras Prudnikovas, jo žmona koncertmeisterė Nijolė Ralytė, jų dukra solistė Ieva Prudnikovaitė ir jos vyras dirigentas Modestas Pitrėnas - žmonės, jau nuo ankstyvos vaikystės žinoję, kuriuo gyvenimo keliu pasukti. Priėję kryžkelę, jie vadovavosi vidiniu jausmu, ir nesuklydo – pasirinkti keliai tikrai buvo jų. Nelengvas tas ėjimas pasirinktu keliu tikslo link, nepaprasta jame būti. Juk „kai dirbame, išspaudžiame iš savęs viską, - visos šeimos nuomonę išsako Ieva Prudnikovaitė, - esame nepakantūs sau, jeigu ko nors nepadarome, tada būname sau negailestingi.“   

Skaitykite pasakojimą apie netoli vienas kito besidriekiančius keturis gyvenimo kelius ir apie talentais apdovanotas asmenybes, keliaujančias jais. Žinoma, su muzika.   

Vladimiras Prudnikovas – pirmasis „Ąžuoliukas“

Sodriausias Lietuvos bosas, garsus solistas ir vokalo pedagogas, profesorius Vladimiras Prudnikovas muziko  kelią pradėjo berniukų chore „Ąžuoliukas“. Jį, tada dar tik devynmetį berniuką, vienoje Vilniaus mokyklų „atrado“ besikuriančio berniukų choro vadovas H.Perelšteinas. Mažasis dainininkas dalyvavo pirmojoje legendinio choro repeticijoje. Vėliau Vladimiras ėmė dainuoti solo, bet ne šiaip sau vaikiškas daineles, jis dainavo Mocarto, Šuberto, Šumano, Sen-Sanso kūrinius. Vladimiro balselis buvo skaidrus ir stiprus, panašus į garsiojo italo Robertino Loreti. Tais laikais  jis įdainavo nemažai plokštelių, jas turi iki šiol. Čia pat, „Ąžuoliuko“ chore, V.Prudnikovas įgijo ir muzikinį išsilavinimą: lankė solfedžio pamokas ir net septynerius metus griežė smuiku. Kodėl būtent smuiku? Dėl to, kad šis instrumentas tada kainavo kur kas pigiau, nei pianinas, juk brangaus instrumento tėvai neįstengė nupirkti. Gerai skambinti fortepijonu Vladimiras išmoko vėliau, besiruošdamas stoti į Muzikos akademiją.  

Kai jaunajam „Ąžuoliukui“ sukako 14 metų, jo balsas pradėjo keistis, tad Vladimiras nustojo dainuoti. Tylėjo net dvejus metus. „Labai teisingai padariau, - dabar prisimena dainininkas, - mutacijos metu negalima dainuoti. Ne visi mano draugai tai suprato, net pats choro vadovas buvo kitos nuomonės. Tačiau aš nedainavau.“ Skaidrus ir šviesus Vladimiro diskantas virto sodriu, švelniu bosu. Iš kur toks gražus balsas? Tėvo ar dangaus dovana?  

Ir vieno, ir kito. Profesoriaus tėvelis nebuvo profesionalus muzikantas, tačiau mėgo muziką, grojo bajanu ir dainavo bosu, tokiu sodriu ir galingu, kad grindys linguodavo.

Baigęs muzikos akademijoje prof. Zenono Paulausko klasę, Vladimiras Prudnikovas greitai tapo žinomu solistu. Dainavo pagrindines boso partijas Lietuvos operos teatro spektakliuose, buvo kviečiamas  į garsiausias pasaulio scenas, koncertavo su daugeliu žinomų Lietuvos ir pasaulio dirigentų. Kai tik baigė mokslus, iš karto ir pats pradėjo pedagogo kelią: ėmė dėstyti Lietuvos Muzikos akademijoje.

Dabar Vladimiras Prudnikovas - vienas geriausių dainavimo katedros pedagogų, jo mokiniai dainuoja žymiausiose pasaulio scenose. Profesorius turi didžiulę darbo patirtį ir žino, kaip jauniems talentingiems žmonėms padėti. Tačiau jis norėtų, kad tie, kurie siekia solisto karjeros, labiau saugotų savo pagrindinį instrumentą – balsą.

Klausiu profesoriaus, kaip jį reikia saugoti? Gal tyliau dainuoti? Gal skalauti gerklę ramunėlių arbata? Profesorius nusišypso ir išgirstu atsakymą: pasirodo, reikia... tam tikru laiku nedainuoti!

„Geriausia būtų, kad į Muzikos akademiją stotų turintieji gražų balsą, tačiau dar nesimokę dainavimo jaunuoliai. Žinoma, būtų gerai, jei jie jau būtų įgiję muzikinį išsilavinimą, mokėtų groti instrumentu, turėtų muzikos teorijos žinių.“ Bandau prieštarauti: argi taip galėtų būti? Juk Lietuvoje yra tiek daug puikių dainininkų, tiek ansamblių, chorų, puikiai dainuojančių „Dainų dainelės“ laureatų. Lietuvos muzikos mokyklose dirba daug puikių specialistų...

„Pedagoginį darbą dirbu jau 36 metus ir esu įsitikinęs, kad labai pavojinga mokyti dainuoti dar nesubrendusį jauną žmogų, - atsako V.Prudnikovas. - Kai vaikas auga, jo balso stygos taip pat vystosi, formuojasi, todėl negalima jų apkrauti sunkiu fiziniu darbu. Dainuoti choruose, ansambliuose – puiku, tačiau siekiant klasikinės solinės karjeros tai gali būti pražūtinga.“

Klausiu profesoriaus, kiek metų reikia mokytis tam, kuris nori tapti solistu? „Geru solistu galima tapti ne anksčiau, kaip po 5-6 mokymosi metų, - atsako, - tik per tiek metų susiformuoja balsas – pagrindinis dainininko instrumentas. Būtinos ir magistro studijos, kurių metu kiekvienas atranda save, sukaupia kūrybinį bagažą, ruošia vaidmenis ir koncertines programas.“

Kokio amžiaus sulaukęs paprastai dainininkas sužiba? Atsiskleidžia taip, kad jūs, dėstytojai, aiktelit: o, čia tai bent! “Dainininkai turėtų pradėti žibėti , sulaukę 24-25 metų, o prieš 30-metį jie jau turėtų pradėti dirbti scenoje. Visai kitaip daro karjerą muzikantai – instrumentalistai, jie paprastai atsiskleidžia labai anksti, paauglystėje, būdami 13-15 metų. Jei tokio amžiaus pianistas ar smuikininkas dar neparodė rezultatų, vargu ar kada nors taps solistu. Laikas greitai bėga, o mūza atsiliekančiųjų nelaukia. Bet, žinoma, dainininku netampama per vieną dieną, nieko neįvyksta ir po trumpų meistriškumo kursų. Kaip jau sakiau, reikia ilgesnio laiko ir kruopštaus, kasdieninio darbo. Dainavimas yra kaip sportas: nesitreniravęs šimto kilogramų svorio štangos nepakelsi, bet jei metus laiko sportuosi ir užsiauginsi raumenis, pakelsi. Iš pirmakursių negalima reikalauti per daug, pedagogas žino, kaip solistas turi augti.“

O kaip jūs pats šias paslaptis sužinojote? Gal iš knygų ar vyresniųjų kolegų? „Daug ką perėmiau iš savo dainavimo mokytojo prof. Zenono Paulausko, daug knygų skaičiau, mokiausi ir iš kitų šalių pedagogų. Su jais dažnai susitinkame įvairiuose konkursuose, kalbamės, bendraujame, dalinamės patirtimi. Įsitikinau, kad vieno recepto negali būti, nes kiekvienas dainininkas yra individualus, kiekvieno instrumentas-balsas kitoks. Iš tiesų juk mes visi esame skirtingi, kiekvieno mūsų fizinė sandara kitokia, kitoks balso tembras.“  

Profesorius V.Prudnikovas, ruošdamas būsimuosius solistus, kartu su koncertmeistere (ir žmona) prof. Nijole Ralyte Muzikos akademijoje dirba kiekvieną dieną. Studentai ateina vienas po kito, ir kiekvienam pedagogai skiria visą dėmesį. Juk jie visi - tarytum jų vaikai. Sunku būtų net išvardyti, kiek daug garsių V.Prudnikovo klasę baigusių dainininkų šiuo metu dainuoja ne tik Lietuvoje, bet ir garsiausiose pasaulio teatrų scenose.

O kaip jūsų dukra Ieva? Ar ir ją mokėte dainuoti? Kaip saugojote jos balsą, ruošdami solistės karjerai? Apie tai daugiau sužinosime iš profesoriaus žmonos Nijolė Ralytės.

Nijolė Ralytė: „Koncertmeisteriu dar reikia ir gimti.“

„Ieva yra mūsų tęsinys, o mes - savo tėvų tęsinys...“ – paklausta, kaip dukra Ieva pasirinko  dainininkės kelią, atsako Lietuvos teatro ir muzikos akademijos profesorė Nijolė Ralytė. – Nelinkėjome jai muzikės profesijos, nes žinojome, kokia ji nelengva. Tačiau supratę, kad dukra pasirinko eiti tuo pačiu keliu, nenustebome. Juk ji, galima sakyti, užaugo Muzikos akademijoje. Buvo „nedarželinis“ vaikas, tad nuo trejų metukų vedžiodavomės ją į darbą. Juokaujame, kad ir į pirmąją klasę ji nuėjo jau turėdama bakalauro diplomą, juk lankė Muzikos akademiją ketverius metus.“

O koks buvo jūsų pačios kelias į muziką? – klausiu p. Nijolės, - kaip jūs tapote savo tėvų tęsiniu? „Užaugau Kintuose, ant Kuršių marių kranto, - grįžta prisiminimais į vaikystę N.Ralytė. - Mano tėvelis Bronislovas Ralys vadovavo chorams ir ansambliams, jis Juknaičiuose buvo subūręs tuo metu didžiausią Lietuvos chorą. Mama turėjo gražų balsą, ji taip pat dainavo meno saviveiklos kolektyvuose. Girdėdavau ją dainuojančią namuose. Tad ir aš dainavau ne vaikiškas daineles, o suaugusių repertuarą („Sėsk brangioji, ant suolelio, pažiūrėk į akeles...“). Tą patį vėliau darė ir mūsų dukrelė - 5 metukų būdama, koncerte dainavo L.V. Bethoveno „Devintąją simfoniją“, ir boso partijas iš tėvelio repertuaro.  

Kaip aš atsidūriau Vilniuje? Anksčiau M.K.Čiurlionio meno mokyklos pedagogai važiuodavo į Lietuvos rajonus ir, atsirinkę muzikai gabius vaikus, kviesdavo juos mokytis į Vilnių. Mano tėvelis sužinojo, kada tokia atranka vyks Šilutėje, ir nuvedė mane. Egzaminavo pats mokyklos direktorius Dainius Trinkūnas ir mokytoja Vida Krakauskaitė. Antrasis egzaminų turas vyko Vilniuje. Tapau M.K. Čiurlionio meno mokyklos fortepijono specialybės moksleive, o gyvenau meno mokyklos internate. Atsiskirti nuo tėvų buvo labai sunku, bet greitai pripratau – juk kai žinai, kad pasirinkimo nėra, tenka priprasti. Pas tėvus retai nuvažiuodavau, tik per atostogas.

Gyvenimas internate buvo panašus į gyvenimą vaikų kareivinėse. Visko ten buvo, ir teigiamo, ir neigiamo. Reikėjo derintis prie kitų, laikytis taisyklių ir tvarkos. Kartu vyko ir savotiška kova už būvį. Stebėdama studentus, ir dabar pastebiu - kaimo vaikai yra stipresni, jie ir fiziškai, ir psichologiškai tvirtesni už miestiečius. Mokykloje ne tik mokiausi skambinti fortepijonu, kartu su savo draugėmis lankiau ir chorą, - man tai patiko. Kai parvažiuodavau namo atostogų, tėtis sodindavo prie fortepijono ir prašydavo akomponuoti chorams. Tokia buvo pirmoji mano, kaip koncertmeisterės, praktika.“  

Klausiu profesorės N.Ralytės, ar tikrai niekada nebuvo kilę abejonių dėl profesijos pasirinkimo? Juk šešerių metų vaikas pats nesirenka, už jį nusprendžia tėvai. Užaugęs žmogus gali panorėti eiti kitu keliu. „Niekada neabejojau, kad mano gyvenimas bus susijęs su muzika, - atsako profesorė, - mokykloje mus taip įstatė į vėžes, kad net galvoti nebuvo kada. Bet aš kitokio ir neįsivaizdavau.“

„Nuo aštuntos klasės mane paėmė mokyti Muzikos akademijos rektorius prof. J.Karnavičius, - tęsia pasakojimą p.Nijolė, - man tikrai pasisekė, juk vėliau ir akademijoje mokiausi pas jį. O koncertmeisterio disciplinos mane mokė dėstytoja Erika Dineikaitė. Ji matė, kad man tai sekasi, tad kartą pasiūlė: „Operos studija ieško pianistės, gal norėtum pabandyti?“ Labai norėjau, bet kartu ir bijojau, juk tokios patirties dar neturėjau. Bet nusprendžiau pabandyti – o gal pavyks? Pradžioje buvo sudėtinga, tačiau gana greitai pradėjau suprasti, ko iš manęs norima. Būtent darbas operos studijoje su žymiausiais to meto dirigentais padėjo pagrindą mano profesijos suvokimui. Išmokti būti geru koncertmeisteriu galima, bet, manau, tam reikia turėti ir gamtos dovaną.

Klausiu Nijolės, gal ten, operos studijoje, ji sutiko ir savo vyrą? „Ne, - atsako, - su vyru susipažinome studijuodami. Kai susituokėme, jau buvau baigusi penktą kursą. Ieva gimė po šešerių metų, 1983.“

Nei mama Nijolė, nei tėtis Vladimiras nelinkėjo dukrai rinktis muzikės kelio, nes abu žinojo, kokia tai sunki profesija. Kiek ji reikalauja jėgų, pasiaukojimo, valios, tai profesija, kuriai reikia skirti didesnę savo gyvenimo dalį. Tačiau Ieva Prudnikovaitė vis tiek tapo dainininke. Gal tai nulėmė ir aukštesnės jėgos. 

Nuo trejų metukų tėvai Ievutę vesdavosi kartu į darbą, mat darželyje ji ištvėrė tik pusantros dienos. Mergaitė ir žaidė, ir piešė, bet visą laiką girdėjo muziką. Nijolė prisimena, kaip mažoji kartą verkė: „Atsivedėte - tamsu, ir išsivedate - tamsu.“

„Mes neleidome dukters į jokią muzikos mokyklą, - paklausta apie mergaitės muzikinį lavinimą, pasakoja jos mama, - tik žaidėme. Ieva nuo mažens dainavo arijas – bet taip, kaip pati norėjo, nemokėme jos. Kartais surengdavome ir nedidelius šeimos koncertukus. Ji puikiai kartodavo melodijas, dainavo itališkai, vokiškai. Kai Ieva buvo trečioje klasėje, bandėme ją mokyti groti fortepijonu privačiai, tačiau tuo metu ji nerodė didesnio susidomėjimo, gal netgi greičiau priešinosi tam. Tik įstojusi į Muzikos akademijos parengiamuosius kursus ji gavo tikras pirmąsias muzikinio rašto pamokas.

Paaugusi Ieva mokykloje pradėjo dainuoti populiariąją muziką, ją iki šiol mėgsta. Kartais išgirsdavome, kaip, savo kambaryje pasileidusi klasikinės muzikos įrašus, kartu dainuoja operų arijas. Besimokydama mokykloje, ji taip pat daug laiko leisdavo pas mus darbe, eidavo į egzaminus, klausydavosi ir rašydavo studentams pažymius – mūsų kolegos taip su ja žaisdavo. Ji buvo pasinėrusi į muzikinį gyvenimą. Mes ją vesdavomės visur, nepalikdavome vienos namie – ir į teatrus, ir į svečius. Mergaitė nei vieno savo tėvelio spektaklio nepraleido. Su kitais vaikais Ieva mažai žaidė, bet mokykloje jokių bendravimo problemų nekilo.“

Ar ir paauglystėje tik su tėvais? O kaip draugai, vakarėliai? „Eidavo ir į vakarėlius, tačiau ne per daug, Vladas buvo labai griežtas ir mažai kur leisdavo. Dabar ji kartais pasiskundžia: „Aš buvau taip prispausta...“ (šypsosi). Nors į teatrą – nepameluosiu – visada eidavo tik savo noru.“

Kodėl dukra nepasirinko kitos profesijos? Juk nevertėte rinktis muzikės kelio, net fortepijonu mergaitė negrojo. Vidurinę baigė su pagyrimu, galėjo stoti, kur tik panorėjo. „Mes jai nepatarinėjome, ką veikti gyvenime, ji pati mąstė. Baigusi neturėjo tvirto apsisprendimo, ko norinti. Vėliau pasakė stosianti į akademiją. Matyt, meno aplinka ją jau buvo gerokai „sugadinusi...“

Tokioje „sugadintoje“ aplinkoje išaugusi septyniolikmetė Ieva Prudnikovaitė iš tiesų pasimetė: matyt, giliai pasąmonėje kirbėjo poreikis dainuoti, o muzikinio pasiruošimo nebuvo. Gal ją išgirdęs tėtis, reiklusis dainininkų mokytojas, pasakytų - negerai dainuoja! Juk ji žino, kaip reiktų dainuoti, bet pati jaučia, kad taip dar toli gražu nedainuoja. Mergina neišdrįso paprašyti: „Paklausyk, kaip aš dainuoju,“ tačiau išdrįso pasakyti: „Tėti, aš nusprendžiau stoti į Muzikos akademiją...“ „Negalėsiu tavęs prileisti prie egzaminų, nes negirdėjau tavęs dainuojančios, - atsakė dukrai profesorius V.Prudnikovas, - juk esu egzaminų komisijos pirmininkas.“ Po kelių dienų Ieva tėčiui davė paklausyti įrašytą savo dainavimą.

Vladimiras paskambino profesorei Reginai Maciūtei ir paprašė pasiklausyti Ievos – ar ji bent šiokį  tokį talentą turi, ar galės dainuoti? R.Maciūtė paklausė Ievos dainavimo ir jos tėvams atraportavo: „Ji turi gražų prigimtinį balsą.“ Taigi, viskas baigėsi tuo, kad pirmą kartą tėtis ją dainuojančią išgirdo stojamųjų egzaminų metu.

Ieva įstojo ir pradėjo mokytis muzikos. Solfedžio ir teorija jai sekėsi gerai, matyt, turėjo tam gabumų, o gal – intuiciją? Gal prisiminė tai, ko „mokėsi“ iki 4-5 metų? Aplinka, kurioje auga vaikas, iš tiesų duoda labai daug.

Atrodo, kad Ieva iš tiesų pataikė į savo vagą ir pradėjo kryptingai eiti pirmyn. Ar jai ir toliau viskas sekėsi lengvai? „Ne, tikrai nelengvai, - atsako Ievos mama p.Nijolė, - ji labai savikritiška, tad jai niekada nėra gerai, ji viską turi padaryti tik labai gerai. O jei būna savimi nepatenkinta, labai išgyvena.“

Gal tai iš tėčio paveldėtos savybės? „Gali būti, bet yra ir skirtumų. Vladimiras turi nepaprastai stiprią valią, yra tvirtas.  Ieva – jautresnė, kiekvienam išėjimui į sceną ji turi ruoštis ir psichologiškai.

Ieva Prudnikovaitė subrendo kaip solistė po šešerių mokslo metų Muzikos akademijoje. Ją dėstytojai vertino, jos sąžiningumą, darbštumą ir nepaprastai gražų, aksominį balso tembrą. Vienas iš konkursų, kuriame Ieva dalyvavo, buvo “Neue Stimmen” Vokietijoje. Nors Ieva nelaimėjo prizinės vietos, tačiau jos balsą išgirdo agentas (muzikos prodiuseris) ir pakvietė bendradarbiauti. Kiek vėliau pasiūlė dalyvauti perklausoje Eseno Aalto operos teatre.  Tai buvo pirmoji didelė sėkmė - Ieva laimėjo, ji gavo Končakovnos vaidmenį operoje „Kunigaikštis Igoris“ ir pasiūlymą tapti operos trupės nare.

Ieva Prudnikovaitė: „Jokios romantikos nebuvo“

Ieva, jūsų balsas – Dievo dovana, na gal kažkiek ir tėvų. Kaip pasirinkote dainininkės kelią? Juk netgi muzikos nebuvote iki tol mokiusis?

Vidurinėje į mokslus visi žiūrėjome labai rimtai, lygis tikrai buvo geras, tad visi mano klasiokai  įstojo į aukštąsias. Aš buvau tarp tų pirmūnų - atestatas su pagyrimu. Tačiau visiškai nežinojau, ko noriu. Padaviau dokumentus į „Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą“ ir  žurnalistiką.  Tačiau į tas specialybes buvo toks didelis konkursas, kad nebuvau užtikrinta, jog įstosiu. Likti be vietos nenorėjau, tad stojau dar ir į muzikos akademiją. Jokios romantikos, jokio pašaukimo tame nejaučiau. Anksčiau vis pagalvodavau, kad visai nenorėčiau rinktis muzikės profesijos, juk žinojau, kas tai yra - du pavyzdžius namie turėjau. Tačiau  neneigsiu, jog man visada patiko lankytis teatre, stebėti tą procesą, labai mėgau vertinti, analizuoti tai, ką regiu ir girdžiu.

Gal tiesiog išsiskleidė tai, kas buvo įdėta viduje?

Nežinau, galbūt? Stodama taip pat nebuvau įsitikinusi, kad pasirinkau teisingai. Tėvai nesikišo, nei skatino, nei draudė, jų pozicija buvo, pavadinkim, neutrali.  Labai ačiū jiems už tai. Vertinu jų stiprybę leisti spręsti man pačiai. Nors gal jie slapta ir svajojo, kad gal aš būsiu kažkur... na, bent jau arti scenos. Juk augau toje terpėje. Opera - specifinis žanras, aš ja tiesiog „sirgau“, negalėdavau nusėdėti namie, žinodama, kad operos teatre vyksta spektaklis. Vėliau atsirado trauka ir dramos teatrui. Visada mane traukė menas, taigi, nuo jo pabėgti nepavyko. Buvo ir draugų etapas, bet paprastai tai būdavo žmonės iš tos pačios aplinkos. Kai įstojau į parengiamąjį skyrių, tėtis buvo ir žiuri narys, ir vedėjas. Iki ketvirto kurso nepavyko net pabandyti dirbti su tėvais. Turėjau savyje užsiauginusi nemažą kompleksą – žinojau, kad iškart nebus tokio rezultato, kokį įsivaizdavau kaip idealą. Negalėjau dirbti su tėvais, nes man vis atrodė, kad juos nuvilsiu. Visas studijas praleidau profesorės Reginos Maciūtės dainavimo klasėje. Tai - ypatinga dėstytoja, puikus žmogus.  

Ar baigusi muzikos akademiją, norėjote studijuoti dar kur nors?

Norėjau, bet... nespėjau. Buvau įstojusi į Londono Karališkąją akademiją, Guildhall’o  (Gildholo, liet.)  mokyklą ir Kardifo operos studiją, visur su stipendijomis. Bet nutiko taip, kad nuvažiavau  į perklausą Eseno operos teatre ir ten man pasiūlė darbą. Buvo išties sudėtinga nuspręsti, ar dar reikėtų pasimokyti, ar geriau nerti į praktinį procesą... Pasirinkau pastarąjį variantą. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau pasukusi kitu keliu, bet Aalto teatras ir tuometinis jo vadovas S.Soltesz patirties bei profesinių  įgūdžių tikrai daug davė.

Gal klausimas nuskambės keistai, bet... ar jums patinka dainuoti?

Žiūrint ką! Patinka dainuoti tai, kas leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis. Dainavimas operoje yra darbas, kuris gali atnešti daug įtampos. Labiau pasitikiu savo nuomone, ne publikos ar kritikų. Esu pernelyg reikli, kad leisčiau sau be didesnės saviplakos lengvabūdiškai plaukti pasroviui, per daug nesigilinant, ką, kur, kaip ir kodėl veikiu. Bet gal tai mano trūkumas? Tikrai norėčiau gebėti paprasčiau į viską reaguoti.  

2015 m. tapote “Auksinio disko” laureate. Jame galime išgirsti kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, atliktą P.Liebersono vokalinį ciklą pagal Pablo Nerudos tekstus.

Taip, labai malonu, kai darbas įvertinamas ir Tėvynėje. Beveik visą laiką dirbu užsienyje, tad labai džiaugiuosi, kad manęs namuose nepamiršta. Nuolat sulaukiu įvairių pasiūlymų ir iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, ir iš Vilnius City operos, ir Nacionalinės filharmonijos, tačiau gana dažnai, deja, planų nepavyksta suderinti. O aš dar ir labai išranki vokalinių partijų atžvilgiu – tik ne išdidumas čia kaltas, o tas pats mano “žudantis” maksimalizmas (šypsosi).

Kaip pavyksta suderinti šeimą ir darbą?

Kol darbas netrukdo būti su šeima, tol jis man yra priimtinas. Jei kur nors koncertuojame ilgesnį nei pora parų laiką, dukrą vežamės kartu. Aš neaukoju šeimos dėl darbo ir karjeros. Mes – suaugę galvoti žmonės, turintys aiškius prioritetus. Dauguma mano kolegių neturi šeimos. Ir, manau, tai protingiau, nei auginti savo vaiką... „per skaipą“. Šiuo klausimu mano pozicija griežta, dėl to mes su vyru sprendimus darome labai paprastus ir racionalius, negalvodami apie savo „įžeistus ego“ ar dūsaudami dėl neišsipildžiusių svajonių.  Ir vistik – apkabinti savo mylimus kur kas maloniau nei įsitverti savo naują kompaktinę plokštelę, o su dukra rašyti laišką Kalėdų seniui prasmingiau nei pildyti savo CV... (šypsosi)

Ar dukrelė turi gabumų muzikai?

Taip, ji dainuoja daineles, kartais pataiko, o kartais – ne, kaip ir dauguma vaikų.

 

Modestas Pitrėnas: „Muzika į mano gyvenimą atėjo netikėtai“

Modestai, kaip atsiradote muzikos pasaulyje? Gal ir jūs muzikos geną paveldėjote?

Ne visai, nes mano tėvai – finansininkė ir inžinierius – nėra susiję su muzika, jie tik šiaip ją mėgsta, tėvas mielai dainuoja. Tačiau į muziką mane pastūmėjo tėvai. Tuo metu Vilniuje buvo suburtas „Televizijos ir radijo vaikų choras“, buvau šešerių, kai mane tėvai nuvedė dainuoti. Dainavau dešimt metų, iki mutacijos. Kartu lankiau ir fortepijono pamokas, mokiausi solfedžio. Tiesa, tai buvo tik minimalūs muzikos pradmenys.  

Kaip atsitiko, kad ėmėte studijuoti muziką? Juk mokėtės paprastoje vidurinėje mokykloje. Gal tiesiog pajutote, kuriuo keliu jums lemta eiti?

Šiuo atveju tikrai taip. Devintoje klasėje būdamas staiga sužinojau, kad mano geriausias draugas ruošiasi stoti į „Tallat Kelpšos“ aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar ji vadinama konservatorija). Sakau, kaip čia taip, jis stoja, o aš - ne? Supratau, kad taip gerai negroju, kad galėčiau rinktis fortepijoną, mano teorinės žinios yra per silpnos, kad galėčiau stoti į muzikos teorijos skyrių, o kadangi buvo mutacijos laikas, stoti į solinį dainavimą tikrai negalėjau. Liko chorinis dirigavimas. Žinoma, turėjau supratimą apie vadovavimą chorui, juk tiek metų buvau dainavęs. Pradėjau daugiau mokytis, netgi samdžiausi korepetitorius. Įstojau. Tuo metu devynias klases baigiau su pagyrimu, tikrai galėjau rinktis bet ką. Traukė tikslieji mokslai, fizika ir astronomija, svajojau net apie mediciną, bet pasukau link muzikos. Kai tik pradėjau mokytis konservatorijoje, pasijutau labai mažai žinantis, atrodė, kad visi už mane pranašesni. Juk kiti buvo atėję iš M.K. Čiurlionio mokyklos ar baigę kitas stiprias muzikos mokyklas. Stengiausi pasivyti, tad labai daug mokiausi. Nesunku buvo, man viskas labai patiko, degiau tuo, ką dariau.

Jau pirmame kurse besimokydamas subūrėte chorą „Psalmos“. Kaip šovė į galvą? Juk buvote dar neapsiplunksnavęs studentas?

Jau tada svarsčiau, kodėl tie žmonės, kurie vadovauja įvairiems chorams, dirba taip neįdomiai?  (juokiasi).  Pamaniau, kad chorai galėtų dainuoti kur kas įdomiau, tad nusprendžiau pabandyti tokį sukurti. Ir sukūriau. Kaip aš tai sugebėjau padaryti, dabar pats negaliu suprasti. Buvau jaunas maksimalistas... Pakviečiau draugus, su kuriais kartu dainavome chore nuo šešerių, netgi vyresnius kolegas prikalbinau, kurie jau studijavo Muzikos akademijoje. Su tuo choru pradėjome gastroliuoti po Europą ir net Ameriką.

Mes visada buvome „chebra“, o tai jauniems labai daug reiškia. Buvo tas laikmetis, kai atsivėrė sienos ir atsirado galimybė išvažiuoti, pamatyti pasaulio. Lengviau pavykdavo išvažiuoti tiems, kurie dalyvavo meno kolektyvuose. Reikėjo rasti rėmėjų, kuriems važiuoti su mumis norėjosi – tai buvo galimybė patekti į užsienį. Tais laikais pigių skrydžių nebuvo, o dūmijantis autobusas „Ikarus“ buvo beveik stebuklas. Kolektyvą „Psalmos“ sudarė tik šešiolika žmonių, vadinomės chorinės muzikos ansambliu. Pirmajame konkurse Debrecene (Vengrijoje) dalyvavome praėjus metams po susikūrimo. Tada laimėjome antrąją vietą. Tai mums suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.

Kodėl pasivadinote „Psalmos“? Ar jūsų ansamblis giedojo giesmes?

Ir giedojome, ir dainavome – ir religinę muziką, ir džiazo miniatiūras, ir Afrikos tautų giesmes (spiričiuelius) bei įvairią pasaulietinę vakarietišką muziką, nuo renesanso laikų iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. O su religine muzika aš tikrai buvau stipriai susijęs. Dirbau Vilniaus Kunigų seminarijoje, ten penketą metų dėsčiau liturginį giedojimą ir vadovavau seminaristų chorui. Tuo pačiu metu dirbau vargonininku Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Vėliau, jau studijuodamas Zalcburge, išleidau giesmyną. Šis giesmynas ir dabar naudojamas J.Matulaičio bažnyčioje.

Kaip patekote į „Mocarteum“ Zalcburge? Ar nekilo pagunda ten pasilikti? Juk daugelis lietuvių studentų, išvažiavę mokytis į užsienį, taip ir negrįžo namo.

Baigęs konservatoriją, įstojau į Muzikos akademiją. Baigiau choro dirigavimo specialybę, tada įstojau į simfoninį dirigavimą, maestro J. Domarko klasę. Pasimokęs vienerius metus, gavau Zalcburgo žemės stipendiją - galimybę dvejus metus studijuoti „Mocarteum“. Tiesa, tuo metu daug talentingų lietuvių pasilikdavo Vakaruose, bet aš visada buvau „naminis“ - nenorėjau gyventi svetur. Juk Lietuvoje liko choras, kuris gyvavo net ir man nesant. Suorganizavau savo chorui gastroles po Austriją, pasikviečiau į koncertinę kelionę po Vokietiją. Gal taip malšinau tėvynės ir draugų ilgesį? Tikrai negalėjau įsivaizduoti savęs, suleidusio šaknis į Zalcburgo žemę. Buvo pasiūlymų likti ten, bet aš norėjau į Vilnių, norėjau baigti studijas pas J. Domarką. Grįžęs baigiau ir magistrantūrą, ir dar meno aspirantūrą.

Zalcburgas – muzikos lopšys. Tikriausiai ten gavote tai, ko niekur kitur nebūtumėte gavęs?

Ten mokiausi operinio dirigavimo, studijavau vokiečių romantinę operą. Džiaugiausi turtinga fonoteka, o juk tuo metu pas mus nebuvo nei įrašų, nei gaidų, tik daugybė „nudrožtų“ sovietinių plokštelių. Mes negalėjome svajoti apie kompaktinius diskus, apie gerą garso kokybę, negalėjome gauti retesnių kūrinių partitūrų . Į Lietuvą naujovės ėjo lėtai. Buvome jauna šalis, kitaip ir negalėjo būti. Kitas labai svarbus dalykas, kurį ten gavau – galimybė išgirsti geriausius pasaulio muzikos meistrus. Juk Zalcburgas - miestas, kuriame kas vakarą vyksta žvaigždžių koncertai. Studentams buvo sudarytos visos sąlygos tuose koncertuose lankytis. Tai buvo tikras muzikos atlikimo meno lobynas.

Ir vėl grįžote mokytis pas maestro J.Domarką?

Maestro J.Domarkas mokė mane bene dešimt metų, studijos buvo ilgos, kaip medicinoje. Maestro visiems savo studentams leisdavo šiek tiek „palaižyti“ orkestro praktikos, o tai buvo tikrai didelis džiaugsmas. Tai, kad jis mane pakvietė tapti asistentu Klaipėdos muzikiniame teatre  statomoje operoje „Karmen“, man buvo neįkainuojama patirtis. Galėjau matyti, kaip gimsta kūrinys, kaip dirigentas dirba su vokalistais. Taip, jis labai daug dirbo – šlifavo kiekvieną natą! Tokios studijos bet kurioje užsienio šalyje būtų neįmanomos. Ten studijos būna sausos, ašaromis ir krauju nelaistytos, o J.Domarkas dirba tėviškai. Juk to, kas per kraują įeina, neišmuši. Yra tokių profesorių Lietuvoje, toks yra ir Ievos tėtis (V.Prudnikovas) –  tikrai tėviškas mokytojas, galintis „galvą guldyti“ už savo „vaiką“.

Ir tik tada, po ilgų studijų, išdrįsote dalyvauti dirigentų konkurse?

Ne visai taip. Dar studijuodamas J.Tallat-Kelpšos konservatorijos II kurse, t.y. vos pradėjęs dirigavimo studijas, septyniolikmetis dalyvavau respublikiniame jaunųjų dirigentų konkurse, kur buvau apdovanotas I-ąja vieta ir specialiu prizu. Po keleto metų, jau būdamas LMTA studentu, pelniau II-ąsias vietas ir spec.prizus J.Naujalio (Vilnius) bei J.Vituolo (Ryga) dirigentų konkursuose. Be to, kaip dirigentas buvau apdovanojamas ir įvairiuose chorinės muzikos forumuose, kuriuose dalyvavome su choru “Psalmos”. Ir tik po to sekė I-oji vieta, Aukso medelis ir orkestro simpatijų prizas G.Fitelbergo tarptautiniame dirigentų konkurse Katovicuose. Tai buvo 2004 m., man buvo 30. Tais laikais tie konkursai tikrai buvo stiprūs, labai didelė atranka. Šiais laikais atranka mažesnė. Gal dėl to, kad muzikanto profesijos prestižas smuko? Pastebiu, kad vis mažiau talentingų žmonių renkasi muziko kelią.

IEVA ir MODESTAS apie tikėjimą, meilę ir viltį

Muzikos pasaulyje labai didelė konkurencija, gerų muzikantų yra daug. Kas toje konkurencinėje kovoje svarbiau – talentas, atsitiktinumas, darbštumas, atkaklumas ar tiesiog sėkmė?

Ieva: Konkurencija yra teigiamas reiškinys, kol ji sveika, kol paskui save nevelka aukų. Ji gali paskatinti, laiku „įspirti į sėdimąją“. Ji gali padėti išgryninti tam tikras asmenybės savybes, išgliaudyti talentą. Kaip ir minėjote, gerų atlikėjų išties labai daug. Kaip jie randa savo vietą? Čia veikia sugebėjimai, charizma, galų gale – karma.

Ar tikite sėkme?

Modestas: Man atrodo, kad sėkmė negali ateiti, jei nesi jai pasiruošęs. Sėkmę pritraukia mūsų asmeninės savybės. Ji nesišypso tinginiams, netalentingiems, drungniems žmonėms. Man atrodo, kad visais laikais sėkmė aplankydavo ne tuos, kurie yra puikūs savo srities profesionalai, o tuos, kurie turi vidinės ugnies.  

Ieva: Pritariu Modestui. Įvykius prisišaukiame ir koreguojame patys. O tai, ką spinduliuojame į aplinką, pritraukia arba atstumia.

Modestas: Man atrodo, kad viskas įvyksta natūraliai ir įvyksta būtent tada, kada ir turi įvykti. Niekada nesijaučiau siekiąs Nacionalinio simfoninio orkestro vairo, tai atėjo visai netikėtai. Nors maestro J.Domarkas davė man tai suprasti jau senokai, jaukino mane, mokė, kaip tvarkomi reikalai, bet vis tiek ta mintis man atrodė atšiauri. Palyginti su tomis šnekomis, kurios jau dešimt metų sklandė užkulisiuose, mano atėjimas yra gana vėlyvas. Jeigu man būtų pasiūlyta vadovauti orkestrui prieš kokius ketverius metus, būčiau atsisakęs, nes tada dar nejaučiau savyje turįs tų savybių, kurios leidžia prieš orkestrą jaustis saugiai.

Kai kurie dirigentai būna gana despotiški...

Modestas: Tai - vienas iš būdų, kaip valdyti žmonių sambūrį. Juk kiekvienas socialinis modelis (uždaroji akcinė bendrovė, muzikos kolektyvas ar šeima) būna kažkaip valdomas. Aš nesu despotizmo šalininkas, stengiuosi rasti abipuse pagarba grįstą kontaktą. Dialogas taip pat netinka, nes niekada nepasieksi savo. Dirbant nebūna kada diskutuoti, tik per pertraukas galima pasidalinti nuomonėmis. Dirbdamas stengiuosi, kad visiems būtų įdomu. Juk kai įdomu, muzikantai net nepastebi, kaip laikas prabėga.  

Ką jums reiškia religija? Tikėjimas? Juk tiek laiko dirbote bažnyčiose?

Modestas: Aš esu tikintis, bet nesu religingas. Tai - du skirtingi dalykai. Religingumas man atrodo panašus į fanatizmą, sektantizmą, davatkizmą. Tikėjimas atėjo iš vaikystės, nuo tų laikų, kai viešėdavau pas močiutę Zarasų rajone ir eidavau kartu su ja į bažnyčią. Reikėjo eiti, kaip neisi, jei visas kaimas eina? Po kiek laiko, kai bukai iškaltas religines tiesas paverčiau savo gyvenimu ir darbais, tikėjimas perėjo į kitą kokybę. Be abejo, gerokai vėliau tai supratau, kol buvau vaikas, tos tiesos atrodė labai dogmatiškos, sausos, kaip tik norėjosi viską daryti atvirkščiai.

Šiuo metu labai daug žmonių žavisi Rytų religijomis, filosofija. Ką jūs apie tai manote?

Modestas: Man užtenka gelmės katalikybėje.

Ieva: Man atrodo, kad tikėjimas labai priklauso nuo geografinės padėties, nuo to, iš kur tu esi kilęs. Tie „persivertimai“ į budizmą ar kitas religijas man atrodo kiek dirbtiniai. Iš kitos pusės, jei tai gali išgelbėti nors vieną sielą – tebūnie.

Modestas: Aš labai gerbiu tuos žmones, kurie gilinasi, kurie renkasi dvasinio tobulėjimo kelią. Bet kai matau krišnaistus šaltyje plevėsuojančius lengvais drabužiais, man darosi jų gaila ir aš nejučia šypteliu.

Ieva: Tai - tik priemonės, kurių pagalba žmogus susikoncentruoja į save ir į Kūrėją. Vieniems reikia tarpininkų,  kiti moka ir tiesiogiai palaikyti tą ryšį. Tai, mano nuomone,  labai individualu. Pasirinkimas turi būti gerbiamas. Svarbu, kad atsirastų poreikis būti geresniu ir nesustoti ieškant atsakymų.

Modestas: Aš taip nemanau. Juk jeigu priklausai kažkokiai religinei bendruomenei, turi kažką jai ir duoti, nes ji duoda tau. Turi būti tam tikras pasikeitimas vertybėmis, negali vien tik savimi rūpintis. Ieva sakė, kad labai svarbus santykis ir su Kūrėju, ir su savimi, tai - tiesa, bet norėčiau papildyti - svarbus yra ir santykis su aplinka. Aš tą Kūrėją suvokiu ne kaip kažkokį barzdotą dėdę iš renesansinių drobių, bet kaip kiekvieną sutiktą žmogų. Juk Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, taigi, kiekvienas, kuris vaikščioja šia žeme, yra Dievo paveikslas. O mes turėtume stengtis atpažinti dieviškumo pradą kiekviename žmoguje.

Ar dažnai susimąstote apie savo gyvenimo tikslą ir prasmę?  

Ieva: Man gyvenimo prasmė – gyventi taip, kad mylimi ir artimi žmonės, esantys šalia manęs,  jaustųsi gerai. Bet tai nėra paprasta. O tikslas – išmokti būti tokiu žmogumi, su kuriuo gera. Būti gera dukra, gera sutuoktine, gera motina, gera savo srities specialiste. Man svarbu išlaikyti tokius gerus santykius, kokie yra dabar. Nesugadinti jų – juk visi žmonės keičiasi, ir jų charakteriai, poreikiai, matymas keičiasi. Noriu gyventi taip, kad niekada neatstumčiau tų žmonių. Savo vaikus noriu užauginti laimingais žmonėmis.

Modestas: Svajonių ir tikslų ir aš nelaikau kalnu, į kurį būtinai turėčiau įkopti, nes tada gyvenimas taptų nuolatiniu nagų galandymu, mojavimu alkūnėmis. Svarbiausia – dirbti su meile ir užsidegimu,  be prievartos sau, tada ir rezultatai geriausi. Kalbant apie šeimą, kai neskaudini aplink esančių žmonių, atsiranda terpė laimės pojūčiui augti.

Ieva: Tas susireikšminimas – tiek gyvenime, tiek profesijoje – yra juokingas. Juk kokia tu svarbi persona bebūtum, pažvelgus iš aukščiau esi tik nereikšmingas taškelis... Nei vienas nežinome, kiek mums duota, nežinome ir tikrosios misijos šioje žemėje. Reikia siekti absoliučios laimės pojūčio.

Ar jaučiate, kaip jūsų kuriamas menas veikia žmonių širdis? Pilna salė žmonių, jie susikaupę klausosi muzikos. Jūs duodate, jie ima. Išėję iš koncerto, namo parsineša ir jūsų pasaulio dalelę.  

Ieva: Mes į tai žiūrime paprasčiau, juk būti scenoje - mūsų darbas. Bet dirbdami išspaudžiame iš savęs viską. Jei ko nors nepadarome, būname sau negailestingi. Nors žinoti, kad kažką duodame žmonėms, kad jie grįžta namo susimąstę ir gal net tapę geresni, gera. Mes išties stengiamės duoti, bet ne mažiau svarbu, ką mums duoda publika. Grįžtamasis ryšys yra labai svarbus. Kartu jausti ir alsuoti - labai prasminga ir paveiku.

Modestas: Muzika – tai labai daug kas, tai – garsų vibracijos, kurios klausytoją veikia. Tam, kad paliestų jausmus, turi būti ypatinga vibracija, kuri rezonuotų su klausytoju. Kai tas rezonansas įvyksta, atsiranda ir kontaktas su publika. Tai ir yra svarbiausia.

Ieva: Išties geriau tegu ir techniškai netobulas, bet gyvas tarsi nervas atlikimas.

Modestas:  Sutinku su tuo. Kartais, žinoma, tos klaidos užnuodija. Yra du variantai – arba mane tos klaidos nervina ir tada visas koncertas vyksta kaip ištisinė kančia, arba tiesiog klaidos yra, bet jos visiškai manęs neužgauna. Jas pastebiu, bet matau ir tą puikią visumą. Svarbu, kad muzika kvėpuotų, vibruotų, rezonuotų...

 

2019 Rugsėjis
P A T K Pn Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
Perkamiausios prekės
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €