Bendraukime
 

Stanislavo Moniuškos kūrybos lietuviškoji dimensija

Stanislavo Moniuškos kūrybos lietuviškoji dimensija 2019-06-10

Dr. Vida Bakutytė, muzikologė, teatro istorikė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja

***

Stanislovas Moniuška (Stanisław Moniuszko) – ryškus tautiškosios srovės Europos romantizmo muzikoje atstovas. Jo kūryba ir kita muzikinė veikla yra svarbus XIX a. Lietuvos muzikinio gyvenimo reiškinys, užimantis ypatingą vietą Lietuvos muzikos istorijoje. Reikšminga Lietuvai ir pačiam kompozitoriui buvo jo veikla Vilniuje 1840–1858 m.

Kompozitoriaus kūrybiniam credo didelės įtakos turėjo buvusios LDK kraštų, kuriuose jis gyveno, istorija, papročiai, ypač baltarusių, lenkų, lietuvių tautosaka ir pasaulėjauta. Šiuo požiūriu nusakant Moniuškos kūrybos savitumą svarbi yra lietuviškoji dimensija.

Kaip žinome, profesionaliosios muzikos tautiškumo nelemia liaudies muzikos citavimas (S. Moniuška beveik nenaudojo folkloro citatų), juolab kad nemaža muzikinio folkloro dalis turi bendratautiškumo požymių. Apie tai XX a. pradžioje rašė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, pastebėdamas, kad Lietuvoje „dažnai galime išgirsti dainuojant dainas visai tokias pat, kokias girdime Lenkijoje, Ukrainoje arba Rusijoje. Yra jos aiškiai ne lietuviškos, bet ne lenkiškos ir ne rusiškos – yra jos tarptautiškos“[1]. Moniuškos kūryboje, kaip ir būdinga romantizmo muzikai, svarbiau nei folkloro citata yra kūrinio idėja, tematikos pasirinkimas, kūrinio dvasia, kartais atpažįstama iš intonacinės medžiagos, melodinės linijos, ritmikos. Daugelyje Moniuškos kūrinių girdime lenkų, baltarusių liaudies muzikos melodikos ar ritmikos atgarsių, tačiau jų nėra muzikoje „Vytuolio raudai“ ir „Lietuvių žygio dainai“, o kantatose „Milda“ ir „Nijolė“ galima išgirsti žemaitiškų dainų atbalsių.

Jau pirmais kūriniais studijų Berlyne metais Moniuška atskleidė savo romantišką pasaulėjautą, meninės identifikacijos ženklais pasirinkdamas savo krašto simboliką – romantikų mėgtą baladės žanrą, Adomą Mickevičių, istorinę tematiką. Tokia yra baladė „Trys Budriai“ (autografe – „Trys Budriai. Lietuviška baladė“). Joje pasakojama apie tris lietuvio Budrio sūnus, kurie išėjo kariauti su Algirdo, Kęstučio ir Skirgailos pulkais, o iš karo parsivežė ne sidabro ar gintaro, bet žmonas lenkes. Kūrinys artimas Franzo Schuberto baladei „Girių karalius“, santūri jo nuotaika primena ir lietuvių karo bei istorines dainas ir balades. Verta pasakyti, kad XIX a. pasirodė baladės „Trys Budriai“ lietuviškieji vertimai (Liudviko Adomo Jucevičiaus, Stanislovo Dagilio, Mečislovo Davainio-Silvestraičio (Vyturio), Petro Armino)[2]. Tai leidžia daryti prielaidą apie galimą šios baladės lietuvišką atlikimą, juolab kad ji buvo beveik kiekvienuose namuose turėtame Moniuškos „Namų dainyne“.

Kai kuriems savo kūriniams romantikas Moniuška pasitelkė siužetus iš Lietuvos istorijos ir mitologijos. Keliaudamas į Žemaitiją ieškoje ne tik emocinės atgaivos, kūrybinio įkvėpimo, bet ir, tikėtina, ištariamo ar išdainuojamo žemaitiško žodžio skambesio. Apie tai liudija paties Moniuškos pasakojimas, užrašytas lenkų gydytojo ir rašytojo Teodoro Tripplino, kurio dienoraštis Vilniuje buvo išleistas 1858 m.

Šių paieškų rezultatas ypač ryškus viename iškiliausių Moniuškos kūrinių kantatoje „Milda“ pagal kompozitoriaus mėgtą literatūrinį šaltinį – Józefo Ignacy Kraszewskio trilogijos, dainų iš Lietuvos padavimų „Anafielas“, pirmąją knygą „Vytuolio rauda“. Kaip J. I. Kraszewskiui rašė kompozitoriaus žmona Aleksandra, „Milda“ buvo „mylimas jo [Moniuškos] vaikas, joje jis surinko visus ilgesingos lietuviškos gaidos perliukus“. Ji atlikta Vilniuje tais pačiais metais ir toje pačioje vietoje kaip ir dviveiksmė opera „Halka“ – 1848 m. Müllerių salėje. „Mildos“ muzika amžininkus stebino neįprastumu, originalia harmonija ir melodika: tokį įspūdį stiprino ir girdimi lietuviški žodžiai „saule“, „numa“, „dungus“, lietuvių mitologijos personažų vardai. Ne vienas autorius, rašęs apie šį kūrinį, jame įžvelgė žemaičių liaudies dainų dvasią.

„Milda" parašyta solistams, mišriam chorui ir orkestrui. Ji turi orkestrinę įžangą ir epilogą. Pirmajame partitūros leidime po kiekvieno epizodo ėjo scena, pavadinta „Pasakojimu“. Pirmajame „Pasakojime“ (Nr. 1) dainuota: „Ant Nemuno kranto pašventinta girelė, sena kaip Lietuva, kaip Lietuvos dievai“[3]. Šios scenos Allegretto epizode skamba šokio charakterio muzika, artima lietuviškoms intonacijoms.

Scenoje „Valstiečių choras“ (Nr. 2, dar vadinta „Lietuvių choru“) ėjo lietuviai valstiečiai, užgesinę ugnį savo numoj. Publicistas ir visuomenės veikėjas Romualdas Podbereskis rašė: „Tai daina <…>, sukurta absoliučiai tikra žemaičių liaudies dainos dvasia. Paimta ne originali [daina], kaip tai daro banalūs kompiliuotojai, bet jos dvasia, Poeto-muziko įsisavinta ir perkelta į aukštojo meno sritį. Tai ir yra tautiškumo išraiška mene“[4].

Sustoję prie Mildos prieglobsčio valstiečiai kreipiasi į Dangų (Dungus), prašydami deivės (dejwo) užtarimo ir palaimos savo kraštui (Nr. 3, choras „Malda“). Podbereskis tvirtino, kad Moniuška būtent taip giedant girdėjęs Žemaitijos bažnytėlėse ir čia tą liaudies giedojimo dvasią perteikęs[5]. Lietuvoje šis choras buvo itin mėgstamas, jis tapo lietuviškos tautiškos muzikos, patriotinio repertuaro dalimi, lietuvių kalba skambėdamas šalia Miko Petrausko, Vinco Kudirkos, Česlovo Sasnausko ir kitų lietuvių kompozitorių chorinės muzikos.

Žemaitiškų intonacijų galima aptikti ir kitoje lietuviškoje kantatoje „Nijolė“. Vytautas Landsbergis jas pastebi Vundinių motyvuose[6].

Šiuose kūriniuose gausu Kraszewskio ir Moniuškos mėgtų lietuvių mitologijos personažų vardų (Perkun, Poklus ir kt.), lietuviškų žodžių (saule, numa, dungus, dejwo), virstančių simboliais, kurie tik sustiprina muzikinės kalbos savitumą ir išskirtinumą.

Vienas Kraszewskio „Vytuolio raudos“ leidimų (1846) buvo išspausdintas su Moniuškos specialiai parašyta muzika: ją sudarė penki numeriai, įvardyti „Laidotuvių giesmėmis“. Tai senovės baltų ritualo – mirusiųjų laidojimo – scenos. Jose – Vytuolio, Vaidilos, senovės baltų (prūsų, jotvingių) šventikų tulisonių ir lygašonių raudos. Labiausiai išplėtota Vaidilos rauda „Jo dvasia jau Anafiele" (Nr. 5) – įspūdinga scena chorui ir akompanimentui. Pakilus šio epizodo kovos ir pergalės maršo skambesys, intervalika bei melodinė slinktis liudija, kad Moniuškos kūryba turėjo įtakos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių kompozitorių kūrybai: šiuo požiūriu epizodas lygintinas su Juozo Naujalio „Jaunimo giesme“.

Lietuvių kompozitorius, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autorius Mikas Petrauskas, kuriam, beje, ir Moniuška, ir Karolis Kurpińskis buvo „mūs“[7], įžvelgė Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ (II dalies) panašumą į sceną „Po sekmadienio mišparų“ iš Moniuškos operos „Halka“ III veiksmo.[8]

Dėmesys Lietuvos istorijos tematikai vienijo du garsius vilniečius – S. Moniušką ir Vladislavą Sirokomlę. Moniuškos natos buvo įterptos į Sirokomlės eiliuotos apysakos iš Lietuvos istorijos „Piastų dukra“ leidinį (1855): tai muzika (balsui ir fortepijonui) aštuntai scenai „Lietuvių žygio daina“. Paraštėje Sirokomlė nurodė, kad šis tekstas – tai „originaliõs lietuvių dainõs variantas“. Ši pakili, maršo ritmo daina neretai buvo tarpukario Lietuvos chorų repertuaruose, dažniausiai Motiejaus Gustaičio išversta į lietuvių kalbą ir Česlovo Sasnausko aranžuota (pritaikyta chorui).

Moniuška puoselėjo norą sukurti herojinę operą apie lietuvių kovas su kryžiuočiais „Margiris“. Libretą iš pradžių pradėjo rašyti Sirokomlė, bet apsiribojo poemos šia tema sukūrimu (1855). Tuomet Moniuškos paprašytas libretą 3 veiksmų herojinei operai „Margiris“ rengė Vilniuje gimęs poetas, dramaturgas, rašytojas ir publicistas Władysławas Ludwikas Anczycas, tačiau dėl nežinomų priežasčių ir šis sumanymas nebuvo realizuotas.

Moniuškos kūriniai, kaip ir Adomo Mickevičiaus poetinis žodis, lietuvių kalba skambėdami XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje ir svetur lietuvių bendruomenių rengtuose vakaruose, natūraliai įsiliejo į lietuviškąjį repertuarą, prisidėjo prie lietuvių tautinio sąmoningumo žadinimo. Jie buvo atliekami XIX a. pabaigoje įkurtos Sankt Peterburgo lietuvių ir žemaičių labdaringos draugijos („Labdariai“), taip pat XX a. pradžioje veikusios „Vilniaus kanklių“ draugijos koncertuose.

Moniuškos kūryba XX a. pradžioje lietuviams buvo muzikos tautiškumo etalonas. Kai 1907 m. Vilniaus miesto teatro scenoje lietuvių mėgėjai parodė romantiko Aleksandro Fromo-Gužučio pjesę „Eglė žalčių karalienė“ su Juozo Tallat-Kelpšos muzika, Juozas Tumas-Vaižgantas įžvelgė, kad jaunas kompozitorius „pasirodo Moniuškos nuovoką turįs: tokia aiški tautiškai tikybiška tų kompozicijų žymė“[9].

Moniuškos vokalinė kūryba kartu su lietuvių autorių muzika įrašyta pirmosiose lietuviškose plokštelėse JAV ir Lietuvoje. Miko Petrausko, Stasio Šimkaus, Stanislavo Moniuškos ir lietuvių liaudies dainas atlieka operos dainininkai Jonas Būtėnas, Marijona Rakauskaitė ir kt.

Apibendrinant galima teigti, kad Moniuškos kūryba ir veikla suteikia galimybę visapusiškiau pamatyti ir įvertinti XIX a. Lietuvos ir ypač Vilniaus kultūrinio gyvenimo reiškinius. Moniuškos meninė pozicija kovojant už aukštojo muzikos meno principus, raginimas kompozitoriams įsisavinti liaudies muzikos klodus, matant šiame kelyje tautinės kūrybinės mokyklos radimosi galimybę, jo kūriniai lietuviška tematika, įtaka lietuvių kompozitorių kūrybai, dėmesys Lietuvos istorijai, mitologijai, jo kūrinių recepcija tarp XIX a. – XX a. pradžios lietuviškojo sąjūdžio dalyvių ir buvimas lietuviškajame repertuare nusako Moniuškos kūrybos istorinę reikšmę Lietuvos muzikinei kultūrai, priartina jo veiklą prie XIX a. lietuvių kultūrinio sąjūdžio dalyvių saviraiškos. Moniuškos bendrataučių (baltarusių, lenkų, lietuvių) kūryba padeda geriau pažinti lietuviškos profesionalios tautinės muzikos mokyklos ištakas, užuomazgas ir raidą, suvokti XIX–XX a. lietuviškojo romantizmo esmę.

 

[1] Čiurlionis M. K. Apie muziką. – Lietuva, 1909, Nr. 23; žr. Vytautas Landsbergis. Užmirštas Čiurlionio straipsnis. – Pergalė, 1971, Nr. 3, 308.

[2] Budriai, Lietuvių enciklopedija, t. 3. Boston: Juozo Kapočiaus Lietuvių Enciklopedijos leidykla, 1954, 316–317.

[3] Stanisław Moniuszka. Kantata Milda, partytura orkiestrowa, sprawdzona i do druku przygotowana przez Prof. P. Maszyńskiego, Warszawa: sekcja im. Moniuszki WTM, 1909 [pierwodruk], BWTM, sygn. 1116/M.

[4] Romuald Podbereski, Milda, Rocznik literacki. Wilno, 1849, 106.

[5] Ten pat.

[6] Landsbergis V. Lietuvos muzikantas ir slavų kompozitorius. – Pergalė, 1989, Nr. 2, 162.

[7] Petrauskas M. Lietuvių muzika, žr. Mikas Petrauskas. Straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai, sudarė Jūratė Burokaitė. Vilnius: Vaga, 1976, 51.

[8] V. M. Lietuva, Tėvyne mūsų, Lietuvių enciklopedija, t. 16. Boston: Juozo Kapočiaus Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, 1958, 18, 20.

[9] Tumas-Vaižgantas J. Miesto teatre A. Fromo-Gužučio „Eglė žalčių karalienė“. – Vilniaus žinios, 1907, kovo 4 d.

2019 Rugsėjis
P A T K Pn Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
Perkamiausios prekės
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €