Bendraukime
 

Filomatų poezija Stanislavo Moniuškos kūryboje

Filomatų poezija Stanislavo Moniuškos kūryboje 2019-06-10

Stanislavas Moniuška tėviškėje

Kasmet, gegužės 5-ąją, muzikinė bendruomenė mini vieno didžiausių XIX amžiaus kompozitorių – Stanislavo Moniuškos – gimimo metines. Negalima sakyti, kad jo vardas Baltarusijoje nežinomas, tačiau daugeliui tautiečių vis dėlto sunku suvokti jo vaidmenį kuriantis baltarusių muzikos menui.

Stanislavas Moniuška gimė 1819 m. Igumenėje (dabar Minsko srities Červensko rajonas), Ubelio dvare, kurį dar kompozitoriaus senelis, taip pat Stanislavas, nupirko iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Mykolo Kazimiero Oginskio. Ten prabėgo būsimojo kompozitoriaus vaikystės metai. Kai berniukui atėjo laikas mokytis, šeima persikraustė į Minską <...>.

Pradinį muzikinį išsilavinimą Stanislavas gavo iš mamos. Beje, pati Jelizaveta (mergautine pavarde Madžarskaja, kilusi iš giminės, įkūrusios Slucke audyklą – Radvilų manufaktūrą, kurioje buvo audžiamos garsiosios Slucko juostos) muzikos mokėsi pas žinomą Minsko muzikantą ir kompozitorių Piotrą Karafą-Korbutą. Lankydamas Minsko vyrų gimnaziją <...> Stanislavas papildomai pradėjo mokytis muzikos pas Dominyką Stefanovičių – dirigentą ir nuostabų pedagogą, išugdžiusį visą plejadą žinomų baltarusių muzikantų. <...> Septyniolikos metų S. Moniuška išvyko į Berlyną, kuriame kiek daugiau nei dvejus metus studijavo kompoziciją ir dirigavimą vadovaujamas Berlyno dainavimo akademijos profesoriaus Carlo Friedricho Rungenhageno.

Dirbdamas Vilniuje <...> Moniuška kartu su dramaturgu Vincentu Duninu-Marcinkevičiumi ir kolega kompozitoriumi Konstantinu Križanovskiu sukūrė operą „Idilija“ („Kaimiečiai“), kuriai mes skiriame ypatingą vietą baltarusių muzikos mene: joje nuo scenos pirmąkart suskambo baltarusių kalba. „Idilijos“ premjera įvyko 1852 metų vasario 9 dieną Minsko miesto teatro patalpose. <...>

Vilniaus laikotarpis Stanislavo Moniuškos gyvenime ir kūryboje svarbus todėl, kad kompozitorius pradėjo rengti seriją rinkinių, pavadintų „Namų dainynu“. Buvo išleisti šeši paties kompozitoriaus sudaryti rinkiniai, kitus šešis po Moniuškos mirties sudarė jo mokinys ir draugas Janas Karłowiczius (1836–1903). Sukūręs daugiau kaip 300 dainų Moniuška jomis pakeitė buitinį ir koncertinį muzikos foną buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje, iki tol sudarytą iš italų, prancūzų, vokiečių muzikos kūrinių, atkreipė muzikos mėgėjų dėmesį į turtingą vietinį liaudies meloso lobyną. Štai ką jis rašė „Tygodnik Peterburgski“ straipsnyje, pristatančiame „Namų dainyną“: „Aš stengiausi rinktis geriausių mūsų poetų eiles <…> būdamas įsitikinęs, kad tie poetiniai kūriniai labiausiai atspindi vietos charakterį ir koloritą <…> Štai kodėl mano dainynas gali sulaukti tam tikro susidomėjimo. Juk jei nuostabios eilės, sujungtos su nuostabia muzika, gali atverti nelabai muzikalaus žmogaus ausis ir širdį, tai net silpnesnė ir mažiau pavykusi muzika kartu su puikia poezija sulauks atlaidumo; o tai, kas joje tautiško, kraštietiško, vietinio, kas nelyg mūsų vaikystės prisiminimų aidas niekada žemės, kurioje jie gimė ir augo, gyventojams nesiliaus patikti“[1].

Sukūrė kompozitorius ir liturginį giesmyną, kurį sąlygiškai galima padalinti į dvi dalis: pirmojoje – giesmės, parašytos pagal lenkiškus, antrojoje – pagal kanoninius lotyniškus Dovydo psalmių tekstus. Vokaliniai kūriniai pagal lotyniškus tekstus Moniuškos stilizuoti ankstyvojo italų operų romantizmo maniera, jie ypač pakylėti ir gražūs, iškilmingo charakterio. Lenkiškos giesmės kupinos lyrizmo, švelnumo. Liturginio giesmyno pratarmėje kompozitorius rašė: „Pirmasis ir svarbiausias žingsnis tvarkant muziką mūsų šventovėse – turi būti prieinamas giesmių atlikimo būdas, meninės priemonės privalo būti ne giedojimo puošmena, o, atvirkščiai, išryškinti jo grožį“[2]. Be to, Moniuška sudarė preliudų vargonams ir mišparų rinkinį „Mūsų bažnyčios giesmės“. Preliudų forma išbaigta, todėl jie dažnai atliekami kaip savarankiški kūriniai.

Vilniuje kompozitorius vaisingai dirbo ir kantatos, simfoninės poemos bei kituose žanruose, tačiau kulminacija laikytinas operos „Halka“ sukūrimas. 1848 m. sausio 1 d. Vilniaus muzikos mėgėjai pirmą kartą viešai parodė jos dviejų dalių varianto koncertinį pastatymą. Tai buvo didis Vilniaus muzikinio gyvenimo įvykis, rezonansas pasklido po slavų žemes. 1854 metais Vilniuje įgyvendintas ir pirmasis sceninis operos pastatymas. 1903 metais Niujorke prasidėjo „Halkos“ triumfo žygis per pasaulio scenas.

Stanislavas Moniuška gana dažnai iš Vilniaus atvažiuodavo į Minską pas tėvus dėl kūrybos ar turtinių reikalų. <...> 1858 metais jis atsisveikino su Baltarusija. Finansinė ir kūrybinė kompozitoriaus padėtis jau nebegalėjo jo sulaikyti tėviškėje, tačiau jis niekada jos nepamiršo ir kaip galėdamas padėdavo savo draugams ir kolegoms muzikantams.

Stanislavo Moniuškos, kaip nė vieno kito to meto kompozitoriaus muzikoje, atsispindėjo baltarusių melosas, be Moniuškos figūros neįsivaizduojama Baltarusijos muzikinio teatro, kamerinės, simfoninės ir religinės muzikos istorija.

Filomatų poezija Moniuškos kūryboje

1817 metais grupė Vilniaus universiteto studentų bendraminčių įkūrė slaptą patriotinę filomatų (gr. mokslo mylėtojų) draugiją. Filomatų dvasinis mokytojas profesorius Joachimas Lelevelis, 1822 m. sausio 19 d. įžanginėje paskaitoje kalbėdamas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, pabrėžė: „Negalima traktuoti nė vieno Europos kampelio istorijos neišmanant jos visuotinės istorijos, neatsižvelgiant į ją. Jau daugelį amžių valstybių ir tautų likimus lemia ne tik ir ne tiek gyventojų ar valdovų nuopelnai, kiek bendras kultūros judėjimas ir permainos. Kas abejingas šiai bendrai žmonių giminės veiklai, tas iškreiptai interpretuoja savo paties tautos istoriją, o savo protėvius arba garbina be pagrindo, arba nenorom juos niekina“[3]. <...>

1840 metais persikraustęs iš Minsko į Vilnių Stanislavas Moniuška pradėjo dirbti vargonininku Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje (dabar šventovėje stovi kompozitoriau biustas). Ši bažnyčia – Vilniaus universiteto, filomatų lopšio, dalis. Kai susipažįsti su vokaliniais Moniuškos kūriniais, išleistais jam gyvam esant, pirmiausia su šešiais pirmaisiais „Namų dainyno“ sąsiuviniais, kai skaitai „Tygodnik Petersburgski“ arba kompozitoriaus laiškus, vis labiau įsitikini, kad Moniuška XIX amžiaus viduryje tapo tiesioginiu filomatų įpėdiniu Baltarusijoje ir jų darbų tęsėju.

Pagal Adomo Mickevičiaus, Jono Čečioto, Aleksandro Chodzkos, Antonio Odynieco, Tomo Zano eiles parašyti 55 Moniuškos „Namų dainyno“ rinkinių kūriniai! <...>

Moniuška gerai išmanė Adomo Mickevičiaus kūrybą, tai buvo jo mėgstamiausiais poetas. „Baltarusių kalba, kuri vadinama rusinų arba lietuvių-rusinų, šneka apie dešimt milijonų žmonių; tai pati turtingiausia ir pati švariausia kalba, ji atsirado seniai ir yra puikiai sutvarkyta. Lietuvos nepriklausomybės laikais didieji kunigaikščiai vartojo ją diplomatiniam susirašinėjimui“[4]. Taip baltarusių kalbą apibūdino Adomas Mickevičius savo slavų literatūrų istorijos paskaitose, skaitytose Collège de France. Apibūdino kalbą, kuri tuo metu buvo faktiškai uždrausta, nevartojama literatūroje tokiu mastu kaip kitos slavų kalbos. Mickevičius kalbėjo atsakingai – kad taip kalbėtum, reikėjo tobulai mokėti baltarusių kalbą. Galimas dalykas, kad jis žinojo apie to meto grožinius kūrinius baltarusių kalba ir pats rašė, kaip dabar jau žinoma, baltarusiškai.

Kaip įsiklausydavo poetai filomatai į liaudies patarles, dainas, balades, padavimus, pasakas, kaip stipriai įkvėpdavo juos baltarusių liaudies kūryba šviečiamajai misijai. Moniuška žengė kartu su jais, toliau nei jie. Filomatų atsidavimas padėjo subręsti Moniuškai piliečiui. Jis karštai stengėsi atkreipti muzikinės, o ir šiaip besidominčios visuomenės dalies dėmesį ne tik į liaudies kūrybos lobyną, bet ir į patį jo autorių – liaudį. Ir XIX amžiaus baltarusių ir lenkų muzikinio gyvenimo novatorius šį aukštą tikslą pasiekė.

Iš „Namų dainyno“: Stanislavas Moniuška ir Jonas Čečiotas

Kokią vietą tarp trijų šimtų devynių Moniuškos dainų užima „Dainos nuo Nemuno ir Dauguvos krantų“? Kodėl būtent pagal originalius Jono Čečioto tekstus ir jo išverstus bei apdorotus baltarusių žodinės poezijos kūrinius Moniuška parašė daugiau dainų nei pagal bet kurio kito vietos (ir ne tik) autoriaus žodžius, pavyzdžiui Adomo Mickevičiaus arba Vladislavo Sirokomlės, kurių poeziją jis brangino?

1840 metais jaunas kompozitorius grįžo iš Vokietijos, sėkmingai baigęs studijas pas Carlą Friedrichą Rungenhageną. Ten Moniuška iš pagrindų išstudijavo austrų ir vokiečių kultūroje populiarų dainuojamosios lyrikos žanrą, vadinamą Lied. Vaizdingo lyrinės poezijos potencialo kupinos romantinės dainos išsiskyrė prieinamumu ir „namų dvasia“. Proto standartus ir stereotipus, įdiegtus klasikinės šviečiamosios epochos, įveikdavo jų paprastumo ir nuoširdumo stichija, nepakartojama liaudiška savastis.

Moniuška į Baltarusiją grįžo trokšdamas sukurti liaudiškos dvasios dainų, vildamasis, kad tekstų, kitaip sakant dainuojamųjų eilių, tėvynėje jis ras pakankamai. Čečioto „Kaimiečių dainos“ pasirodė labai laiku. Poetas ir kompozitorius tarsi ėjo pasitikti vienas kito: savo rinkinio pratarmėje Čečiotas kreipėsi į „kraštiečius, pažįstančius muziką, [kad jie] papuoštų kurią nors iš šių dainelių natomis“[5], o Moniuška veržėsi sukurti „melodijų ciklą, kuris atspindėtų vietinės liaudies charakterį ir parodytų liaudiškas pramogas, ritualus ir papročius“[6].

<...>

Į pirmąjį „Namų dainyną“, išspausdintą 1843-iųjų pabaigoje, Moniuška įtraukė tris Čečioto „kaimiečių dainas“: dvi („Ai, toli…“ ir „Kas ten per gėlelė…) iš pirmojo poeto folklorinių užrašų rinkinio „Panemunių kaimiečių dainos“ (1837) ir vieną („Oi, berželi mielas…“) iš rinkinio „Panemunių ir padvinių kaimiečių dainos“ (1839). „Namų dainyno“ pasirodymas paskatino žinomą rašytoją Józefą Ignacy Kraszewskį parašyti, kad „nieko panašaus pas mus dar nebuvo“[7] ir palankia recenzija pasveikinti „Dainyną“, bei pradėjo, o gal pagyvino kompozitoriaus ir Čečioto susirašinėjimą, kupiną abi puses dominančių kūrybinių pasiūlymų. <...>

Iš tūkstančio baltarusiškų „kaimiečių dainų“, Čečioto perkurtų lenkiškai, Moniuška atsirinko dvidešimt vieną. Tai – savotiškas kompozitoriaus dienoraštis, jo muzikinis lyrinių baltarusiško kaimo gyvenimo eskizų sąsiuvinis. Čia pristatomos įvairios šio gyvenimo apraiškos – vestuvės, javapjūtė, karas. Dainų herojai – ne tik žmonės, bet ir sudvasinta, sužmoginta Baltarusijos gamta („Giria šlama…“, „Tankmė“, „Oi, berželi mielas…“) ir net žvėrys ir paukščiai („Meškiukas“, „Lakštingalėlė“, „Paukštelis klajūnas“). Todėl nieko keista, kad remdamasis daugelio amžių liaudiško muzikavimo patirtimi, kompozitorius savo dainose naudojo priemones, kurios padaro jų intonaciją girdimą ir matomą. Mes „girdime“, kaip per miško tankmę braunasi lokys ir kaip kukuoja gegutė, „matome“, kaip pavasario saulė užkloja pievą gėlių kilimu ir kaip rudenį nuo beržo krinta lapai, jaučiame verpimo ratelio bildesį ir daugybę kitų garsų, tokių įprastų ir taip džiugiai atpažįstamų. Pats Moniuškos rinkinių pavadinimas suteikia raktą šioms dainoms atlikti – nuoširdžiai, be patoso. Padarydamas klausytoją ne liudininku, o įvykių bendrininku, Moniuška, kaip ir Čečiotas, suteikia galimybę pamatyti ne tik savo kraštą ir save, bet ir nusistebėti: „Kaipgi aš anksčiau to nepastebėdavau?“ Tai, kas įprasta ir priprasta, įkvėpto meistro paversta nuostabiu grožiu.

Su Jonu Čečiotu Stanislavą Moniušką suartino vienas meilės objektas – baltarusiškas melosas. Dirbdamas prie „Namų dainyno“ kompozitorius, kaip liudija amžininkai, nepailsdamas domėjosi liaudies melodijomis. Apie tai žinojo jo tėvas ir laiške sūnui išsamiai aprašė „Liavonichą“ ir dainavimą, kurį girdėjo Radkovičių apylinkėse[8].

<...>

Kurdamas dainas pagal lenkiškas Čečioto eiles Moniuška ėjo tuo pačiu keliu kaip ir poetas – keitė jų būseną iš folklorinės į akademinę. S. Moniuška gimtojo krašto (visų pirma Minsko provincijos) liaudies melodijas įsisavino, tiksliau, išgyveno ir perteikė labai profesionaliai. Esmingiausia tose dainose, matyt, tai, ką galima pavadinti poetinio teksto dramaturgijos gelme. Išskiriant ar pabrėžiant intonaciškai svarbius momentus jos tapo dainomis, saugančiomis savyje baltarusių liaudies genetinę atmintį, teikusią gyvybingumo mūsų protėviams, bet mūsų pačių dar ne iki galo įsisąmonintą.

Leisdamas savo „Kaimiečių dainas“ Jonas Čečiotas svajojo, kad ateis laikas, kai jo kūriniams, paimtiems iš baltarusių liaudies, bus sukurta muzika ir jie sugrįš pas savo kūrėjus. Šiandien tai – jau tikrovė.

Adomo Mickevičiaus poezija Stanislavo Moniuškos kūryboje

Kai gimė Stanislavas Moniuška, Adomui Mickevičiui sukako dvidešimt metų. <...>

Po sėkmingos keturių veiksmų operos „Halka“ premjeros Varšuvos didžiajame teatre 1858 m. sausio 1-ąją Moniuška tų pačių metų vasarą nuvyko į Paryžių, kadaise Mickevičiaus pasirinktą kaip prieglobstį emigracijoje. Ėjo treti metai po didžiojo Naugarduko žemės sūnaus mirties – jis išėjo 1855 metų lapkričio 26 dieną Konstantinopolyje, o 1856-ųjų sausį jo palaikai buvo pervežti ir perlaidoti Montmorency kapinėse netoli Paryžiaus (1890 m. perlaidotas Krokuvoje).

Talentingiems kraštiečiams <...> nebuvo lemta susitikti. Ir vis dėlto jie neprasilenkė – kūryboje. Stanislavas Moniuška parašė daugiau kaip 30 kūrinių pagal Adomo Mickevičiaus eiles, daugiau nei bet kuris kitas pasaulio kompozitorius, rinkęsis genialiojo poeto tekstus. Mickevičius buvo autorius eilėraščio, pagal kurį Moniuška sukūrė pirmąją savo dainą. Mickevičiaus eilėraščiams „Sapnas“, „Nežinomybė“ ir „Paukštelis“, parašytiems 1825 metais Odesoje, jaunas kompozitorius sukūrė muziką 1837 metais, o kiek vėliau, pavadinęs „Trys dainos“, išleido jas Berlyne. „Tai meilės dainos, – pastebėjo vokiečių muzikologas Gottfriedas Wilhelmas Finkas, – kurių kalboje ir tone yra kažkas tautiško, tai labai aiškiai matyti dviejų paskutinių muzikoje: nerami moduliacija, išsiskirianti tvirtumu ir dideliu ryžtu, suteikia dainoms ypatingo gracingumo.[9]“

Ar Mickevičius buvo matęs šį leidinį, sunku pasakyti, bet apie Moniuškos dainas, parašytas pagal savo eiles ne vėliau kaip iki penktojo dešimtmečio vidurio, poetas, be abejo, žinojo, nes kai kuriuos „Namų dainyno“, pradėto leisti Vilniuje 1843 metais, sąsiuvinius į Paryžių atsiųsdavo Mickevičiaus žmonos sesuo Helena. Apie tai liudija Celinos ir Helenos, žinomos pianistės Marios Szymanowskos (1789–1831; ji, beje, pirmoji iš profesionalių muzikantų susidomėjo Mickevičiaus eilėmis) dukterų, susirašinėjimas. 1851 m. birželio 19 d. Celina laiške Helenai, kuri buvo ištekėjusi už filomato, Mickevičiaus studijų draugo Pranciškaus Malevskio, rašė: „<...> Prašau tavęs, mano Helena, ar negalėtum gauti lapelio mano albumui iš mūsų didžiojo maestro Moniuškos? Dainos, kurias tu mums atsiuntei, – nuostabūs kūriniai <…> kaip aš tau pavydžiu, kad tu jį pažįsti, Adomas susižavėjęs klausosi jo kompozicijų.“

Mickevičių salone Paryžiuje kartą arba du kartus per savaitę vykdavo muzikos vakarai, kuriuose visada atsirasdavo vietos Marios Szymanowskos ir Stanislavo Moniuškos kūriniams. Tuose vakarėliuose paprastai muzikuodavo ir dainuodavo Celina, Adomas tik klausydavosi, nes, kaip liudija Karolis Libeltas, „turėjo vištos balsą“. Vyresnioji poeto dukra Maria Gorecka prisiminė: „Tėvas taip mėgo muziką, kad net pats porą epizodų sudėjo <...>, nors apskritai pats negrojo, o to, ką pusbalsiu sau dainuodavo, dainavimu vadinti negalima.“ <...>

Bet grįžkime prie Moniuškos ir Mickevičiaus „bendradarbiavimo“. Jis subrandino daug vaisių. Moniuška dar vaikystėje suprato Mickevičiaus asmens ir kūrėjo didybę bei reikšmę, todėl labai atidžiai elgėsi su lietuvių Dantės kūrybiniu palikimu. Kaip žinome, poetai romantikai orientavosi į liaudies kūrybos pavyzdžius, stengėsi kurti eilėraščius-dainas, net savo poezijos rinkinius pavadindavo „Dainomis“. Adomas Mickevičius – ne išimtis, jis savo pirmą rinkinį pavadino „Baladės ir romansai“. Poetas sąmoningai laikėsi romantizmo estetikos kriterijų ir manė, kad kuriant eiles melodingumas būtinas. Tarsi išgirdęs Mickevičiaus pastabą, nuskambėjusią jo paskaitoje Collège de France 1842 metų vasario 15 dieną: „Ko verta lyrinė poezija be muzikos? Ko verti poetai, kurie neva dainuodami ne tik nekuria muzikos savo dainoms, bet apskritai jos savyje negirdi? Muzika lyriniuose kūriniuose – tai <…> pagrindinė, esminė poezijos dalis, ji – jos siela, gyvenimas, pasaulis“[10], Moniuška įkūnijo muzikoje dešimtis Mickevičiaus eilėraščių. Jo žvilgsnis visų pirma skverbėsi gilyn, kur jis rasdavo artimą savajam Tėvynės jausmą ir supratimą – jos praeities ir dabarties, heroizmo ir lyrizmo, didybės ir tragizmo…

Beje, savo meilę Mickevičiaus poezijai Moniuška parodė ir tuo, kad kai kurių eilėraščių („Pokalbis“, „Ar žinai tą šalį“) sukūrė dvi muzikines redakcijas tarsi norėdamas išplėsti ne tik klausytojų, bet ir atlikėjų ratą (redakcijų palyginimas leidžia daryti tokią prielaidą); taip pat ir tuo, kad savo mokiniams, pavyzdžiui, vilniečiui Cezariui Kiuji, siūlė rašyti romansus būtent pagal Mickevičiaus eiles.

Įsivaizduokim, kad Moniuškos ir Mickevičiaus susitikimas vis dėlto įvyko. Neabejotina, jie būtų pradėję kalbėtis apie bendrą projektą. Koks galėjo būti jų bendradarbiavimo rezultatas? Greičiausiai – opera. Yra žinoma, kad Mickevičius buvo palankus šiam žanrui[11]. Savo ruožtu Moniuška, dirbdamas su Mickevičiaus eilėmis, norom nenorom stengėsi stambinti muzikines formas. Kai kurie kūriniai, ypač kantatos „Ponia Tvardovska“ ir „Vaiduokliai“, net baladė „Svitezietė“, akivaizdžiai priartėjo prie operos žanro. Dainų „Vilija“ ir „Daina iš bokšto“ – „Konrado Valenrodo“ epizodai – niekaip nepavadinsi kūriniais, skirtais namų muzikavimui. Tai greičiau užbaigti stambios formos kūrinio, prie kurio galbūt dirbo autorius, epizodai. Neparašęs nė vienos operos pagal Adomo Mickevičiaus siužetus Moniuška operoje „Baisusis dvaras“ panaudojo kai kuriuos „Pono Tado“ fragmentus.

„Vakarų Europoje romantinė muzika, palyginti su literatūra, vystėsi vėluodama, o baltarusių žemėse šis procesas vyko praktiškai sinchroniškai“[12], – pagrįstai teigia menotyros kandidatė Olga Savickaja savo darbe, skirtame Moniuškos simfoninei kūrybai. Studijų Berlyne metu susipažinęs su geriausiomis vokiečių ir austrų muzikinėmis baladėmis (pirmiausia Carlo Loeweˊs ir Franzo Schuberto kūriniais) Moniuška beveik iš karto po savo pirmųjų romansų, sukurtų 1837 metais, 1839-aisiais rašo „Tris Budrius“ (galbūt kaip Carlo Loeweˊs baladės pagal tą patį eilėraštį sekimą, nes negalima nepastebėti, kad abiejų kūrinių vokalinių partijų pradžios ritmiškai sutampa), o 1841-aisiais – „Svitezietę“. Ir iš karto baladės žanrui suteikia kokybiškai naują lygį. Iš esmės tai poemos su aiškiai apibrėžtu simfoniniu muzikinės medžiagos vystymo principu. Kompozitorius ir pats tai pajuto, ilgainiui dviem iš penkių baladžių pagal Mickevičiaus eiles – „Trys Budriai“ ir „Vaivada“ – jis parašė orkestruotes. Akompanimento redakcijos simfoniniam orkestrui faktūra esmingai skiriasi nuo redakcijos fortepijonui faktūros. Pritaikyti orkestrui šie kūriniai įgijo vokalinės simfoninės poemos bruožų – žanro, kuris plačiai paplito tik XX amžiuje.

Baladės „Tėvo sugrįžimas“ problematika asociatyviai primena Evangelijos įvykius – paskutines žemiškojo Jėzaus Kristaus gyvenimo valandas: nukryžiuotas plėšikas kreipiasi į nukryžiuotą Jėzų prašydamas prisiminti jį Dangaus Karalystėje ir taip atgailaudamas sulaukia išganymo. „Tėvo sugrįžime“ nugali krikščionių tikėjimas.

„Svitezietė“ ir „Žuvelė“ kiekviena savaip liudija neišvengiamą bausmę už meilės išdavystę. Tačiau baladėje „Vaivada“ neištikimybę vyrui pateisina ir poetas, ir kompozitorius, nes meilės pergalė – tikrojo dorybingumo pergalė.

Tik baladės „Trys Budriai“ pradžioje užsimenama apie sunkią ginkluotą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovą su užsienio grobikais, bet iš esmės kalbama apie meilę, kuri kaip moralinė vertybė svarbesnė už turtus.

Šlėktiška pasaulėjauta ryškiai atspindėta tokiose dainose kaip „Paukštytė“, „Pokalbis“ ir kitose. Žaismingos merginos ir ištikimi savo mylimosioms jaunuoliai („Zosia“, „Anksčiau tave prisimena“) piešiami taip nuoširdžiai, su tokia švelnaus humoro intonacija, kad nejučia sukelia geranorišką šypseną.

Ne tik Baltarusijos toponimus (Svitezis, Vilija, Nemunas) kartu su poetu paliko mums kompozitorius meninėje atmintyje. Baltarusiškumas šiuose kūriniuose pasireiškia kūrybiškai permąstant skolinius iš folkloro („Svitezietė“, „Žuvelė“), naudojantis be galo turtingais gimtojo krašto melodijų šaltiniais.

Giliai išgyventą didžiojo poeto Tėvynės ilgesį Moniuška tiksliai perteikė kantatoje „Krymo sonetai“, dainose „Daina iš bokšto“, „Nemunui“, „Ar žinai tą kraštą“ (antrasis variantas) – vokalinės XIX amžiaus literatūros šedevruose. Tai kūriniai pagal Mickevičiaus eiles ir apie Mickevičiaus likimą.

Stanislavo Moniuškos domėjimasis Adomo Mickevičiaus kūryba neužgeso visą kompozitoriaus gyvenimą. Su Mickevičiaus poezija Moniuška pradėjo savo kelią kompozicijos mene, Mickevičiaus poezija lydėjo jį kuriant tarp slavų (ir ne tik) kompozitorių precedento neturintį „Namų dainyno“ projektą. Paskutinis, šeštasis, rinkinys, sudėtas dar jo paties, rėmėsi tik Mickevičiaus eilėmis[13].

 

[1] Tygodnik Petersburgski, 1842 72.

[2] Moniuszko S. Działa. Seria A. Piesni VI. Wstęp. Krakòw: PWM, 1974, 12.

[3] Кеневич С. Лелевель. Москва, 1970, 21.

[4] Мицкевич А. Собрник сочинений в 5 т. Москва, 1954, т. 4, 325–326.

[5] Piośnki wieśniacze z nad Niemna. Wilno, 1837, 5.

[6] Tygodnik Petersburgski, 1842 72.

[7] Ten pat.

[8] Rudzinski W. Stanisław Moniuszko. Kraków, 1955, cz. I., 105.

[9] Poliński A. Moniuszko. Kijów-Warszawa, 1914. 16.

[10] Mickiewicz A. Dzieła. – Literatura Słowiańska, kurs drugi. Warszawa: Czytelnik, 1997, T. IX, 173.

[11] „Apie filomatų interesų platumą, jų mokslinio ir kūrybinio darbo užmojus liudija gana išsamus perskaitytų ir susirinkimuose svarstytų mokslinių tyriimų bei pranešimų sąrašas. Paminėsime tik kai kuriuos jų: „Apie dvi valdžios rūšis“, „Romos nuosmukio priežastys“, „Apie valstiečių padėtį“, „Matematikos mokslai“, „Apie elektrą“, „Apie Sofoklį“, „Apie klasicizmą“, „Dramatinės poezijos pradžia ir plėtra“, „Apie operą“ [šį pranešimą pristatė būtent Mickevičius. – V. S.] ir kt.“ Cit. iš Парашкоў С. А. Гісторыя культуры Беларусі. 2-е выданне. Мінск: Беларуская навука, 2004, 175.

[12] Савицкая О. Фантастическая увертюра Байка С. Монюшко: к вопросу о становлении романтических жанров и форм в белорусской симфонической музыке. – Романтизм в музыке. Материалы научно-теоретической конференции (Минск, 3–5 декабря 1997 г.). Минск, 1999, 43.

[13] Baladės „Žuvelė“, „Tėvo sugrįžimas“; dainos „Nemunui“, „Daina iš bokšto“, „Sapnas“, „Paukštelis“, „Vilija“.

2019 Rugsėjis
P A T K Pn Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
Perkamiausios prekės
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2019 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €