Bendraukime
 

„Vilniaus festivalio“ aidai

„Vilniaus festivalio“ aidai 2019-06-16

Birželio 5-oji Valdovų rūmuose koncertą surengė Lietuvos kamerinis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas. Klausytojams atsivėrė egzotiška kinų muzikos erdvė.

D. Matvejevo nuotrauka puikiai atskleidžia kultūrų sambūrio XXI amžiuje neišvengiamumą: barokas, dabartį pasiekęs išpuoselėta skambėsena kamerinis orkestras, o „naujųjų“ instrumentų apsuptyje natūralią prigimtį ir estetiką įprasminantis, lyg baltas angelas iš nematytų padangių nutūpęs, muzikuoujantis meistras Guo Gan su erhu rankose.

Skambėjusi muzika leido pajusti dar Konfucijaus skelbtą požiūrį į žmogaus ugdymą: tobulinti natūralumą, sūniškąjį nuolankumą ir jį nuolat papildyti kultūrišku mokymuisi bei lavinimu. „Tik tada žmogus yra kilnus, kai jo išprusimas ir prigimtis sudaro pusiausvyrą“, – sakė jis. Verta įsiklausyti į kinų išmintį: „Sostinėje Ing gyveno žmogus, kuris susiruošė siųsti valstybinį laišką Jan kunigaikštystės ministrui. Laišką rašė naktį. Ugnis buvo neryški, todėl tarnui, laikančiam žvakę, jis tarė:

– Pakelk žvakę! – ir šis tuos žodžius užrašė: „pakelk žvakę“, nors šie neatitiko laiško prasmės.

Jan kunigaikštystės ministras gavo laišką ir taip jį paaiškino:

– Žodžiai „pakelk žvakę“ reiškia „vertink šviesą“. Šviesos vertinimas reiškia protingųjų iškėlimą.

Jan kunigaikštystės ministras papasakojo apie tai savo valdovui. Jis labai apsidžiaugė. Šalis buvo pradėta valdyti pagal šį principą ir suklestėjo.“ Taip skelbė apie 288–233 m. pr. Kr. išsakytas Hanfeizi žodis, tarsi liepęs išgirti minties prasmę XXI a. žmonėms.

Šv. Jonų bažnyčioje šviesa sklido per nežinomų mums autorių konstruojamų garsų plynias, dvistygiu instrumentu hipnotizuodama klausančiuosius, ragindama ieškoti apsivalymo nuo priplūdusios nešvaros galimybių. Kaip iki šiol tiki kinai, tokia muzika gydo dvasią ir kūną. Ką turėtume padaryti, kad „pakeltos žvakės“ skleidžiančios jėgos reikšmingumą suprastų Lietuvos vadovaujančių kultūros, švietimo institucijų, LRT vadovai?

***
Birželio 8 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje koncertavo Maksimo Jemeljanyčevo vadovaujamas baroko orkestras „Il Pomo d’Oro“ ir jaunas prancūzų violončelininkas Edgaras Moreau. Susibūręs 2012 metais kolektyvas įrašė du albumus, pristatydami G. F. Händelio, J. S. Bacho, A. Stradellos muziką. Buvo gerai įvertinti muzikos kritikų, pelnė nominacijų. Kolektyvo vadovas fortepijoną studijavo Žemutiniame Novgorode, dirigavimą Maskvos konservatorijoje prof. G. Roždestvenskio klasėje. Labai domėjosi istoriniais instrumentais, pradėjo groti „Il Pomo d’Oro“ kolektyve. Puiki rusų mokykla suteikė gerus technologinius muzikavimo pagrindus. Koncertas patvirtino, kad muzikos stilistikos suvokimas – gilesni šio meno klodai, atveriami palaipsniui, ieškant tobulo santykio tarp savasties raiškos ir atveriamo talentingų kūrėjų istorinio palikimo.

***

Birželio 9-osios koncertas nudžiugino. Valdovų rūmų Renginių salėje koncertą surengė Karolio Variakojo diriguojamas ansamblis „Synaesthesis“. Prisiminiau 1993-iuosius metus, kuomet Vykintas Baltakas pirmą kartą pabandė Vilniuje su savo bendraamžiais atverti naują muzikos pasaulį, prie kurio jau buvo spėjęs prisiliesti studijuodamas Vokietijoje. Netradicinėje salėje, „Vaidilos“ teatre, reprezentavo muziką, kuri nors buvo sukurta ne vakar, bet lig tol sovietmečio Lietuvoje nebuvo skambėjusi. Po metų surengtas antras „Versija 2–7“ festivalis. Rūta Gaidamavičiūtė jį įvardijo kaip „gryno oro gūsį“.

Pasitelkęs draugų atlikėjų ir kompozitorių iš Vokietijos V. Baltakas pirmą kartą Lietuvoje atliko Vinko Globokaro, Wolfgang Rihmo, Louis Andriesseno, Györgyʼo Ligeti, Mauricio Kagelio. Jaunimas žiūrėjo video interviu su Heinzu Holligeriu, Helmutu Lachenmannu, György Ligeti, Karlheinzu Stockhausenu. Vyko dar ne vienas panašaus pobūdžio renginys. Kaip žinia, vyresnieji atlikėjai – instrumentininkai, dirigentai Lietuvoje vykstantiems šiuolaikinės muzikos festivaliams ruošdavosi be entuziazmo... Skaityti tikrųjų XX a. klasikų, juolab – dabar kuriančiųjų partitūras, jose įžvelgti muzikos esmę – sekėsi sunkiai. Tačiau po 26 metų patekau į koncertą, kuriame XX a. abipus geležinės uždangos esantis pasaulis suskambėjo atliekamas su meile jam, supratimu ir viltingai: atėjo nauja karta, norinti ir galinti kitaip mąstyti, bręsta ir klausytojai, kuriems ši muzika jau prabyla apie kitokį pasaulį.

„Vilniaus festivalio“ programoje „Abipus geležinės uždangos“ skambėjo Pierreʼo Boulezo, Mortono Feldmano, Györgyʼo Ligeti, Broniaus Kutavičiaus ir Alfredo Schnittkes kūriniai.
Papildydama Martos Finkelštein pavarde pacituosiu Mindaugą Urbaitį: „Ansamblio spiritus movens Karolis Variakojis sugebėjo ne tik suburti atlikėjus, atsidavusius šiuolaikinei muzikai, bet ir taip juos įkvėpti, kad per koncertus ansamblio energija, atrodo, veržiasi per kraštus. Šis užsidegimas, su kuriuo ansamblis dirba ir koncertuoja, nežada blėsti – kol kas „Synaesthesis“ programos ir jų atlikimas sulig kiekvienu koncertu vis gerėja, progresijos kreivė sparčiai kyla aukštyn, į programas įtraukiami vis sudėtingesni ir stilistiškai itin skirtingi šiuolaikinės muzikos kūriniai, retkarčiais nevengiama ir XX a. antrosios pusės klasikos.“ Ansamblis sėkmingai dalyvavo
„Melos-Ethos“ festivalyje Bratislavoje, „Crossroads“ festivalyje Zalcburge, laukia svarbus tarptautinis projektas Taline. Lietuvos muzikos informacijos centras išleido pirmą ansamblio albumą „Another Point of View“. 2012 m. pradėjęs dirbti ansamblis 2018 m. tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos reziduojančiu ansambliu.

Koncerte girdėjome prasmingai besiskleidžiančią aleatoriką, sonoristiką, neforsuotą muzikos žaismę, kurią mokačiai, jautriai kūrė ansamblis (Marta Finkelštein, Arturas Kažimėkas, Monika Kikbadzė, Elena Daunytė, Vytautas Oškinis, Pranas Kentra, Andrius Rekašius, Lukas Budzinauskas) ir šiuolaikinės muzikos dirigavimo manierą pažinęs Karolis Variakojis. Manau, kad puikiai pravertė ir prof. Juozo Domarko gera manualinės technikos mokykla, ir kai kas iš Martyno Staškaus pasiūlytų atsargų.

Įdomiausia buvo klausytis Györgyʼo Ligeti kūrinius. Atlikdama „Continuum für Cembalo“ M. Finkelštein pagal konkretaus instrumento galimybes rado būdą perteikti nesiliaujantį klavesino šnarėjimą. Marta efektingai atliko G. Ligeti etiudą Nr. 4 „Fanfaros“ iš etiudų pirmosios knygos. Pianistui nemenka užduotis: vivacissimo lygiai vesti įvairiuose registruose pasikartojančią tiksliai artikuliuotą tai arčiau, tai toliau skambančią ostinatinę figūrą (quasi senza pedale) ir ant jos horizontalaus judėjimo dėlioti sinkopuotų fanfarų motyvus, sukuriant nedidelės pjesės dramaturgiją.

Kelios mintys apie ansamblio atliktą A. Schnittkes „Serenadą“. 1960-uosius metus kompozitorius daug kūrė kinui: į metus parašydavo muzikos 3–4 filmams. „Serenada“ penkiems instrumentams (klarnetui, smuikui, kontrabosui, fortepijonui, mušamiesiems) atspindi tą patirtą teatrinį žaismą, įprasmina naujus muzikos raiškos būdus, tapo savotišku etiudu pasiruošiant stambiems kūriniams. Sukurta 1968-siais, vaisingame laikotarpyje, kuomet kompozitorius jau valdė polistilistiką, gebėjo reikštis plačiu muzikos kalbos raiškos spektru. Be šypsenos „Serenados“ klausyti neįmanoma. Žaismė lydi nuo pirmųjų klarneto glissando fortissimo (kas čia? Gershwinas?). O, pasirodo, čia yra ir dar daugiau visokių nuogirdų. Taip atsivėrė mūsų kasdienos gyvenimo teatralizuota scena. Aukštame registre raitydamas įkyrius motyvus klarnetas lieka vyraujančiu savotiškame garsų balagane. Akivaizdžiai girdėjome kompozitoriaus pasitelktą žaismingą būdą svetimos autorystės liūne ieškoti savojo balso. „Serenados“ I dalies polikoliažo scenas atskiria varpas: pradžioje vienu dūžiu, platėjančiu motyvu, užaugančiu iki 11 dūžių uždangos. Tokia sumanyta dramaturgija.

Antroji „Serenados“ dalis patvirtino stiprios lietuviškos klarnetų mokyklos esatį. Visa lento dalis – klarneto kadencija (grojo Arturas Kažimėkas). Ji atskleidė ne tik atlikėjo gebėjimą valdyti instrumentą, bet ir puikias pastangas kadencijai suteikti prasmę. Jam pritarė jau aktualios muzikos grojimo fortepijonu būdus mokamai valdanti Marta Finkelštein (klasteris, dūžiai, glissando per stygas, „vargonų efektas“ ir kt.).

III dalis buvo kiek sunkiasvorė. Tarytum ir pristigo džiazo atspalvio (svingavimo), lengvesnės pulsacijos, grakštumo, kuriame prašvilpia paties Schnittkes, Beethoveno, ir Čaikovskio muzikos kąsneliai. Tai viena A. Schnittkes polistilizmo pusė – citatos. Antroji dalis – stiliaus skolinimasis. Tačiau „Serenadoje“ daugiau girdime paties autoriaus balsą. Gražiai pagrota koda, prisimintas pirmasis „Serenados“ paveikslas ir... viskas nugrimzdo į tylą.

Ansamblis vertas gerų koncertų salių.

2019 Lapkritis
P A T K Pn Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €