Bendraukime
 

„Solo Ansamblis“ gyvai: nerimas ir tamsa, kuria reikia mėgautis

„Solo Ansamblis“ gyvai: nerimas ir tamsa, kuria reikia mėgautis 2019-07-19

Ketvirtadienio vakarą Valdovų kieme vykęs „Solo Ansamblio” pasirodymas atvėrė kitą festivalio „Midsummer“ pusę. Muzikinis potyris „ILIUZIJA“ po atvirumi dangumi nebuvo vien tik koncertas – tai psichodelinių šviesų, liūdnos diskotekos, svaigių dūmų, tirštos tamsos ir užmerktų akių kelionė Vilniaus širdyje.

Alternatyvios muzikos herojais Lietuvoje linksiuojami „Solo Ansamblis“ kol kas išleido tik debiutinį albumą „Roboxai“. Tačiau jame sudėtos dainos, kurias mintinai moka kitokio skambesio ieškantys melomanai. Pastaruoju metu grupė sėkmingai prisistato tarptautiniuose muzikos festivaliuose, tarp kurių „Eurosonic“ Nyderlanduose, „Reeperbahn“ Vokietijoje, „Tallinn Music Week“ Estijoje ir kt. Rudenį planuojamas išleisti antrasis keturių aktorių kūrybos rinkinys „Dansingas“, panašu, tęs tamsios elektronikos ir roko sintezę, kurią išgirdus bus aišku, kad čia „Solo“ skambesys.

„Moteris“, „Įstriži Žiburiai“ ar didžiausias grupės hitas „Juoda Juoda Juoda Juoda Naktis“ tamsią naktį skambėjo ir sostinės klausytojų lūpose. „Solo Ansamblis“ turi savo atskirą žanrą ir eina vientisa karjeros linkme. Jų beklausant vakar kilo mintis – esu nerimo ir transo būsenoje, užpildyta tamsia nakties mase. Ji skverbėsi į plaukus, drabužius ir akis. Ketveriukė savo pasirodymais sukūrė tokią nuotaiką, iš kurios sunku išeiti dar kelias valandas. Viskas atrodė nepatogu, netikra, nesava ir pynėsi į vieną didelę naktinę haliucinaciją.

Scena atrodė įspūdingai – baltos medžiagos audeklais apkarstyta erdvė, ant kurios – video, šviesų ir vaizdinių šokis. Atmerktų akių buvo mažai ne tik dėl epileptinių šviesų, keliančių galvos svaigulį. Vieni paskendo dūmuose ir ieškojo kito rankos, peties ar kvapo. Kiti paskendose savyje ir iliuzinę patirtį sugėrė vieni.

Svarbiausia, kad slogus jausmas kartu buvo ir malonus. Tai melancholija, liūdesys, iš kurio nesinori išeiti, kažkieno kito širdgėla, kurią norisi kartu išjausti iš iššokti. „Nieko nebelaukiu tai nieks ir nepraeina/ Vienas kuriu savo vienintelę dainą/ Leidžiu vienatvei išdraskyti krūtinę/ Šita reinkarnacija nebus paskutinė“, – sintezuotais balsais Valdovų rūmus užpildė „Solo Ansamblio“ apdainuota monotonija. „Lūpos susiūtos manim, akys užpiltos Tavim<...>“ pasigirsta naktyje ir kažkas man už nugaros atsidūsta: Dieve, šita daina tokia liūdna, bet tokia graži. Turbūt čia ir yra geriausias „Solo Ansamblio“ muzikos apibūdinimas.

2019 Gruodis
P A T K Pn Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €