Bendraukime
 

Tarp dviejų Mantų Daujotų: gyvenimo ir kūrybos dualizmas

Tarp dviejų Mantų Daujotų: gyvenimo ir kūrybos dualizmas 2019-09-02

M. Daujotą oficialiai pristatyti nėra sunku – tai jaunas muzikantas ir tapytojas. Prieš kelerius metu surengė pirmąją savo tapybos parodą ir yra atpažįstamas iš estetiško ir erdvinio minimalizmo. Muzikoje jis daugiau nei dešimt metų. Šiuo metu daužo būgnus grupėje „Arklio Galia“ ir pernai išleido solinį albumą.

Tačiau pažvelgus giliau, reikėtų daugybės epitetų apibūdinti priešais sėdinčio pašnekovo asmenybę. Drąsus, kuklus, geraširdis ir mylintis save, nekenčiantis komforto zonos bet ir netikėtumų gyvenime – visos šios priešybės lengvai sutelpa jame. „Visas mano gyvenimas paremtas dualumu: nuo vieno kraštutinumo iki kito“, – trūkteli pečiais ir nusijuokia.

Alina Orlova kartą sakė, kad dirbti pagal laisvą grafiką yra dovana ir privilegija. Ar Tau lengva iš savęs ką nors išspausti, kai neturi tikslaus grafiko?

Nenorėčiau turėti viršininko. Dar eidamas į mokyklą galvodavau: niekada nedirbsiu man nustatytomis valandomis kur nors biure. Žinoma, su laisve ateina kažkoks atsakomybės sluoksnis, kartais turi sau spirti į užpakalį. Bet kitaip aš ir negalėčiau. Mano mama irgi tapytoja, todėl ji labai įkvėpė darbo disciplinos klausimu. Svarbu neapsileisti! Reikia mokėti savo laiką tvarkyti.

Ryte atsikeliu, išgeriu kavos, pavalgau lėtus pusryčius. Kiekviena diena skirtinga. Pusryčiai padeda keltis iš lovos, jei žinau, jog pasigaminsiu sau skanaus maisto.

Šiandien daugiau noriu su Tavimi kalbėtis apie muziką, tačiau nepamiršti ir tapybos. Kada suvokei, kad rankose gali laikyti ne tik teptuką, bet ir būgnų lazdeles?

Visą ankstyvą paauglystę ir vaikystę ieškojau, už ko užsikabinti, bandžiau klasikinę gitarą, supratau, kad tai – ne man, tada atradau būgnus. Buvau trylikos. Keturiolikos gavau pirmuosius būgnus, bet beveik metus prieš tai rankomis daužydavau stalus ir kitus paviršius, aplinkinių reakcijos būdavo nekokios. Turėjau puikiais sąlygas draskytis, kiek noriu, tada susiradau draugų ir sukūrėme grupę „Candee Train“. Buvau vos penkiolikos. Kartu augome, nes iš pradžių net nelabai mokėjome groti.

Kaip dabar įvertintum savo grojimo įgūdžius?

Lubos yra beribės, sau gal ir drįsčiau penketą duoti. Vien Lietuvoje yra tokių meistrų... Aš viską darau labai primityviai, pats išmokęs. Nors nemanau, kad būtina mokytis institucijose, norint būti geru muzikantu. Žinoma, visai kas kita yra rimtoji muzika. Bet būti geru muzikantu, man atrodo, yra būti kūrybingu muzikantu. Sveika neturėti įdiegtos išorinės įtakos. Todėl mėgstu grupę „shishi“, nes merginos mokosi begrodamos, priima įdomius, nestandartinius sprendimus, moka kitaip prieiti prie publikos. Viską išgelbsti mažos klaidos.

Kokį turi pirmąjį prisiminimą, susijusį su muzika?

Įtaka atėjo dviem srautais. Vienas buvo tėčio diskai. Grupės „Rainbow“ live albumas, tada „Queen“ geriausių dainų rinkinys (beje, „Bohemian Rhapsody“ man iš pradžių net nepatiko), dar „Pink Floyd“ legendinis albumas „The Wall“. Sesuo taip pat parodė man labai daug muzikos ir įrašų. PJ Harvey, „Radiohead“...

„Candee Train“, „Silverpieces“, „Emsus, „Arklio Galia“. Ar skirtingi muzikiniai projektai atspindi skirtingus Tavo gyvenimo laikotarpius?

Labiausiai, turbūt, „Silverpieces“. Susibėgome groti keturiese, vedami labai aiškios ir ryžtingos minties. Padarėme albumą ir išsiskirstėme, bet albumas gražiai fiksuoja svarbų periodą. Dabar vis grįžtu prie jo, paklausau, ir galvoju – pavyko visai neblogai. Dabar lėtu tempu vyksta „Candee Train“ albumo suvedinėjimas. O „Arklio Galia“ yra išvis naujas etapas. Praėjo jau daugiau nei metai šioje grupėje, sunku patikėti.

Tavo solinis albumas „Beluga Oblongata“ pasirodė pernai. Kodėl nusprendei kurti savo albumą, pats jį sudėti ir įrašyti?

Ilgai marinavau šią mintį ir labai norėjau. Kažkada pajutau, kad galiu. „Silverpieces“ kolegos man leido kurti asmeniškai ir paskatino, aišku, patirties trūko, bet juk nuo kažko pradėti reikia, ar ne? Pajutau, kad galiu sukurti dainą. Turėjau daug dvasinių perversmų, išsikroviau, ir muzikos kūrimas atrodė vienintelė natūrali išeitis. Sėdi vienas ir krapštaisi: gali būti atviras sau, leisti emocingiau daryti muziką, aiškintis procese, nešvaistyti kitų laiko. Bet save kaip vokalistą dar vertinu tik 2 balais iš 10…

Visą albumą padariau per du-tris mėnesius. Yra nemažai gitaros partijų, kai atsisėdau ir sakiau sau: dabar reiktų padirbėti. Daug klausydavau, derindavau, viskas vykdavo bandymų metodu. Kai turiu dvi laisvas valandas, mėgstu kurti tekstus; būna, nešiojuosi eilutę galvoje savaitę laiko ir iš to gimsta daina.

Albumas sukelia įvairius jausmus – nerimą, skendimą erdvėje, melancholiją. Kai kurių dainų skambesys kiek panašus į Thom Yorke albumą „Anima“. Ką pats jauti vėl klausydamas?

Bandžiau išspjauti emocinį gniutulą, viską, kas sukosi galvoje. Nuotaika keisdavosi penkis kartus per dieną; visą tą norėjau sudėti, kad nebūtų nuobodu klausyti. Tai yra eklektiškas, įvairiapusis albumas, vietomis gal netikėtas.

Muzikoje mėgstu dinamiką ir skirtingumą, todėl nesimėgauju monotoniškais koncertais. Taip, jie gražūs, bet neįdomūs. Nuo paauglystės labai didelę įtaką man darė grupė „,Mr. Bungle“, nes klausydamas gauni visko.

Visiems muzikantams įtaką daro kitų kūryba. Ar galvoji, kad pats iš savęs turi daug?

Jaučiu, kad mano braižui gelbsti nemokšiškumas, bet tai nėra vienintelė savitumo priežastis. Aišku, jei žinočiau muzikos teoriją ir natas, tada gročiau daug geriau, bet man tai nepatinka.

Dabar labiausiai esi matomas „Arklio Galioje“. Kaip apibūdintum savo patirtį šioje grupėje?

Labai natūraliai susigrojome ir susibendravome, jaučiuosi kaip inkstas taukuose, bet stengiuosi nestabdyti iniciatyvų ir prisidėti negadinant „Arklio Galios“ dvasios, neprikišti savo marazmų. Grupė jau turi savotišką fanų ratą. Kai kurie galvoja, kad mes visiškai nučiuožę, todėl stengiamės neperspausti to keistumo. Kai mane pakvietė groti, suvokiau, kad kai kurias grupes turėsiu atidėti į šoną. Vienu metu grojau šešiose! Čia irgi turėjau absoliučių ekstremumų – grojau „Pilnatyse“ ir „Deprivacijoje“; pastaroji groja black metalą.

„Arkio Galioje“ aš išsikalinėju ir rėkauju, bet tai tik vienas mano asmenybės fragmentas. Labai mėgstu pabūti vienas, patylėti, būti melancholijoje. Man priimtas asketiškumas. Tai įsispraudžia ir į mano paveikslus.

Kaip manai, ar reikia atskirti kūrėją ir jo poelgius nuo jo darbų?

Gal būtų geriau neryškinti svetimų klaidų. Mes visi klystame ir darome nesąmones, o kai esi pasaulinio lygio žvaigždė, kiekvienas žingsnis gali būti teisiamas. Kad ir tas pat Michael Jackson – ne veltui jis yra popso karalius. Man žiauriai patinka, kad jis yra keistas. Sulaukti sėkmės tuo metu darant tokias keistenybes, yra nuostabu. Jo šokiai, judesiai, atrodo, ne iš mūsų planetos. Jis padovanojo muziką, kurios net neįsivaizdavome, kad mums visiems reikia.

O ko klausai tapydamas?

Pavyzdžiui, vakar klausiau metalo grupių „Meshuggah“ ir „Lantlôs“. Buvo labai bloga nuotaika, todėl kroviausi iš metalo. Bet toli gražu nereiškia, kad tik metalo klausausi! Paklausau albumą, du ir perjungiu. Dar man labai patinka „Pixies“.

Negalima pavadinti tavo meno abstrakčiu. Man tai – šviesus realizmas. Ar pradėjęs tapyti greitai radai savo stilių – tokį tikrą, vaizduojantį konkrečius objektus ir erdvės fragmentus?

Trečiame bakalauro kurse, kai atlikinėjau praktiką. Tada daug blaškiausi ir nežinojau, ko iš savęs reikalauti. Nežinojau, ar išvis su vertas kurti. Nutapiau stoglangį ir supratau – atsivėrė durys. Tame paveiksle nieko įmantraus nėra, tiesiog geometriškai krentanti šviesa. Suvokiau, kad galiu daug žaisti, o man tai labai patinka. Bet jei jaučiu, kad užsisėdžiu komforto zonoje, bandau iš jos išlipti.

Ar galima ir ar reikia kuriant būti šiek tiek įsimylėjusiu save?

Reikia neteisti savęs. Pavyzdžiui, kiekvienam keista girdėti įrašytą savo balsą. Net ir pats dainuodamas ir žinodamas, kad viskas gerai, viduje jaučiu kirminą. Visada sugrįžtu prie to, ką sukuriu. Labai mėgstu palikti atsitiktinumus; kai kažkas vyksta nesukontroliuotai, per klaidą, gaunasi tokie dalykai, kurių šiaip nesugalvočiau. Kartais reikia mokėti įvertinti nesąmonę. Ji gaunasi geresnė, nei kad mano ego būtų sugalvojęs.

Prie vieno tavo paveikslo kabėjo tekstas: „Spręsti apie save pagal tai, ką atsimeni – be galo subjektyvu ir siaura“. Bet kas tada mus suformavo, jei ne praeities įvykiai?

Čia labiau apeliuoju į tai, kaip veikia mūsų atmintis – sudedame prisiminimus į patogias dėžutes, leidžiame blogus apšlifuoti ar net pamiršti. Stengiuosi gyventi jei ne dabar, tai bent jau į priekį, nesigailėti praeities. Kartais man pavyksta sustoti akimirkoje, visa tai sugerti ir suvokti, kad esu čia. Tokias akimirkas medžioju. Bet žiūriu ir į priekį, planuoju koncertus, parodas, turiu pabaigti magistrantūros studijas. Koks skirtumas, kas buvo, juk tai praėjo. Padarome klaidų, bet reikia mokėti iš jų suktis.

Ar tau yra tobulų dalykų? Ne tik mene, visur.

Labai retai. Mėgstu apibrėžti dalykus dešimtbalėje sistemoje, bet dešymkė pasitaiko retai. Paskutiniu metu kolegė Elena Neniškytė pagrojo seno bičiulio, gyvenančio miškuose, sukurtą muziką. Buvo labai netikėta, nes tai buvo tobula. Atrodo, kad tą dainą norėjau seniai išgirsti. Priš tai būdamas Amsterdame etiopiško maisto restorane daviau aukščiausią įvertinimą. Sau dešymkės niekada neduodu.

Dažnai sulauki kritikos dėl savo darbų?

Mažiau negu norėčiau. Labai vertinu kritiką, kai ji ne primityvi. Būna, kai žmonės labai pretenzingai save pateikia, bando kažką blogo pasakyti, bet taip tik rodo savo statusą. Bandau nekategorizuoti, bet taip yra. Pats save kritikuoju, tuo paremta saviugda, kūrybos vystymas. Manau, esu sveikai savikritiškas, bet reikia save mylėti, gerbti ir nekankinti, priimti. Tik nereikia būti belekokiu.

Bet gal būtų blogai, jei galvotum, kad pasiekei aukščiausią savo tašką ir nebėra kur tobulėti.

Žinoma. Retkarčiais reikia leisti sau ar pasauliui įvertinti tobulybės fragmentą. Bet aš mėgstu gyventi nežinodamas ribų. Niekada nesirūpindavau dėl pažymių, septynetas ar aštuonetas man teikdavo laimės. Nesuprasdavau tų klasės draugų, kurie sakydavo, kad gaus dvejetą, bet gaudavo dešimtuką. Kam reikia tiek nervų? Tada negali pasidžiaugti, ką turi. O gyvenime pažymių niekas nerašo.

Pianistė Mūza Rubackytė kartą yra sakiusi, kad kiekvienas savo gyvenime turi turėti temą. Ji leidžia žinti, iš kur ateiname, ką veikiame ir esame. Visa kita – begalinės variacijos. Jauti, kad atradai savo temą?

Gal reikia turėti kryptį, o ne temą? Pastaroji su laiku keičiasi ir natūraliai mutuoja. Pats jaučiu, kad turiu kryptį ir stengiuosi būti turiningas kūrėjas, neprasmegti bohemoje. Kaip žmogus stengiuosi būti ir drąsus, ir pasitikintis savimi, bet tuo pačiu kuklus ir gerbiantis kitus. Visas mano gyvenimas paremtas dualumu: nuo vieno kraštutinumo iki kito.

Eidamas ta kryptimi jautiesi laimingas?

Taip. Ypač nuo praėjusio rudens. Seniau turėjau negatyvių minčių, juodulių. Bet bręsdamas išmokau dirbti su tuo. Žinoma, sveika išgyventi emocijas ir būti liūdnam, tačiau reikia jausti, kada vidiniai debesys lenda per giliai. Liūdesys yra labai galingas dalykas, jei jam pasiduodi. Turi kartais spirti sau į užpakalį, tada net pats nustembi, kad viskas gerėja.

Žiūri į ateitį. Ką norėtum būt padaręs po dešimties metų?

Įrašyti dar daug abumų, kurti su įdomiais žmonėmis, surengti kokį nors didžiulį pompastišką koncertą, kur grotų ir draugai, būčiau tinkamai pasiruošęs ir išlavinęs įgūdžius. Būtų puiku užsitarnauti tokį kūrėjo statusą, kad žmonės nuoširdžiai norėtų mano paveikslų ir juos pirktų.

Norėčiau nutapyti stiprų ir didelį darbą, kuris visiškai persmelktų žiūrovą, žvilgsnis vis sugrįžtų. Bet būna liūdna, kai tapytojai sukura vieną paveiklą ir jį štampuoja, kelis metus iš eilės daro beveik tą patį. Bet, kaip ir sakiau, reikia išeiti iš komforto zonos. Galima turėti savo braižą, bet reikia ieškoti skirtingų kampų, motyvų, spalvų. Manau, jei lavinsi save, tai nutapysi naują, gerą paveikslą. Jaučiuosi tiek mažai mokąs ir tapyboje, ir muzikoje. Bet dėl to tik įdomiau gyventi ir stengtis.

Jei tik galėčiau, pirkčiau didžiules drobes, formatus, taškyčiausi. Gal kada nors. Bet jei taip nenutiks, irgi neliūdėsiu. Nes viskas yra ir bus taip, kaip turi būti.

 

2019 Lapkritis
P A T K Pn Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €