Bendraukime
 

Melancholiškoji Alina Orlova ir ošiantis miškas miesto viduryje

Melancholiškoji Alina Orlova ir ošiantis miškas miesto viduryje 2019-09-02

Prieš 11 metų pasirodė debiutinis A. Orlovos albumas „Laukinis šuo dingo“. Dainomis ji tuomet žydėjo aguona, mėnulyje glostė drakonus, laumžirgių sparnais klijavo sienas. Dabar Alinos muzikoje – naujas etapas, kuriuo norisi dalintis. Retai rengianti muzikinius pasimatymus Alina drėgną trečiadienio vakarą tokį surengė Užupio viduryje.

Likus kelioms valandoms iki koncerto atrodė, kad teks skęsti „Downtown Forest“ erdvėje ar bent jau apsišarvuoti guminiais batais ir rudeninėmis striukėmis. Bet saulei nusileidus, į sceną vietoj jos atėjo ramybė ir buvusio lietaus užuominų melancholija.

Vos pradėjusi koncertą, A. Orlova pažadėjo vakarą dalinti į dvi dalis – pirmiausia groti senas dainas, o vėliau pereiti prie naujo etapo kūrybos. Skambėjo „Mėnulis“, „Lijo“, „Saulės Spindulėlis“, „Paskutinio Mamuto Daina“. Viskas, dėl ko klausytojai prieš tiek metų pamilo šią atlikėją. Antroje dalyje – dainos iš pernai išleisto rinkinio „Daybreak“, pripildyto aranžuotos rusų klasikų poezijos ir legendinio Antano Miškinio eilėraščio „Elegantiškai sninga“.

Kaip pati pavasarį sake, „Daybreak“, albumą ji mato kaip tam tikro etapo užbaigimą – dainų tekstuose daugiau distancijos tarp pačios Alino ir jausmo; žodžiai nebe tokie jaunatviški. „Norėčiau tikėti, kad tai tam tikro mano dainų žanro pabaiga”, – tuomet pasakojo Alina. Atrodo, kad jai pavyko. Dabar dainose ji klausia: ‚Kam naktis, o kam jau rytas/ Kam pasaulis padarytas?
Kam jau mirt, o kam dar ne/ Kam sukūrei tu mane?”

Alina mėgsta atiduoti duoklę atlikėjams, kurie jai svarbūs ir įkvepiantys. Todėl skambėjo „The Doors”, David Bowie ir pirmą kartą jos viešai atlikta „Hiperbolės“ „Aš dar dainuosiu“ versija. Kukliai nusilenkusi ji pažadėjo, kad pati dainuos tol, kol gali.

Scenoje ji drąsiai jaučiasi tik dainuodama – net ir daugybės koncertų Alina vis dar kuklinasi ir nedaugžodžiauja. Ji ateina dovanoti muzikos, ne tuščių kalbų. Po kiekvienos dainos santūriai padėkoja, nusišypso ir tarsi susigėsta – aplanko jausmas, kad scenoje matai išpildytą žmogaus svajonę. Svajonę mažos mergaitės iš Visagino, kuri visuomet norėjo dainuoti ir groti, būti kūryboje ir niekada iš jos neišeiti.

Klausydama Alinos nejučia susimąstau – kodėl ji negroja prestižiškiausiuose muzikos festivaliuose? Užsienis ją myli, ypač Skandinavija ir Vakarų Europa. Bet norėtųsi, kad Alina Orlova būtų vardas, į kurį su pagarba žiūrėtų visi. Jos tembras išskirtinis, kuklumas žavus, o tekstai įsigeria į odą. Dabartinėje muzikos industrijoje, kur kiekvienas ieškome epitetų „įdomu“ ir „negirdėta“, Alina tai turi ir dar koreliuoja su kokybe. Kol turime fantastišką galimybę Lietuvoj klausytis užsienio atlikėjų, kurie aktualūs dabar, norėtųsi ir saviškius pristatyti kaip tuos, dėl kurių pešasi koncertų agentūros. Nors... kartais taip gera muzikos grynuolius laikyti tik sau ir nedalinti kitiems. Kad šie nebūtų apšlifuoti ir nublizginti.

2019 Lapkritis
P A T K Pn Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €