Bendraukime
 

Gražinos Ručytės pianissimo

Gražinos Ručytės pianissimo 2020-03-26

Šių metų sausį pianistei Gražinai Ručytei-Landsbergienei sukako 90 metų. „Vagos“ leidykla 2019 m. išleido monografiją „Gražinos Ručytės pianissimo: branda ir sklaida antiformalistinio rojuko metais“ (recenzavo profesorės Irena Uss-Armonienė, Aušra Martišiūtė-Linartienė ir Auksė Balčytienė).

Vilniaus universiteto profesoriaus, žurnalisto dr. Andriaus Vaišnio knyga skirta itin dėmesingam skaitytojui, kuris turėtų susigaudyti keliuose pasakojimo sluoksniuose, suvokti, kad joje reikšminga veik kiekviena detalė, paminėtas susitikimas ar įvykis.

Kaip sako monografijos autorius, ji atsirado iš lėtų pokalbių su pianiste G. Ručyte-Landsbergiene apie jos gyvenimą tremtyje – nuo nuotykio apie ten bandytą pavogti akordeoną. Bet jam atrodė, kad būtų kur kas įdomiau įsižiūrėti į portretą moters, kurią ne vienas apibūdina kaip griežtą, beprotiškai reiklią, net valdingą asmenybę.

„Galbūt druskos maišų nešiojimas iš baržos į krantą, gal vyriška išlikimo aplinka išmokė užsisklęsti ir paslėpti jautrumą, siekti tikslo keliant sau ir kitiems aukštus profesinius reikalavimus, – svarsto A. Vaišnys. – Vieno ,,Vostočno-Sibirskaja pravda“ žurnalisto dėka Gražinai pavyko patekti į Irkutsko muzikos mokyklą, o šią baigus įstoti į Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) muzikos akademiją. Kita vertus, ji buvo lydima dvasiškai atvirų ir stiprių asmenybių, kurios pagelbėjo siekiant grįžti į Lietuvą, nutraukiant ryšius Rusijoje. Nors buvo įdomu klausytis gyvenimo istorijos, mano herojė nenorėjo, kad knygoje atsirastų atviresnių epizodų iš darbo Operos teatre, taip pat iš to pirmojo politinio laikotarpio, kai Vytautas Landsbergis tapo Aukščiausiosios Tarybos vadovu, o ji – pirmąja ponia, nors kategoriškai atmeta tokia jautusis, nes visa nematomoji oficialių susitikimų ruoša tekdavo jai. Tad pasakojimus apie nakvynę Paryžiuje de Golio apartamentuose ar vizitus kitur tenka atidėti. „Neužmušama katė“ tikriausiai yra taiklus ponios Gražinos apibūdinimas, kurį ištarė mano kalbinta Judita Leitaitė; tai asmens atkaklumo, principingumo įvertinimas. Galiu suprasti, kodėl ponia Gražina, kaip ji pati sako, kitiems galėdavo atrodyti vis nepatenkinta, kai siekdavo profesinio tobulumo: reikalavimas aukštai laikyti kartelę turbūt ne vieną nuvargina. Bet gal todėl Virgilijus Noreika šiai solistų partnerei yra suteikęs aukščiausią įvertinimą – palygino ją su Italijoje sutiktu repetitoriumi. Apskritai knygoje nėra atsitiktinių vardų – tai žmonės, apie kuriuos G. Landsbergienė pasakojo daugiau ar mažiau, bet jie buvo svarbūs jos gyvenime.

Šis darbas yra ir muziko gyvenimo analizė sovietmečiu, 1949–1989 metų laikotarpiu, kai Dmitrijus Šostakovičius kelis dešimtmečius baimindamasis rašė savo satyrinės muzikos veikalą „Antiformalistinis rojukas“, skirtą sovietiniam realizmo reikalavimui pašiepti, bet jis buvo atliktas tik po kompozitoriaus mirties. Tuo norėjau parodyti, ką gali reikšti pianisto – vieno iš tūkstančių koncertmeisterių – gyvenimas, kai pats iškiliausias Stalino ir Lenino premijų laureatas bijo persekiojimo. Štai kodėl biografija turi būtent tokį sociopolitinį ir kultūrinį kontekstą: pirmiausia jaunesnės kartos žmogui – manau – pakankamai tirštas aplinkybių paaiškinimas, įskaitant faktus išnašose, bus pravartus.

Galiausiai studija turi dar vieną ypatumą – joje pateikta pianisto mokyklos bruožų, kuriuos atskleidžia ne tik G. Ručytė, bet pirmiausia jos mokytojas, tarptautinio žinomumo profesorius Jevgenijus Vaulinas. Todėl, apie jauną skaitytoją galvodamas, įpyniau kai kurių detalių tam tikru kontrasto principu, kad žmogus suvoktų absurdo gylį ir plotį greta muzikos aukštumų. Žmonės gyveno tikrai ne „nuobodulio visuomenėje“, nes gebėjo kurti menus ir perteikti kūrinius itin suvaržytomis aplinkybėmis.“

Toliau pateikiamos ištraukos iš monografijos.

***

Instrumentas – muzikinės vaikystės simbolis: kai Pranas Ručys pradėjo dirbti Kauno „Drobės“ fabrike, nupirko dukrai didelį naują akordeoną „Hohner“. Rašydamas knygą radau tokį skelbimą tarpukario spaudoje: „Sakoma, kad tai vienas geriausių akordeonų, sukurtų „Hohner“. 120 bosų. Tikrai geros kokybės ir labai retas modelis. Tikrai geros būklės, puikiai skambantis ir yra subalansuotas gero specialisto. Vadintas Old Italy, riboto leidimo pagamintas Vokietijoje 1930“.

Kartą Gražina, su tėvais vakarieniavusi Kaune, „Metropolio“ restorane, kur prieškariu koncertuodavo Michelio Hofmeklerio orkestras ir scenoje priešais muzikantus paprastai būdavo padėti kurį laiką „ilsėtis“ net du akordeonai, pati išdrįso pagroti. Savo nauju akordeonu. O salėje buvęs Petras Biržys – Pupų dėdė užkalbino Gražinos tėvą.

– Nepamenu, ką grojau, tačiau Pupų Dėdė, jau sužinojęs, kad ką tik esam įsigiję naują akordeoną, paprašė jį atnešti. O grąžino su įrašu: „Gražina. Identifikuotas instrumentas, 1940“.

Artistas kažkodėl užrašė ankstesnius metus, nei įvyko susitikimas restorane.

Pirmoji sumaištis dėl šio instrumento nutinka 1949-ųjų kovo 25-ąją, naktį, kai Gražinos, konservatorijos studentės, nuomojusios butą Kaune, ateina suimti: trečią valandą namo šeimininkė pažadina ir įleidžia milicininkus.

Kaip saugumo ministerijos – MGB – agentai sužinojo, kur apsigyvenusi Kaune muzikos studentė G. Ručytė? Tiesiog kartą pas Ručienę užsukusi kaimynė pasisiūlo „ką nors nuvežti dukrai“, nes ji esą važiuojanti į Kauną, ir štai mama iš naivumo pasako adresą. Nė vienas žmogus negali pažinti savo kaimyno: ar šis turi klausą ir ko pats klauso.

Dvejais metais anksčiau, gimnazijoje, klasės draugė buvo paprašiusi pagalbos priemonių partizanams, todėl Gražina atnešė iš namų tvarsčių, kitų daiktų, bet netrukus buvo sulaikyta tiesiog klasėje ir išvesta į NKVD būstinę:

– Tada neaiškinau savo norų ar pažiūrų ir tik prisipažinau davusi tvarsčių.

Klasės draugė, talkinusi partizanams, jau buvo įkliuvusi kaip ryšininkė.

***

Mintyse – sujaukta, milicininkai Gražiną sekioja, nes iš gretimo namo per jų „neapdairumą“ tik ką pabėgo vaikinas. O štai ji akordeoną palikusi vaikų darželyje Ožeškienės gatvėje, kur dirba su vaikais, bet pati negalėtų būti išleista jo parsinešti. Kaimynė, medicinos studentė Regina, pasiryžta nueiti iki darželio ir pargabenti muzikos instrumentą. Kita draugė, Regina Varevičiūtė, ima krauti daiktus, patalynę. Su ja, artima bičiule iš Panevėžio, studijavusia maisto pramonę, iš vakaro buvo nuėjusios į kiną, paskui – į „Tulpės“ (buvusią Makso Konrado) kavinę suvalgyti pyragaičių. Matydama mieste daug milicininkų ant žirgų, pasvarstė: „Nenorėčiau, kad šiandien vežtų, nes ryt – stipendija“.

Parėjusi iš pramogų su drauge apie vidurnaktį, Gražina nusimaudo, pasitiesia švarią patalynę. Iš tikrųjų nekilo minties slapstytis, nes studentai, gyvendami atskirai nuo tėvų, kartais suėmimų išvengdavo.

Iki tol šeima išsigelbėjo net du kartus. 1941-ųjų birželį buvo iš Anykščių išvažiavę į kaimą – trėmimų savaitę nenakvodavo namie:

– Turėjome net bunkerį kaime – vieną pas kaimynus, kitą prie namų.

Milicininkai kantriai laukia Gražinos kaimynės sugrįžtant. Gražina sėda prie fortepijono, pradeda groti F. Chopino Baladę Nr.1. Šis instrumentas paskolintas iš mokytojos Eugenijos Matiukienės, kuri andai pasirūpino jį atgabenti studentei repeticijoms.

Fortepijonas skamba tol, kol pradeda švisti. Tuo metu Panevėžy suimama ir likusi Gražinos šeima, nors atėjusieji išvežti tėvą perspėjo: „Tamsta gali likti, nėra sąraše.“ Tėvas paprašo palikti jauniausią dukrą, bet atėjusieji atsisako, tada jis pareiškia vyksiąs kartu su šeima.

O namo priešais Kauno autobusų stotį kieme devyniolikmetės koncerto klausosi ir kiti paimti tremtin asmenys, susodinti mašinoje, – Birutė Greičiūnienė, Degučių šeima.

Pareina Regina su akordeonu, fortepijono muzika nutrūksta.

Netrukus instrumentas – jau sunkvežimyje su Gražina, vežama į nežinią. Kylant Parodos kalnu, atsiveria vaiski panorama, brėkšta šviesus rytas:

– Skaudus saulės tekėjimas.

Numatytuosius iškelti iš Lietuvos nuveža į Jonavą. Dėstytoja E. Matiukienė dėl Gražinos skuba į saugumo būstinę, bet išgirsta paliepimą eiti namo, tuomet ji neša Gražinai maisto į stotį ir nespėja. Trumpam grįžusi 1956-aisiais Gražina aplankys Eugeniją kaip vieną pirmųjų brangiausių žmonių Lietuvoje.

***

Traukinys pajuda. Gražinai pasiseka įsitaisyti viršutiname gulte, arti langelio.

– Kai sąstatą sustabdo Minske, mums atneša karšto vandens, ir tada per ruporą išgirstu: groja Franzo Liszto Rapsodiją kaip savotišką mano gyvenimo leitmotyvą.

Vagone, vežama su ką tik įšventintais kunigais, tarp kurių yra ir Vincas Algirdas Pranckietis, klierikais, kurie įrengę viename kampe altorių, Gražina klausosi poeto Jono Stašaičio skaitomų eilių, bendrakeleiviams pagroja, drauge daug dainuoja.

***

Olchono sala netruks atsiverti spalvų grožiu: agurkliniai magnolijūnai, graižažiedžiai, gencijonai, drugišiai, tulpės; balto smėlio paplūdimys ir poeto paminėta Šamano ola, į kurią pagal buriatų padavimą moterims įeiti draudžiama.

Tai dabar dėl augalų gamtosaugininkai jaudinasi, nes saloje juos traiško ralio dalyviai, nors Baikalo gamta 1996-aisiais įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą. Anuomet žmonės taikėsi prie gamtos, ieškodami, kaip išlikti.

Bet pirmiausia ne gamtos grožis, o buities nykis pribloškia: barakas, vadintas „Šamanka“ pagal greta stūksančios olos ir už jos esančios įlankos pavadinimą, su kabančiais viduje skudurais, krante prigludęs didelis žvejybos barkasas, kuriame telpa daugiau kaip kilometras tinklo ir virvės, visur – gurgždantis smėlis. Kartu atkeliavęs kunigas pirmąjį įspūdį apibūdina iš nakties: „Kai išvargę sugulėme ant grindų, užpuolė blakės“[1], lendančios iš visų plyšių, ir „nuo lubų tiesiog ant mūsų krenta“.

Apgyvendinta toje 73 kilometrų ilgio saloje Gražina jautėsi lyg „žalia gimnazistė“:

– Nuo verkimo net kvėpavimas sutriko: devyniolikos – ir jokios ateities neturi. Neturi teisės net svajoti, – dalijasi savo pirmuoju įspūdžiu apie 1949-ųjų saloje prasidėjusį pavasarį.

Per kelias paras sudūžta muzikinis gyvenimas, į kurį Kaune buvo pasinėrusi. Ji dar nežino, kur šeima. Tame barake žmonės paklodėmis užtveria atskirus plotus ir pasidaro ,,privačius“ butus: viename gale gyvena moterys, kitame – vyrai.

O štai Degučiai gauna 6 vietų namelį ant slidžių, skirtą žiemos žūklei. Kitų jis vadinamas vagonėliu. Namelyje – krosnelė, dviaukščiai gultai, narais vadinami, tarp jų – stalas, praeiti jau nėra kur. Ši šeima nuo saviškių atskirtą Gražiną pakviečia gyventi kartu.

***

Ilgokai ir atvirai su Gražina susirašinėjęs V. Skuodis, tapsiantis ne tik geologu, bet ir disidentu, abiejų draugių – Onutės Litvinaitės [vėliau – Narbutienės] ir Gražinos – gyvenime suvaidina svarbų vaidmenį. Jis nusprendžia atvažiuoti į pasimatymą su Gražina Irkutske pasikvietęs savo kurso kolegą iš Vilniaus universiteto Vytautą Narbutą:

– Tačiau mes vienas kitam netikom: paaiškėja, kad Vytautas mano pasauliui labai svetimas. Kaip buvo bičiuliški ryšiai, tokie ir lieka. O štai Narbutas „užsikabina“ Irkutske pas Onutę.

Studentas V. Narbutas per vieną V. Skuodžio laišką, skirtą Gražinai, perduoda linkėjimų muzikos mokinei Onutei – „jeigu ji prisimena“. Tas studentas, matęs merginą su kaselėmis Lietuvoje dar iki jos tremties, nebuvo drįsęs prakalbinti. Ir Onutė atsako į tuos linkėjimus, jauni žmonės ima susirašinėti, prasideda nuostabi išgyvenimų istorija tarp tremtinės muzikos mokinės ir studento, kai jie abu turi būti labai tvirti, atkaklūs, kad pasiektų tikslą – sukurtų šeimą ir Onutė grįžtų į tėvynę. Ši istorija yra greta Gražinos gyvenimo, atskleidžianti ir jaunų žmonių gebėjimą įsipareigoti, ir liudija jų pasaulėžiūros bei būdų tvirtumą.

Kai pirmą kartą atvykę V. Skuodis ir V. Narbutas po artimesnės pažinties su merginomis turi grįžti į Lietuvą, atsisveikinant geležinkelio stotyje juos sulaiko MGB agentai ir atima fotojuostas. Lieka susitikimus prisiminti tik gyvai arba išvis... pamiršti, nes Onutė net ima manyti, kad jos Vytautas po tokio persekiojimo daugiau neatvažiuos. Vėl gavusi mylimo žmogaus laišką praneša ir Gražinos nuomonę, nes iš pasakojimų Narbutas jai nepatikęs, tačiau po kelionės, išvydusi gyvai, „ji Tave pripažino“[2]. Mat Gražinai tuo metu atrodo, kad draugę pagavęs „rožinis rūkas“ pakeis jų santykius ir, matyt, Onutė to nejunta.

Ilgainiui Onutė pastebi atsirandantį reiškinį, kaip Sibire vaikinai ima kurti mišrias šeimas: „Stebiu mūsų studentus ir galvoju, kaip jie nutolo nuo savo tėvynės, vedė rusaites, jaučiasi labai laimingi“ (iš laiško smuikininkui, generolo sūnui Pauliui Juodišiui)[3]. Žinoma, tokį žmonių pasirinkimą lemia itin daug veiksnių – kintanti pasaulėžiūra, kita papročių ir tradicijų samprata, skleidžiama oficialiosios propagandos, silpnėjantis dvasinis ryšys su tėvyne, siekis susikurti visiškai savarankišką asmeninį gyvenimą neskiriant dėmesio istorinei ar juolab politinei savimonei.

Sesuo Elvyra laiške jau po Stalino mirties pasigiria: „Aš nusifotkinau su tautiniais rūbais. Visi sako, kad išėjau labai panaši į tave“[4]. Daugelis lietuvių yra atsivežę drabužių, kuriuos Sibire saugo kaip tapatybės liudijimą, juos dėvi. Mama du tautinius kostiumus Panevėžyje buvo nupirkusi iš tautodailininkės, kuri, vėl užėjus okupantui, verčiama nutraukti veiklą, 1947-aisiais išpardavinėjo savo išaustus, pasiūdintus daiktus. Gražina kostiumą išsaugo ir, restauruotą po Nepriklausomybės paskelbimo, dėvi iki šių laikų.

***

Taigi svajonė pereiti bedugnę tuo tvirtu, kaip 1949-ųjų pavasarį rašė [Vytautas] Viržonis, lieptu pradėjo pildytis – iš pradžių Zimoje padirbėjus muzikos mokytoja, o paskui patekus į Irkutsko muzikos kolegiją. Šioje stiprioje mokykloje Gražina susipažįsta su dviem draugėmis – jau paminėta O. Litvinaite (vėliau – Narbutiene) ir Ale Akelaityte. Onutė iki tol dirbo Irkutsko rajono kolūkyje – tai prie statybų stumdydama karutį su moliu („vagonetę“), tai kasdama bulves („vienas kasa kastuvu, o keturi renka“).

Gražina apsigyvena bendrabutyje, dviejuose sujungtuose kambariuose su „visomis rastomis blakėmis“; pačios kapoja malkas ir kūrena, o patalynę turi savo, „dar iš Lietuvos“. Apie gyvenimo Irkutske pradžią viename iš laiškų Onutė palikusi tokį įrašą: „Mes trys labai gerai sugyvenam, nors esam gana skirtingos. Gražina yra šiek tiek savotiška, ji iš viso didelių kraštutinumų žmogus (...). Tai mane labiau traukia prie Gražinos, tai prie Alės“[5]. Po poros metų Onutė, manydama, kad turės išsikelti pagal paskyrimą dirbti toliau už Irkutsko, pastebi laiške būsimam vyrui: „Net nesuprantu, kaip galėsiu būti be Gražinos, mes su ja gyvenam visai vienu gyvenimu, visuose reikaluose mes visuomet kartu, visuomet sutinkam“[6]. O 1953-iaisiais padaro išvadą: „Tik vieną Gražiną galėčiau pavadinti tikra drauge“[7].

Pažintis su Onute – ilga viso gyvenimo draugystė.

Gražina ir Ona ieško būdo užsidirbti lėšų, tad studijas turi suderinti su darbu.

– Pirmą kartą išgyvenau, kaip yra visiškai neturint ko valgyt. Išeitis buvo tik duona su druska[8]. Ir gyva iki šiol.

Juk Irkutske nėra pasiekiama toji skani Baikalo žuvis, nors kunigas prisiminimuose ir teigia, kad „Baikalas maitino milijoninį Irkutską ir kitus miestus“[9]; matyt, nepakankamai. O „Vostočno-Sibirskaja pravda“ anuomet praneša, kad „Olchono rajono žvejai kolūkiečiai 120 procentų įvykdė sužvejojimo planą“[10].

Onutė kaip išskirtinį studijų Irkutske maistą mini „pašvinkusios kilkės“ puotas. Po dviejų mėnesių Irkutske Gražina su Onute nusiperka cukruotų meduolių ir joms atrodo, kad yra „labai turtingos“. Ilgainiui pasigamina ir susišaldo sibirietiškų koldūnų. Iki tol Onutė vietoj arbatos tiesiog gerdavo šaltą nevirintą vandenį.

***

Kai su Rita, Vidos seserimi, Gražina nusileidžia konservatorijos laiptais į pirmą aukštą, ten jau laukia tas vyras – Vytautas Landsbergis:

– Tačiau bendrauti pradedame tik po metų. Ir tikrai neturiu jokios nuodėmės, kad Landsbergis mano buvo pastebėtas. Daug daugiau kiti vyrukai buvo mano pastebimi.

Gražinos šeimyninio gyvenimo istorija, prasidedanti rūpestingų tėvų sukurtoje vaikystėje, persikelianti į Chužyro–Irkutsko, paskui Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) etapą, tuo susitikimu Vilniaus konservatorijoje virsta naujo gyvenimo pradžia, kuriame ji atranda sau lemtą vyrą. Nubraukdama bet kokius kitus patirtus susitikimus ar skaitytus prisipažinimus.

– Toks mano pirmas susipažinimas su Landsbergiu. Paskui, kai susiruošiu į gruzinų dainininkės Zaros Doluchanovos koncertą Kaune, nes stengiausi pasinaudoti galimybe aplankyti kuo daugiau renginių, neturiu kur pernakvoti kitai dienai nusipirkusi bilietą išvažiuoti, todėl klausiu jųdviejų – Ritos ir Vytauto, kadangi jie ruošėsi vykti į Palangą vasaroti: „Ar negalit manęs kur nors pernakvinti?“ Vytautas sako: „Aš mamos paprašysiu.“ Ir tada pamatau Vytauto mamą. Tai buvo labai trumpas susitikimas, nes aš anksti rytą išeinu, kad jos netrukdyčiau. Man šie abu susitikimai vis dar atrodo lemtingi. Kodėl aš atėjau į jos namus, kartais klausiu? Kai grįžau 1957 metais, jos jau neberadau gyvos.

O 1959 metais Rita Kučinskaitė jau yra išsiskyrusi su Vytautu Landsbergiu ir ištekėjusi už Aloyzo Sakalo.

– Tuo periodu jis turi labai sunkių asmeninių problemų: iširusi jo šeima, po to smūgio aš atsiduriu šalia lyg ir reikalingas žmogus bendravimui[11]. Nežinau, ar aš buvau įdomi jam, – svarsto Gražina.

„Kas mūsų laukė, tamsiaplauke,

Nė vienas nežinojom,

O tu man patikai. Žinai.

Ir širdimi, ir kojom“, – Vytautas Landsbergis.

Gražina yra tremties pažymėta, ir tokia santuoka nestiprina biografinės perspektyvos sovietų sistemoje. Taip, kaip Onutės ir V. Narbuto atveju. Tačiau vertybių sistemoje nuoširdus jausmas ir stiprus ryšys yra garbingų biografijų pamatas.

Pirmosios Kūčios su Vytautu – sėdint ant grindų prie kartoninės daiktų dėžės vietoje stalo, uždengtos Gražinos siuvinėta staltiese. Todėl pirmasis jųdviejų pirkinys – stalas.

Paskui Gražina su Vytautu nusiperka baidarę ir alpinistų palapinę – bendrų šeimos atostogų ir iškylų daiktus.

– Mes visada buvome drauge. Tai yra laikas, kuris savaime įsirėžia į atmintį, į sąmonę, fiksuojant tai, ką mes vertiname, pastebime[12]. Nuveždavo mus kas iki ežero ir palikdavo savaitę. Būdavo, plaukiame, matome gražius vaizdus, o tėtis būtinai visa suriša su kokia nors istorija. Grįžtame visi penki iš miško su stiklainiais grybų, uogienės – jas virdavome ant laužo. Kai pirmaisiais metais pritrūkdavo maisto, šios atsargos beveik gelbėdavo.

Atsiveria ir plati Landsbergių šeimos biblioteka. Gražina stengiasi įsižiūrėti, įsiklausyti į šios šeimos, jos tradicijų pasaulį. Nuo santuokos su V. Landsbergiu praėjus veik 60 bendrų metų, Gražina mano:

– Galbūt sunkumai ir padaro gyvenimą nelaikiną? Vytautas – įdomus, dvasia turtingas žmogus, jo užmojai ir tikslas yra dideli. Ir jo tikslas yra garbingas. Jeigu tu gali pasijusti jo padėjėja, pagalbininke, galbūt verta tuo didžiuotis? Aš palaikiau tą žmogų[13]. Aš labai mėgstu turtingus žmones, kurie man gali ką nors atskleisti, ką nors padėti [=suprasti], praturtinti[14].

štai iliustracijos ir jų aprašas:

072895 Gražinos Apanavičiūtės kūrybos vakaras Lietuvos TSR meno darbuotojų rūmuose (dabar – Prezidentūra). Iš kairės: pianistė Gražina Ručytė, Gražina Apanavičiūtė, konservatorijos profesorė Aleksandra Staškevičiūtė. Kalba muzikologas, Lietuvos konservatorijos dėstytojas Jonas Bruveris, 1981

Nijolės Narkūnaitės nuotr. (iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo)

3105 Įrašas mokykliniame atminimų dienoraštyje, 1939 (iš pianistės archyvo)

30160 Gražina Ručytė-Landsbergienė, 1980

Arnoldo Baryso nuotr. (iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo)

2000 Kaip vieną iš savo principų G. Ručytė-Landsbergienė saugo įrašą mokykliniame atminimų dienoraštyje. Panevėžio Švč. M. Marijos koplyčios rektorius kunigas Pranas Račiūnas (1919 – 1997), kurį 1949 m. sovietai suėmė ir nuteisė 25 metus kalėti lageryje, 1947 m. yra palikęs Gražinai linkėjimą: „Kilti ir kelti dulkių pasauly tarnauti šviesos pasauliui – Kristaus gaivinančią šviesą skleisti savo dvasia atgimstančioj Tėvynėj!“ G. Ručytė teigia, kad gyvenimas buvo ilgas ir spalvingas ir jame nėra tik juodos spalvos, nes nuolat jutusi Dievo globą.

3092 Cigarečių reklama „Putyna“ primena Baikale žvejojusiems tremtiniams, kad taip vadinamas metas, kai žuvys plaukdavo į tinklus (iš aut. skaitmeninio archyvo).

164 Los Andželo mero Tomo Bradleyˊaus 1991-04-21 sveikinimas „pirmajai Lietuvos poniai“ (iš aut. skaitmeninio archyvo).

 

[1] Pranckietis V. A. Baikalo žvejys, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p. 52.

[2] Gedgaudas E. Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai, Vilnius: Versus aureus, 2012, 201.

[3] Gedgaudas E., ten pat, 172.

[4] Elvyros Ručytės laiškas. LLMA, f. 82, ap. 2, b. 51 l, 3.

[5] Gedgaudas E., ten pat, 163.

[6] Gedgaudas E., ten pat, 170.

[7] Gedgaudas E., 179.

[8] Tuo metu vidutinis atlyginimas buvo 601 rublis, 1 kg bulvių kainavo 0,80 kapeikų. Šaltinis: Средние зарплаты в царской России, СССР и РФ с 1853 по 2015 год. – Оpoccuu.com. Kita vertus, maisto produktai kasmet brangdavo daugiau nei 100 procentų. Sovietų Sąjungoje 6 dešimtmečio pradžioje buvo maisto aprūpinimo krizė, nors Rusijos ekonomikos istorikai nesieja šių aplinkybių su represijomis, tik teigia: ,,Tarp darbininkų šeimos maisto produktų didžiausią svorį turėjo duona ir bulvės, bet kai buvo pastebėtas duonos vartojimo mažėjimas palyginti su prieškariu, mažai maistingų bulvių – tų metų „antrosios duonos“ – vartojimas padidėjo.“ Šaltinis: Круглов Владимир. Последний сталинский голод: кризис продовольственного обеспечения в СССР начала 1950-х г. г. – Экономическая история: ежегодник, 2014, 403–446.

[9] Pranckietis V. A., ten pat, 65.

[10] План рыбодобычи перевыполнен. – Восточно-сибирская правда, 1952-01-04.

[11] Atviras Vytauto ir Gražinos Landsbergių interviu apie santykius ir išbandymus. – Delfi.lt, 2016-06-17.

[12] Ten pat.

[13] Žemulienė L. V. Landsbergis – didžioji G. Ručytės-Landsbergienės avantiūra. – Kauno diena, 2013-11-16.

[14] Kaunas Plius TV, 1995, interviu įrašas.

2020 Balandis
P A T K Pn Š S
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €