Bendraukime
 

Kokia baisi gelmė – žmogaus širdis!

Kokia baisi gelmė – žmogaus širdis! 2020-03-26

Lapkričio 22 ir 24 dienomis Klaipėdos žvejų rūmuose, o gruodžio 3 dieną Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, buvo parodyta kompozitoriaus Eduardo Balsio opera „Kelionė į Tilžę“ – antrą kartą naujam sceniniam gyvenimui ją prikėlė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Su operos muzikine medžiaga dirbo net trys dirigentai: teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, taip pat Giedrius Vaznys ir Egidijus Miknius. Spektaklio režisierius – Gytis Padegimas, scenografė – Birutė Ukrinaitė, choreografė – Edita Stundytė. Dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis operai sukūrė įdomias vaizdo projekcijas, papildančias B. Ukrinaitės scenografiją.

Pagrindinius vaidmenis operoje „Kelionė į Tilžę“ sukūrė ne tik klaipėdiečiai, bet ir sostinės bei Kauno solistai: Indrės partiją dainuoja Rita Petrauskaitė, Agnė Stančikaitė ir Ieva Juozapaitytė, jos vyro Anso – Mindaugas Zimkus ir Rapolas Baranauskas, Anso meilužės Bušės – Jovita Vaškevičiūtė, Gabrielė Kuzmickaitė ir Ernesta Stankutė, Indrės tėvo Jakštaičio – Valdas Kazlauskas ir Artūras Kozlovskis, kaimynės Anės – Dalia Kužmarskytė ir Aurelija Dovydaitienė, dainą „Žuvėdra“ atlieka Dalia Kužmarskytė ir Jadvyga Grikšienė.

*

Hermanno Zudermanno novelė „Kelionė į Tilžę“ baigiama sakiniu, visam kūriniui suteikiančiu gilią prasmę – po devynių mėnesių Indrė susilaukė kūdikio...

Ar galima tai pajusti operoje?

H. Zudermanno novelę „Kelionė į Tilžę“ (iš rinkinio „Lietuviškos apysakos“) 1927 m. ekranizavo vokiečių režisierius Friedrichas Murnau, jo filmas pelnė net tris „Oskarus“ pirmojoje jų teikimo ceremonijoje. Tiesa, filmo personažai neturėjo lietuviškų vardų: jie buvo įvardyti kaip Vyras, Žmona ir Moteris iš miesto. Regis, šį filmą jaunystės metais yra matęs ir kompozitorius Eduardas Balsys.

Klaipėdos krašte, Šilutės rajone, gimęs ir vaikystę praleidęs Hermannas Zudermannas (1857–1928) kraštietį kompozitorių žavėjo tikroviškai kuriama veiksmo aplinka. Gal veikalo pasirinkimą galėjo lemti ir tai, kad kompozitorius buvo keliavęs aprašytomis vietovėmis – plaukęs Minija, Nemuno delta, Skirvyte ir Atmata, buvęs Tilžėje…

Novelės siužetas gvildena tragišką meilės trikampį. Žvejų kaimelyje gyvena graži šeima: Ansas, Indrė ir du jų vaikai – Enrikis ir Elzytė. Dienas jie leidžia įprastiniuose darbuose, kol nepasirodo samdinė Bušė, ramios ir tylios Indrės priešingybė. Bušė ne tik suvilioja Ansą, bet ir sugalvoja, kaip atsikratyti Indrės: Ansas turįs keliauti su ja į Tilžę ir nuskandinti – juk Indrė nemoka plaukti... Bušės planas nepavyksta – Tilžėje Ansas tarsi iš naujo pamato žmoną ir supranta, kad pati nuostabiausia ir žaviausia moteris yra jo Indrė… Grįžtant namo įsimylėjėlius užklumpa audra. Ansas išgelbsti Indrę, apjuosęs ją sau paruoštais meldų ryšuliais, o pats žūva. Indrė po devynių mėnesių susilaukia kūdikio...

Taigi, operos libretas labai paprastas, kalba vietomis primityvi, fabulos plėtojimas nujaučiamas iš anksto, bet viską šioje tragedijoje lemia žmogaus psichologija ir jausmai. Kitaip tariant, pagrindinis herojus Ansas, pamesdamas galvą dėl viliokės Bušės, nesusivokdamas situacijoje, tampa savo paties įkaitu.

Pajausti žmogaus vidinį pasaulį, suprasti savo kūrinio herojų poelgius – pati įdomiausia ir sudėtingiausia operos žanro kūrybos sritis. Ir, kas svarbiausia, absoliučiai visi statytojai čia lygiai svarbūs. Juk ne veltui opera – muzikos, žodžio ir reginio sintezė.

Pirma mintis išgirdus, kad Klaipėdoje bus statoma „Kelionė į Tilžę“, buvo: ar susidoros muzikinio teatro kolektyvas su perdėm sudėtinga opera. 1980 metų pastatymas nuvylė ir kompozitorių, ir publiką. Tąsyk spektaklį kūrė dirigentas Jonas Aleksa, režisierius Rimantas Siparis ir dailininkas Feliksas Navickas. Beje, archyvuose saugau prastoką, bet dokumentiškai svarbų vaizdo įrašą, kuriame dainuoja Sofija Jonaitytė (Indrė), Jonas Antanavičius (Ansas) ir Vitalija Šiškaitė (Bušė).

Klaipėdiečiai tradiciškai įrodė, kad šiam teatrui kuo sunkesnės užduotys, tuo labiau kolektyvas geba susitelkti ir su jomis sėkmingai susidoroti.

Gyčio Padegimo ir Birutės Ukrinaitės kūrybiniam tandemui nesvetimi simboliai, ženklų kalba. Sunku užmiršti jų meterlinkiškai trapią, pustonių kalba prabilusią C. Debussy operą „Pelėjas ir Melisanda“, nors dėl pašalinių trikdžių savosios triumfo valandos taip ir nesulaukęs spektaklis liko tik peržiūras mačiusiųjų atmintyje. Tad fantazija gerokai prieš premjerą, skriedama per puikiai žinomos muzikos puslapius, statytojų stiliumi kūrė vaizdinius ir žadino pagrįstą viltį išvysti tikrą būsenų dramą, kurioje svarbiausia – suprasti, pamilti veikėjus ir drauge su jais išgyventi jausmų dramas. Laukimą audrino ir nuolatinės žinutės iš Klaipėdos – kad atlikėjams muzika patinka, kad režisierius puikiai supranta dramos psichologizmą, o dailininkė visomis išgalėmis kuria nuostabius kostiumus – batika puoštus lininius drabužius – ir scenografiją.

Pasak režisieriaus, kūrinys pasakoja ne apie upe įveiktus atstumus, o apie asmenybės vidinę kelionę, žmogiškuosius atradimus ir paklydimus. Tai – dvasinės kelionės simbolis ir kartu viena įstabiausių kelionių tiek mūsų krašto literatūros, tiek operos istorijoje.

Gytis Padegimas:
Anso ir Indrės meilės istorija labai šiuolaikiška... Atrodo, gyvena pora, turi vaikų, sodybą, nieko netrūksta, bet į jų tarpusavio santykius įsimeta nuobodulys. Kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius, pradeda žmonės vienas kitam dulkėti ir tampa pilki, svetimi. Tada subręsta didelės išdavystės. Prireikia tos „kelionės į Tilžę“ kaip kelionės į save, į savo ištakas, kad dramatiškai, netgi žūties kaina atpažintum tikrąją meilę... Man atrodo, kad H. Zudermannas labai aiškiai kalba apie tai. Ir E. Balsys ne veltui paėmė šį siužetą savo operai. Ta mūsų laimės paukštė čia pat, o mes nematome esančio šalia. Ieškome kažkur kitur... Gerai ten, kur mūsų nėra. Tereikia pajausti. Nuo savęs nubraukti kasdienybės dulkes, nuobodulį, pamatyti pasaulį kone naiviomis vaiko akimis. Suprasti, kad tavo artimi žmonės ir yra tavo tikrasis gyvenimas. Deja, supratimas turi skaudžią kainą. Ir Ansas, kuris norėjo dėl naujos sukrečiančios meilės atsikratyti ištikimosios žmonos Indrės, praregi vėlokai... Už išdavystės nuodėmę, padarytą tik mintyse, jis sumoka savo gyvybės kaina. Ir tai pamoka mums visiems. Tai tarsi iliustracija garsiajai tezei: nuodėmė, kai nusidedi žodžiais, darbais ar mintimis. Nors Ansas tik ketino atsikratyti Indrės, likimo sąskaita jam buvo atsiųsta iš karto.

Libreto kompaktiškumo ir dinamikos E. Balsys siekė iš novelės atrinkdamas tik tuos veikėjus ir scenas, kurie būtini veiksmui plėtoti. Ištisus epizodus ir dialogus kompozitorius iš Zudermanno novelės paėmė net nekeisdamas teksto, išsaugodamas kalbos aromatą, tačiau vis dėlto neapsiejo be poetinių intarpų – Indrės ir Anso monologams, jų meilės duetui tekstą sukūrė poetas Justinas Marcinkevičius.

Iš bendro lietuviškų operų konteksto „Kelionė į Tilžę“ išsiskiria ypatingu meistriškumu: lakoniškas temų išdėstymas, intensyvus nuoseklus plėtojimas (simfoniškumas), spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, tematizmo vienovė (laisvai valdant dodekafoninę techniką plėtojamos veikėjų serijos, leitmotyvai) ir ryškus nacionalinis koloritas (dėl atskirų serijų struktūrose slypinčių „liaudiškų“ intervalų). Kompozitoriui labai svarbu glaudus žodžio ir intonacijos ryšys: tam tikra ritmika ar natos aukštis išryškina žodžio jėgą, reikšmes ir potekstes. E. Balsys gerokai pagilina novelės veikėjų Anso, Indrės ir Bušės dramą. Tai tipiška likimo drama, nuolatinis įtemptas laukimas (erwartung). Žmonių jausmai išsilieja muzikiniais monologais, plėtojami dialoguose. Visi operos epizodai, išskyrus du chorus (sielininkų ir Tilžės miestelėnų), – soliniai. Likimo neišvengiamumą įkūnija dvi leittemos, įpinamos į visą operos muziką. Tai Indrės likimo leittema ir leitritmas bei Anso ir Indrės likimo leittema. Jos abi charakteringos, slepiančios savyje plėtojimo galimybę, nors operos vyksme skamba beveik be pokyčių. Šiomis leittemomis grindžiami svarbiausi kulminaciniai epizodai, jomis paremta operos muzikinė-psichologinė dramaturgija. Konfliktiškumas, kontrastingumas, dvilypis veiksmo traktavimas, logiškas ir nuolatinis medžiagos plėtojimas – tai leidžia suvaldyti emocinę dramos jėgą, kuri ir tampa dramaturginiu pagrindu.

„Žmogaus širdis – baisi gelmė, jos dugno nepasieks ilgiausia kartis“, – ši tezė ir yra visos dramos raktas.

Štai po tą gelmę ir vedžioja mus režisierius. Jai Eduardas Balsys atradęs nepaprastą atitikmenį – jūrą. Jūra jo kūryboje apima visa, kas telpa žmogaus sieloje: ir tai, kas gražu ir skamba kaip gintaro krislai, ir tai, kas skaidru kaip smėlis auksinis ir tyras vanduo, ir tai, kas baisu ir juoda kaip audra beprotė, kaip naktis, kaip prapultis, kaip tai, ko negali suprasti ir suvaldyti protu. Kas yra galingiau už tave patį. Beribės jūros peizažą kompozitorius kuria operos įžangoje, o kulminacijoje – audros ir Anso žuvimo scenoje – tai jau rūsti, šėlstanti vandens stichija.

Dar nuo graikų tragedijos laikų žinome, kad aistra – jėga, kuri sugriauna viską. Žmogus, į ją paniręs, neskiria gėrio nuo blogio, negirdi perspėjimų... Indrės meilė operoje atkeri mylimąjį Ansą, bet audra jau ištrūkusi į laisvę, likimo sustabdyti nebeįmanoma…

Operoje karaliauja muzika – tai ji kuria herojų paveikslus, jų jausmus, abejones, meilę, aistrą ir neapykantą, tad šį kartą bene svarbiausias vaidmuo teko Muzikinio teatro orkestrui ir dirigentui statytojui Tomui Ambrozaičiui. Partitūra, nors kiek ir „palengvinta“ Giedriaus Kuprevičiaus korektūrų, labai sudėtinga ir daugiasluoksnė.

Apmaudu, kad dėl nekokios Žvejų rūmų akustikos dainininkus teko įgarsinti. Labiausiai džiugino visų solistų nuoširdus įsigilinimas į savo personažų charakterius ir muzikinę jausmų išraišką. Regis, nuotaiką jiems kėlė ir puikūs kostiumai, kūrę vientisą reginį su prašmatnia scenografija ir vaizdo projekcijomis. Žinoma, galima būtų šyptelėti, kad tiek kritikuotas laivelis pirmajame operos pastatyme niekur nedingo – pagrindinės dramos buveine laivelis tapo ir šiame pastatyme. Lygiai kaip klausimu taip ir likęs veiksmas Tilžėje – kad ir kaip mėgta kompozitoriaus daina „Žuvėdra“ stilistiškai nepasiteisino ir šį kartą. Liūdino ir fantazijos sukurtų vaizdinių taip ir nepasiekusios abi kelionės – į Tilžę ir iš jos... Atrodė, kažin ką atiduočiau, kad, užuot spoksojusi į Tilžės miesto projekcijas, regėčiau spalvinę besikeičiančių būsenų gamą... Pagaliau net vandens stichijos reginys kur kas iškalbingesnis už keistai aprengtų šokėjų striksėjimą – nei prologe, nei juo labiau audros scenoje man jų nereikėjo. Lygiai kaip nereikėjo net krūptelėti privertusio briedžio operos finale...

Bet grįžkime prie veikėjų.

Nuostabią Indrę sukūrė KVMT solistė Rita Petrauskaitė. Regis, ji taip suaugusi su muzika, kad šioji jai tarnauja kaip natūrali kalba. Ypač jautriai nuskambėjo I veiksmo Indrės monologas „Į Miniją norėčiau“.

Agnė Stančikaitė – kur kas mažesnę scenos patirtį turinti dainininkė. Kartais prasiverždavo įtampa ir neužtikrintumas, ypač turint minty, kad premjerą jai teko dainuoti su labai jaunu Ansu – Rapolu Baranausku. Ateityje, tikiuosi, sulauksime įspūdingų Rapolo vaidmenų, o šiandien puikiam Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės studentui galima tik palinkėti sėkmės ir paprastesnių vaidmenų, kad spėtų bręsti drauge su personažais.

Mindaugas Zimkus – kur kas „sėkmingesnis“ Ansas. Tačiau verta prisiminti, kad E. Balsys šią partiją rašė galingam dramatiniam tenorui...

Bušės personažas – labai stiprus ir spalvingas. Tai moteris, norinti būti mylima ir siekianti vyrų meilės bet kokia kaina. Pikta, pagiežinga, pasitikinti savo moteriškumu. Labai stipri... Ir Ansą užvaldo taip, kad šis net ryžtasi žmogžudystei. Žinoma, spalvingiausia Jovitos Vaškevičiūtės Bušė – tarsi specialiai jai kurta ir vokalo, ir aktoriniu požiūriu. Gabrielei Kuzmickaitei dar per maža patirties šiam sudėtingam vaidmeniui.

Taigi ir lieka prieštaringas šios „Kelionės į Tilžę“ įspūdis. Privalu įvertinti viso kolektyvo pastangas, bet... ta pasiutusi fantazija regi ir kitokią atlikėjų sudėtį: Indrė – Asmik Grigorian, Bušė – Justina Gringytė, Ansas – Kristianas Benediktas... Kol kas vis dar lietuvių kompozitorių operos atskleidžia dainininkus, o ne pasaulyje pripažinimą pelnę dainininkai – nacionalinių operų vertę. Ką gali žinoti, gal antrąjį šimtmetį mūsų profesionalioji opera pradės labiau vertindama ir lietuvių kompozitorių muzikines dramas?..

2020 Biržėlis
P A T K Pn Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
2930     
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €