Bendraukime
 

Eduardo Balsio vardas – žinia pasauliui

Eduardo Balsio vardas – žinia pasauliui 2020-03-26

Kai praėjusių metų vasarą mama gavo pasiūlymą prisidėti prie I tarptautinio Eduardo Balsio jaunųjų kompozitorių konkurso organizavimo, man pasidarė labai smalsu. Jau aštuntus metus mokausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tačiau apie vieną žymiausių 20 a. lietuvių kompozitorių iki tol buvau mažai girdėjusi. Kiek plačiau pasidomėjusi sužinojau, kad E. Balsys buvo neprilygstamas simfonistas, rašė tiek koncertinius, tiek sceninius kūrinius, sukūrė muziką vienuolikai filmų. Studijuodamas Lietuvos ir Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) konservatorijose, įgijo puikų išsilavinimą. Nemažai profesoriaus E. Balsio mokinių tapo garsiais kompozitoriais, o vienas jų – Gintaras Samsonas – ėmėsi organizuoti šį konkursą.

I tarptautinis Eduardo Balsio jaunųjų kompozitorių konkursas vyko renginių, skirtų 100-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms, kontekste. Mano manymu, konkursas buvo sėkmingas, sulaukė nemažai dėmesio, tad pakalbinau jo organizacinio komiteto pirmininką kompozitorių Gintarą Samsoną, narius kompozitorius Arūną Navaką ir Mantautą Krukauską, žiuri narį kompozitorių Algirdą Martinaitį ir konkurso koordinatorę Laurą Šimonytę-Riškevičienę.

– Kada ir kaip kilo idėja surengti Tarptautinį Eduardo Balsio jaunųjų kompozitorių konkursą?

Gintaras Samsonas: Mintis apie tokį konkursą kilo maždaug prieš 10 metų, prie kavos puodelio besišnekučiuojant su a. a. kolega Juliumi Andrejevu. Jis nemažai metų profesoriavo Ispanijoje, todėl puikiai išmanė nemažos Europos jaunimo dalies poreikius, interesų lauką, aktualijas. Jo mintys ir patirtis labai padėjo rengiant konkursą. Gaila, kad Julius jo nesulaukė.

Mantautas Krukauskas: Mano supratimu, tarptautinio konkurso kompozitoriams Lietuvoje reikėjo jau seniai. Labai apsidžiaugiau išgirdęs apie šią iniciatyvą, ypač Eduardo Balsio šimtmečio proga.

– Ar daug dvejojote prieš pradėdami įgyvendinti konkurso idėją? Dėl ko labiausiai nerimavote?

Gintaras Samsonas: Iš pradžių viskas neatrodė labai sudėtinga. Sunkiausia buvo sugalvoti, iš kur gauti lėšų. Tam reikėjo konkurso aktualumą įrodyti mūsų šalies institucijoms, disponuojančioms kultūriniams projektams skiriamomis lėšomis. Čia nemažai reikėjo nuveikti, todėl sąmoningai startui pasirinkome 100-mečio renginių kontekstą. Greičiausiai iki pat finalinio koncerto ir rezultatų paskelbimo tvyrojo tam tikra abejonė: kiek konkursas bus tarptautinis, kokio profesinio lygio ir kokių šalių autorių partitūros bus pateiktos ir skambės finale... Dar ir dabar esame išgirdę ne visas mums svarbias nuomones.

– Koks buvo susidomėjimas konkursu?

Laura Šimonytė-Riškevičienė: Pirmajam turui buvo pateiktos 53 partitūros iš įvairių pasaulio šalių. Tokiam susidomėjimui įtakos turėjo komandos užsidegimas ir didelis noras, kad viskas pavyktų.

Gintaras Samsonas: Savaime aišku, kad tarptautiškumas ir kuo didesnė šalių įvairovė mus labai jaudino, todėl kilo mintis pasitelkti kolegas muzikus, susijusius su Lietuva, gerai žinančius ją ar E. Balsio vardą. Taip atsirado konkurso ambasadoriaus statusas. Turėjome du ambasadorius: Kanadai ir JAV – smuikininką Atį Banką, Europai – violončelininką Davidą Geringą. Mano dukra Gedmintė, Londone studijavusi kino muzikinę kūrybą, pasidalino patirtimi apie populiariausias tarptautines kompozitorių ir kitokių muzikinių konkursų informavimo priemones. Visa tai sudėjus į krūvą, pasinaudojus asmeniniais ryšiais, išėjo visai puiki rinkodaros strategija. Apskritai buvome nustebinti kilusio susidomėjimo, kai teko komunikuoti su jaunaisiais autoriais praktiškai iš viso pasaulio.

Mantautas Krukauskas: Turint omenyje, kad konkursas organizuotas pirmą kartą, susidomėjimas juo buvo tikrai nemenkas. Vien jau pati dalyvių šalių geografija ko verta! Be abejo, galėjo būti daugiau dalyvių iš Lietuvos.

– Kokių šalių kompozitoriai dalyvavo konkurse?

Laura Šimonytė-Riškevičienė: Dalyvavo kompozitoriai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Kinijos, Pietų Korėjos, Indijos, Turkijos, Čekijos, Jungtinės Karalystės, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Irano, Austrijos, Kolumbijos, Vokietijos, Baltarusijos, Egipto.

– Ar nekilo sunkumų bendraujant su kūrėjais iš kitų šalių?

Mantautas Krukauskas: Žmonės, kad ir kokiai tautybei ar kultūrai priklausytų, nėra tokie skirtingi, kaip kartais gali atrodyti. Visi pasaulio kūrėjai turi panašumų.

Laura Šimonytė-Riškevičienė: Šiek tiek sunkiau buvo su jaunesniųjų grupės atstovais. Atrodo, kad kai kurie iš jų tiesiog neturėjo kantrybės atidžiai perskaityti konkurso sąlygų arba jiems kilo neaiškumų. Todėl reikėjo kiekvienam asmeniškai viską paaiškinti nuo pradžių ir smulkiai...

Gintaras Samsonas: Neapsieita ir be kuriozų. Įdomiausios turbūt buvo „derybos“ dėl instrumentų sudėčių su britu ir kine. Pirmajam būtinai reikėjo bosinio trombono, jis bandė įkalbėti, kad tūba (nes tradiciniame varinių pučiamųjų kvintete dviejų trombonų nebūna) būtų pakeista į antrą bosinį tromboną. Na, o Kinijos atstovei reikėjo perkusinių instrumentų, kurie nebuvo numatyti sąlygose, tačiau „dėl visa ko“ ji savo kūrinį konkursui atsiuntė, jei kartais persigalvotume.

– Kokio amžiaus menininkai konkurse galėjo parodyti savo talentą? Kokia buvo konkurso eiga?

Gintaras Samsonas: Jaunesniųjų grupėje varžėsi kompozitoriai iki 21 metų. Tą grupę sudarėme norėdami išpopuliarinti konkursą tarp jauniausių kūrėjų ir taip užtikrinti jo tęstinumą. Šiems konkursantams nereikėjo mokėti dalyvio mokesčio, todėl jie galėjo drąsiau ryžtis išbandyti savo jėgas. Pagrindinės grupės dalyvių amžius buvo iki 35 metų, nes tai nusistovėjusi jaunojo menininko statusą turinčio kūrėjo ar atlikėjo amžiaus riba.

Konkurso pradžioje organizatoriai patikrino, ar atsiųsti opusai atitinka nustatytas sąlygas, nes turėjome įsitikinti, kad atrinktą kūrinį bus galima gyvai atlikti koncerte. Toliau žiuri susipažino su visais jiems pateiktais kūriniais, labiausiai patikusius reitingavo ir atrinko į finalinį koncertą Jaunesniesiems koncerte buvo numatytos 3 vietos, vyresniesiems – iki 10, tačiau, nenorėdami labai ilgo koncerto, atsižvelgėme į kūrinių trukmę, tad į finalą pateko tik 8 pagrindinės grupės dalyvių darbai. Juos ir girdėjome praėjusių metų lapkričio 23 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje.

– Kokio žanro muzika vyravo konkursiniuose kūriniuose?

Gintaras Samsonas: Vienas mūsų tikslų buvo padėti autoriams atskleisti savo kūrybos individualumą, todėl numatėme platų instrumentų bei žanrų pasirinkimo spektrą. Leista pristatyti ne tik „grynosios“ muzikos pavyzdžius, bet ir kūrinius kinui bei teatrui, demonstruoti vaizdo klipus, sinchronizuojant juos su gyvu atlikimu ar elektronika. Nors buvo sudaryta galimybė naudoti kamerinį orkestrą, daugiausia pateikta kūrinių styginių kvartetui. Aišku, jie buvo labai skirtingi: nuo neobarokinio skambesio Indijos kompozitorių partitūrų iki aleatorika ir sonorika pagrįstų Europos ar Šiaurės Amerikos kompozitorių opusų.

Mantautas Krukauskas: Konkurso dalyviai neteikė prioriteto orkestrinėms sudėtims, dominavo kamerinė muzika, tad galbūt pasvarstysime, ar ateityje nevertėtų abi šias neabejotinai svarbias kryptis išskirti į atskiras kategorijas.

– Kokie buvo kūrinių vertinimo kriterijai, į ką atsižvelgė komisija?

Algirdas Martinaitis: Mūsų vertinimo komisija pirmiausia išmetė dvi grupes „interesantų“, pasitaikančių kiekviename kūrybos konkurse: nežiniukus, kuriems iki kūrybos toloka, jiems svarbiausia „sudalyvauti“; mažiau išsimokslinusių muzikos rašytojų, kurių svajonė – o gal kaip nors netyčia... Ir nenuostabu, kad finaliniam koncertui komisija slaptu balsavimu atrinko kone tuos pačius autorius.

Mantautas Krukauskas: Konkurso žiuri buvo labai įvairiapusiška ir stipri. Nepaisant estetinių požiūrių skirtumo, visi žiuri nariai kreipė dėmesį į profesionalumą, kas labai simboliška Eduardo Balsio vardo ir vertybių kontekste.

– Kokį įspūdį padarė įvairių pasaulio šalių jaunųjų kūrėjų muzika?

Arūnas Navakas: Platesni apibendrinimai priklausytų muzikologams, muzikos istorikams, galiu tik pasidalinti tuo, kas man krito į ausį. Labiausiai patiko Hyeokjae Kim kompozicija „Does He Look Like a Bitch“ – dėl koncepcijos stilistinio švarumo, vientisumo, įdomaus skambesio, be abstrakčių pirmyn – atgal, garsyn – tylyn ir panašių faktūrinių banalybių, kas būdinga daugeliui jaunųjų kūrinėlių. Smagu, kad ši muzika buvo įvertinta.

Mantautas Krukauskas: Man labiausiai imponuoja jaunų kompozitorių aistra siekiant savosios idée fixe įgyvendinimo, drąsa ir neatrastų estetinių žemių paieškos. Į finalą patekusių dalyvių profesionalumo lygis buvo tikrai aukštas, jis nekėlė abejonių. Vis dėlto jauni kūrėjai galėtų būti kur kas drąsesni, nesiekti bendro pobūdžio „geros šiuolaikinės muzikos“ skambesio, bet ieškoti savitumo. Norėtųsi daugiau „išprotėjimo“ gerąja prasme! Be abejo, sekant Eduardo Balsio pavyzdžiu, tikslas nėra eksperimentas dėl eksperimento, naudojamos technikos efektyviausios, kai atitinka kūrinio idėją, koncepciją ar dvasią ir yra profesionaliai įgyvendinamos.

Algirdas Martinaitis: Nors konkurse dalyvavo jaunieji kompozitoriai iš daugelio pasaulio šalių, tarp jų Kinijos, Irano, Indijos, Kolumbijos, jų kūriniai rėmėsi aiškia europinės muzikos tradicija. Neteko išgirsti naujojo Tan Duno, Franghizo Ali-Zadeho ar Fazilo Say... Tai tam tikras suvienodėjimo ženklas, kažkas panašaus į picą, tapusią „globaliu“ ir patogiu maistu visam pasauliui.

– Kokios temos vyrauja dabartinio jaunimo kūryboje?

Laura Šimonytė-Riškevičienė: Mano nuomone, jos tokios pat, kokios buvo ir ankstesnių kartų autorių muzikoje. Pavyzdžiui, jaunesniųjų grupės nugalėtojas Marekas Cimbálas iš Čekijos savo Styginių kvartetą parašė įkvėptas XX a. kompozitorių folkloristų muzikos. Finale skambėjusio kūrinio „Home“ autorių Iharą Komarą iš Baltarusijos jaudina Černobylio tragedijos padariniai jo šaliai. Kai kuriuos kompozitorius įkvėpė literatūra, dailė. Pavyzdžiui, antros vietos vyresniųjų grupėje laimėtojas Hamidreza Golestani Sani iš Irano savo kūrinį „Tamsos angelas“ dedikavo argentiniečių rašytojui Ernesto Sabato, tokio pavadinimo novelės autoriui.

– Prašyčiau papasakoti apie konkursą rengusią komandą.

Gintaras Samsonas: Komanda buvo puiki! Taip susiklostė, kad pagrindą sudarė skirtingų sričių specialistai, todėl greitai pavyko apimti visą problemų lauką. Daugiausia dirbome trise: Laura, Mantautas ir aš. Laura palaikė ryšį su dalyviais ir informacinėmis priemonėmis, Mantautas – su žiuri nariais iš užsienio, o aš spręsdavau problemas, susijusias su atlikėjais ir konkurso partneriais. Kadangi prieš konkurso finalinį etapą labai išaugo darbų apimtys ir prireikė pagalbos tiesiogiai bendraujant tiek su žiuri nariais, tiek su atlikėjais, prie mūsų prisijungė muzikologė Rasa Murauskaitė ir mano kolega kompozitorius Arūnas Navakas.

Mantautas Krukauskas: Atsakymas labai konkretus ir lakoniškas: konkurso organizacinės komandos branduolys buvo labai šaunus ir įvairiapusis, tai leido lanksčiai ir nesunkiai spręsti visas problemas. Norisi dirbti kartu ir toliau!

– Kaip manote, kuo šis konkursas išskirtinis? Ar sėmėtės įkvėpimo iš kitose šalyse rengiamų konkursų?

Gintaras Samsonas: Pirmas konkursas visada būna išskirtinis, nes tai pati pradžia. Įkvėpimo mums užteko, tačiau, be abejonės, rengiant nuostatus, sąlygas ir teikiant paraišką finansavimui buvo išanalizuota nemažai panašių konkursų užsienyje, atsižvelgta į kai kurias praktikas. Tam tikrą išskirtinumą pavyko pasiekti remiantis E. Balsio kūrybos įvairove, todėl konkursui leista teikti įvairių žanrų kūrinius – nuo akademinių iki kino ar teatro muzikos naudojant įvairias instrumentų sudėtis.

Mantautas Krukauskas: Turbūt didžiausias išskirtinumas, kad Lietuvoje atsirado tarptautinis kompozicijos konkursas, turintis visas sąlygas augti ir stiprėti. Mano supratimu, svarbi konkurso ypatybė – labai profesionalus kūrinių atlikimas finale.

– Koks buvo konkurso tikslas? Ar jį pasisekė įgyvendinti?

Mantautas Krukauskas: Vienas konkurso tikslų – pagerbti profesoriaus Eduardo Balsio atminimą ir jo puoselėtas vertybes. Kartu tarptautinis kompozicijos konkursas garsina ir Lietuvos vardą.

– Ką Jums davė šis projektas? Ar jis bus tęsiamas?

Arūnas Navakas: Konkurso reikšmė, svarba nekelia abejonių. Žinoma, norėtųsi, kad jis tęstųsi, kad – ypač Lietuvos viešumoje – skambėtų ryškiau.

Gintaras Samsonas: Tikimės konkursą rengti kas dvejus trejus metus. Trumpesnis laikotarpis nėra racionalus, o galutinai periodiškumas nusistovės priklausomai nuo šalies valstybinių ir kultūrinių organizacijų požiūrio ir pagalbos konkursui. Vien entuziazmu ir gerais norais vargu ar pavyktų ką nors nuveikti.

Algirdas Martinaitis: Konkursas, be abejonės, turi tapti tradicija, nes E. Balsys – „daugiasluoksnis“ kompozitorius: jo kamerinė, simfoninė muzika, sceniniai kūriniai (baletas, opera), muzika dramos spektakliams, kino filmams inspiruoja konkurso dalyvius kurti įvairių žanrų muziką. Daug jo kūrinių susiję su jūra, taigi galima ir marinistinė tema...

E. Balsys yra vienas žymiausių praeito amžiaus kompozitorių, jo vardą galima minėti šalia kitų žymiųjų bendraamžių – azerbaidžaniečio F. Amirovo, gruzino R. Gabičvadzės, armėno A. Ter-Terjano, esto J. Räätso ir kt. Specialiai vardiju to laiko vadinamųjų sąjunginių respublikų autorius, kadangi, „nurūdijus“ tarybinei sistemai, ideologijai, jų vardai liko skambėti įvairios muzikos koncertuose plačiame pasaulyje.

Mantautas Krukauskas: Šis projektas – labai prasminga iniciatyva, prisidėsianti tiek prie Eduardo Balsio atminimo, tiek prie Lietuvos kultūros plėtojimo ir jaunųjų kompozitorių ugdymo, tiek ir prie Lietuvos vardo garsinimo Europoje ir pasaulyje. Ar šis konkursas žada tapti tradicija? Neabejotinai taip! Pradžia padaryta, turime visas sąlygas toliau augti ir stiprėti. Mano supratimu, reikia siekti, kad ateityje prie jo organizavimo ir įgyvendinimo rimtai prisidėtų visos susijusios nacionalinės institucijos – Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, menų mokyklos ir konservatorijos.

– Dėkoju už atsakymus.

Padėti atskirai

I tarptautinio Eduardo Balsio jaunųjų kompozitorių konkurso laureatai

Pagrindinė grupė:

I premija nepaskirta

Hamidreza Golestani Sani (Iranas). „The Angel of Darkness“ – II premija (1000 Eur)

Yi-Ning Lo (Taivanas). „High Heels on the Clock Face“ – III premija (500 Eur)

Hyeokjae Kim (Pietų Korėja). „Does He Look Like a Bitch“ – III premija (500 Eur)

Jaunesniųjų grupė:

Marek Cimbál (Čekija). Styginių kvartetas G-dur – I vieta

Guohao Li (Kinija). „Abyss“ – II vieta

Zechen Ren (Kinija). „Terra-cotta warriors“ – III vieta

Diplomais apdovanoti:

Ihar Komar (Baltarusija). „Home“

Xiaolin Pan (Kinija). „Mountain and Valleys“

XY Mike Zhou (Kinija). „All the Small Things“

June Young Kim (Pietų Korėja). „A Sigh into Thin Air“

 

2020 Rugsėjis
P A T K Pn Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930    
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €