Bendraukime
 

Jo muzikoje girdžiu neišsakytus žodžius

Jo muzikoje girdžiu neišsakytus žodžius 2020-03-26

TYLA. Mes tylim, mes visą laiką tylim. Einame Žvėryno tiltu į koncertą konservatorijoje. Aš jau studentė. Ta tyla mane slegia, bet aš nežinau, ką pasakyti. Staiga prisimenu mamos žodžius: „Tėtė žiūti į tave, miegančią vežimėlyje, ir sako: „Isivaizduok, ji užaugs, taps mergina. Mes eisime kur nors, ji įsikibs man į parankę ir aš būsiu laimingiausias žmogus.“ Mes tylim, ir vieną akimirką tas žmogus šalia manęs rodosi toks tolimas ir nepažįstamas. Aš nežinau, ką jis galvoja dabar, bet žinau, ką galvojo kadaise. Įsikimbu jam į parankę. Pamažu ta tyla ima gausti ir skambėti, ji užpildo visą erdvę. Taip skamba išsipildžiusi svajonė. Man gera, ir aš žinau, kad nieko sakyti nereikia.

MOČIUTĖ. Žinau, iš kur tas tėtės tylėjimas. Atsimenu jo mamą – tvirtą, nekalbią. Ji ramiai reaguoja į aplinką: jei viskas vyksta gerai – tyli, jei kas nors labai gerai – nusišypso, jei reikia pareikšti savo neigiamą nusistatymą – prabyla: „čiuš“ arba „tas nieks nėr“. Niekas jai neprieštarauja. Tėtė vaikystėje mažai girdėjo, kaip balsu reiškiamos teigiamos emocijos. Visų gerų žodžių jam reikia ieškoti savo gelmėse. O iš ten jie kelią lengviau randa ant popieriaus. Bet jie ten yra, aš tai žinau.

MAMA. Lengviausiai tuos gerus žodžius surasti sekasi mamai. Jie su tėte – viena visuma, jei reikia, ji gali mąstyti jo mintimis, išreikšti jo žodžiais. Ji užpildo tylą, ji linksma, žavi, griežta – kada kokios reikia. Būdamas šalia, tėtė tikriausias, ramus, užtikrintas, nes šalia – jo ruporas. Jis susierzina – staigiai, netikėtai – tik tada, kai mamos žodžiai neatitinka jo minčių, tada šoka ginčytis, bet žodžių pritrūksta ir jis nusileidžia. Taip atsitinka retai, o ir tie atvejai kruopščiai slepiami nuo mūsų, vaikų. Aš kartais girdžiu tėtę prašant mamos: „Tu Daliai (Audriui) pasakyk....“ (tai turi būti koks nors pamokymas). Ir mama pasako. Ji tarpininkas tarp jo ir mūsų. Kartais atrodo, kad tėtė tiesiog bijo neatsargiu žodžiu sugriauti tą labai trapų ryšį tarp jo ir manęs ar brolio. Mama žino, ką jis galvoja, ji tai išsakys geriau.

AUDRIUS. Atremdamas mamos priekaištą, kad per mažai dėmesio skiria sūnui, tėtė atsakė: „Mes susidraugausim, kai jis užaugs.“ Tėtė labai užsiėmęs, mes jo nematom ištisas dienas. Vilniuje iš namų į darbus išeina jis, Palangoje – išeiname mes, jis lieka dirbti. Aš jau didelė ir matau, kaip tėtė ieško sąlyčio taškų su Audriumi – žiūri kartu sporto programas per televiziją, klausosi iš jo kambario sklindančios muzikos. Bando ją aptarti, bet jų vertinimo kriterijai pernelyg skirtingi, kad galėtų prieiti prie bendros nuomonės. Tėtė, visą gyvenimą buvęs puikus pedagogas, šalia savo sūnaus sutrinka, neranda tinkamo rakto bendravimui, tarsi jį slėgtų per didelė atsakomybė. Kartą man išsitaria: „Kaip gerai, kad Audrius turi tave. Jis žinos, kaip bendrauti su mergaitėmis. Man jos visada atrodė kaip kitos planetos gyventojos.“

INDRĖ. Tėtė nelaukia, kol Indrė užaugs, jis nebijo jos mažumo. Visą neparodytą meilę, visą neišsakytą rūpestį jis skiria jai, tarsi iš naujo atrasdamas tėvystės džiaugsmą. Pasivaikščiojimai iki Žvėryno tvenkinių pamaitinti gulbių jiems abiem yra didelis malonumas. Atvira širdim jis priėmė į šeimą antrąjį Indrės tėvelį, suspėjo su juo susidraugauti. Gaila, kad neišvydo savo antros anūkėlės Eglės, o ji savo senelį begali pažinti tik iš mūsų pasakojimų.

DRAUGAI. Tai yra nuostabu – matyti, kaip jis pasikeičia. Aš laukiu tų valandų, kai pas mus ateina svečiai. Jų būna daug ir dažnai, o artimiausių draugų ratas vadinamas „gimine“. Gal dėl to, kad tikrų giminaičių – tėvų, brolių – šalia nebėra, draugai priimami ir mylimi kaip tikri giminės, o su gausiais mamos šeimos nariais, išsibarsčiusiais Vilniuje, Kretingoje ir Klaipėdoje, bendrauja ypač noriai ir nuoširdžiai. Vaikystėje šie susibūrimai tiesiog linksmybė, vėliau – proga stebėti tėtę tokį, kokio net neįtariau esant. Kažkokia kibirkštėlė įsižiebia jo akyse, jis linksmas, šnekus, atviras kitų sąmojui, puikiai reaguojantis į aplinkinių nuotaikas, daugybės anekdotų žinovas, bet dažniausiai pasakantis tik temą ir prašantis: „Ada, tu papasakok.“ Jis – vienas naujametinių „giminės“ karnavalų iniciatorius, žygių į gamtą su laužais, futbolu ir mėsos kepimu organizatorius. Aš matau, kaip draugai jį myli, ir man tai patinka.

STUDENTAI. Jie – neatskiriama tėtės gyvenimo dalis. Dėl jų jis jaudinasi ne mažiau kaip dėl mūsų su broliu, kartais man atrodo, net labiau. Gal dėl to, kad namie yra mama, o konservatorijoje – jis vienas. Man gera žinoti, kad studentai vertina jo rūpestį, atsako jam nuoširdumu, kuris ypač juntamas per tėtės gimtadienius. Tada jie visi – nuo pirmųjų, jau žilagalvių, iki pirmakursių – susirenka mūsų namuose, ir aš jaučiuosi vienos didelės ir geros šeimos nare.

TYLA. Dabar, kai tėtės jau nebėra, žinau, kaip slegia neišsakytas žinojimas apie jo meilę mums ir rūpestį. Menu tą vienintelį kartą, kai mane, jau suaugusią, raudančią laikė glėbyje ir nerado žodžių nuraminti. Aš tada klausiausi kurtinančių jo širdies dūžių ir rimau, lyg būčiau atsidūrusi už didžiausios tvirtovės, saugančios mane nuo visų negandų.

MUZIKA. Apie kūrybą mes kalbam nedaug. Kartais jis pasidžiaugia: „Šiąnakt susapnavau nuostabią melodiją. Gerai, kad suspėjau užrašyti.“ Kartais pasiguodžia: „Nemėgstu ir bijau premjerų. Tai, kas buvo tik mano, tampa visų, ir aš lieku toks tuščias ir vienišas.“ Jam kūryba – tai darbas, kurį reikia dirbti, o ne apie jį kalbėti. Dabar jau nebežinau, kokio tėtės kūrinio beklausant atėjo suvokimas, kad gerai, jog jis yra būtent toks – mažakalbis, užsidaręs, niūrokas. Tada supratau, kad visi neišsakyti žodžiai jo pasaulyje transformuojasi į kitą, daug ilgiau išliekančią materiją – į muziką, kurios dėka ir dabar kaskart galiu priartėti prie jo – savo Tėtės.

Iš Onos Narbutienės monografijos „Eduardas Balsys“.

Vilnius: Baltos lankos, 1999

2020 Rugsėjis
P A T K Pn Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930    
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €