Bendraukime
 

Žvelgianti į Lietuvos muzikinės kultūros tolius

Žvelgianti į Lietuvos muzikinės kultūros tolius 2020-03-26

Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės jubiliejui

Ne su lietuvišku pavydu, bet kaip žemaitis, džiaugdamasis, žvelgiu į Lietuvos muzikinės kultūros puoselėtojos, kultūrologės, profesorės habilituotos daktarės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės nuveiktus darbus, kurie neleidžia užmiršti, nubraukti netolimos praeities kūrėjų, atlikėjų veiklos rezultatų. Juk kiekvienas žmogus, eidamas gyvenimo keliais ir keleliais, palieka įmintą savo pėdą. Laikui bėgant kai kas gali jos ir nebepastebėti, taigi ji gali pradingti.

Garsusis teatro režisierius Juozas Miltinis, remdamasis savo ilgamete patirtimi, yra vaizdžiai ir pamokomai pasakęs, kad „eidamas į priekį nieko nepamatysi, tik atsigręždamas atgal“ arba „ieškokite ne to, kas nauja, o to, kas amžina“. Tam, kad viską pamatytum, reikalinga ne tik patirtis, išsimokslinimas, bet ir nuojauta, suvokimas, intelektas, atsakomybė, pasišventimas... Visa tai, atrodo, ir puošia R. Aleknaitės-Bieliauskienės, kaip mokslininkės, neaprėpiamą gausybę darbų: monografijų, studijų, straipsnių, kurie skaitytojus lanko jau ne vieną dešimtmetį.

Ir tos solidžios monografijos, ir įvairūs kitų sričių darbai, tarp jų monografiniai filmai apie iškiliuosius muzikus – kompozitorius, dirigentus, operos solistus, – neatsirado pamojus burtininko lazdele, bet gimė nuoširdžiai ir intensyviai dalyvaujant Lietuvos muzikiniame gyvenime ir kaip muzikologei, ir kaip pianistei, valstybiniuose bei asmeniniuose archyvuose studijuojant gausius šaltinius. O juk daug metų ji darbavosi ir kaip pedagogė Vilniaus edukologijos universitete, taip pat M. Romerio universitete, kur jos ugdytiniai turėjo progą semtis ir muzikos srities žinių, nes profesorės išmanymo laukas yra nenuspėjamai platus.

Vasario 22 dienos popietę Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namuose įvykęs profesorės R. Aleknaitės-Bieliauskienės kūrybinės veiklos vakaras gausiems klausytojams, Jubiliatės bičiuliams leido tik prabėgomis įsivaizduoti tą nuolatinį kasdienį darbą, kuriuo ji gyvena, kas jai rūpi, dėl ko kasdien žvelgia į Lietuvos muzikinio gyvenimo peripetijas ir jas fiksuoja, vertindama tikro muzikos profesionalo akimis.

Pats Ritos Aleknaitės atėjimas į pasaulį Panevėžyje, žinomo aktoriaus ir režisieriaus Jono Aleknos šeimoje, galėjo sulaukti kitokio gyvenimo kelio pasirinkimo – juk augo teatro meno aplinkoje, scenos gyvenimas kasdien ją lydėjo nuo vaikystės. Bet, kaip išgirdome tą popietę, lemtingą posūkį padarė pianistas Antanas Končius, pasodinęs ją prie fortepijono. Fortepijono studijos vėliau atvedė į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kur jos mokytoja ilgam, ne tik šioje mokykloje, bet ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – LMTA), tapo profesorė Olga Šteinberg. Su fortepijonu R. Aleknaitė-Bieliauskienė nesiskiria iki šiol – neįtikėtinai kūrybingai vadovauja Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto vokaliniam ansambliui „Ave Musica“, kuris taip pat dalyvavo minėtame vakare ir pažėrė prasmingą programą akompanuojant Jubiliatei.

Kad teatro meno regėjimai nepranyko iš R. Aleknaitės-Bieliauskienės gyvenimo, liudija 2010 metais pasirodžiusi jos nepaprastai kruopščiai parengta knyga „Teatro uždangą praskleidus. Jonas Alekna“. „Tai knyga ne tik apie tėvą, bet ir apie meile tėviškei degusio menininko kūrybos kelią“, – rašo autorė. Ir tęsia: „Teatleidžia teatrologai, bet man, muzikei, kultūrologei, teks kalbėti apie teatrą. Tačiau juk geriau reflektuoti spektaklius mačiusiam, nei nuo laikraščių tik nurašiusiam. Juolab kad faktologinių klaidų apie Panevėžio meninės kultūros gyvenimą apstu net akademiniuose leidiniuose, Panevėžio istoriją atspindinčiuose kapitaliniuose darbuose. Kažkodėl juos rašę autoriai mažai naudojosi šaltiniais, žmonių liudijimais...“.

Taigi, šie sakiniai patvirtina, kodėl prireikus žinių apie Panevėžį, jo kultūrinį, muzikinį gyvenimą žvilgsnis pirmučiausia krypsta į šią solidžią R. Aleknaitės-Bieliauskienės parašytą 334 puslapių monografiją, papildytą unikaliomis nuotraukomis, kita dokumentine medžiaga. Didžiausia jos vertė – iki smulkmenų išryškintos kultūrinės, muzikinės veiklos peripetijos, kurias audė valstybės meniniam gyvenimui pasišventę žmonės.

Toks žmogus yra ir pati R. Aleknaitė-Bieliauskienė, kurią daug kartų teko sutikti archyvuose, kaupiančią medžiagą savo būsimoms knygoms. Neslopstantis jos dėmesys muzikinio gyvenimo aktualijoms atsispindi periodinėje spaudoje – jos rašinius spausdina „Muzikos barai“, „Santara“, „7 meno dienos“ ir daugelis kitų, juolab kad ji yra ne tik akyla reiškinių stebėtoja, bet ir vertintoja.

Solidžių darbų seriją R. Aleknaitė-Bielauskienė pradėjo 2003 metais, kai, talkinant Lietuvos muzikų rėmimo fondui, buvo išleista jos monografija „Variacijos viena tema. Pianistas, kultūros puoselėtojas Dainius Trinkūnas“. Šis darbas tarsi priminė, kad mes perdaug santūriai žvelgiame į savo meno veikėjus. Juk daug, be galo daug asmenybių nuėjo į praeitį ryškiau neįvertinus jų darbų ir nuopelnų Lietuvai. Tad R. Aleknaitės-Bieliauskienės dėmesys neeilinei D. Trinkūno asmenybei buvo senokai lauktas, kad ji nebūtų pamiršta, nes visas jo prasmingas gyvenimas buvo skirtas Lietuvos profesionaliajai muzikai, muzikų rengimui Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Svarbus jo gyvenimo tarpsnis buvo atiduotas Lietuvos valstybinei filharmonijai, kurioje, beje, ir knygos autorė tarnavo kaip organizatorė ir kaip pianistė, su neapsakomu entuziazmu skleidė muzikinę kultūrą, rengė šviečiamojo pobūdžio koncertus jaunimui. Manyčiau, kaip tik tada ji suvokė tuometės Filharmonijos veiklos galimybes ir kūrybines perspektyvas, tad ir nušviesdama D. Trinkūno veiklos metus galėjo atskleisti jo kūrybinio darbo poveikį kiekvienam darbuotojui. Juk ne viskas praeityje buvo tik kritikuotina ar menka, buvo šviesuolių, pasišventusių didžiosios muzikos, lietuvių kompozitorių kūrybos sklaidai. Dėl to mes visi turtėjome dvasiškai.

Greta D. Trinkūno kaip Lietuvos muzikinės kultūros puoselėtoja augo R. Aleknaitė-Bieliauskienė, kurios užmojų ir dabar negali sustabdyti valdiškų institucijų mėgėjiškumas, nemokėjimas atskirti pelus nuo grūdų. O ir mūsų kultūros veikėjai, visus savo prasmingo gyvenimo metus paskyrę ne menkavertėms pramogėlėms, bet didžio, tauraus lietuviško meno puoselėjimui, nesulaukia tų valdininkų dėmesio ir įvertinimo. Neatsitiktinai tą vasario 22-osios popietę prisiminta, kaip Lietuva „paminėjo“ Lietuvos dainų švenčių Maestro profesoriaus Liongino Abariaus gimimo 90-metį – Lietuvos dailės akademijos salėje, tikriausiai paties dirigento ir jo artimųjų rūpesčiu. Laimė, R. Aleknaitė-Bieliauskienė pastebėjo ir šią asmenybę, pagal savo scenarijų sukūrė filmą „Dainos galia. Lionginas Abarius“ (operatorė N. Kolesnik, garso režisierius Č. Vaitkunskas, prodiuseris S. Vosylius). O kas netilpo filme, sugulė į spalvingą R. Aleknaitės-Bieliauskienės knygutę „Toji dainos galia... Lionginas Abarius“, kuri turėtų džiuginti tūkstančių tūkstančius Lietuvos dainos mylėtojų.

Didoką kalną mano darbo kambaryje užima R. Aleknaitės-Bieliauskienės knygos. Jų prireikia vos ne kasdien, nes jos skirtos Lietuvos muzikinei kultūrai ir jos nepamirštamiems veikėjams. Kai Lietuvos radijui rengiau „Tautiečių balsų“ valandėles, dėmesys nuolat krypdavo į mūsų užsienyje gyvenančių tautiečių muzikinę veiklą, tad 2004 metais maloniai pradžiugino R. Aleknaitės-Bieliauskienės parengta knyga „Leonas Baltrus per pasaulio scenas“. Joje papasakota apie mažai pažintą ir, gaila, menkai įvertintą dainininką, operos solistą, kadaise žibėjusį įvairių šalių operos scenose, bendravusį su mūsų žymiais vyresniosios kartos išeivijos dainininkais, gyvenimo pabaigoje sugrįžusį į Lietuvą, Vilnių. Malonu, kad R. Aleknaitė-Bieliauskienė atkreipė į jį reikiamą dėmesį. O pats L. Baltrus yra palikęs didžiulį pluoštą garso įrašų, kurie ateityje, reikia manyti, padės atkurti spalvingą mūsų muzikos istoriją.

R. Aleknaitės-Bieliauskienės knyga „Jonas Jocys: gyvenimas scenoje“ pasirodė 2009 metais. Ji skirta talentingam dainininkui, kurio gyvenimo kelias po sėkmingo pasirodymo tarptautiniame konkurse nusitiesė į Sankt Peterburgą. Tačiau jis nuolat sugrįždavo į gimtinę, čia, nors ir trumpai, koncertuodavo. Taigi knygos autorė mums priminė dar vieną ryškią scenos asmenybę.

Didelį įspūdį daro R. Aleknaitės-Bieliauskienės monografija „Susitikimai su praeitimi. Jonas Urba“ (2007). Skaitydamas ją tarsi nardai po smuikininko ir pedagogo J. Urbos gyventą epochą, susitinki su jo aplinkos žmonėmis, asmenybėmis, kurias turėtų pažinti ir šiandieninis muzikuojantis jaunuolis – juk niekas neatsirado savaime, turtingą Lietuvos smuiko mokyklą kūrė šiai sričiai pasišventę muzikai. Autorė kruopščiai išgvildeno J. Urbos gyvenimo ir veiklos datas, suregistravo visus jo smuiko klasės absolventus, metodinius darbus, jo dalyvavimą įvairių konkursų žiuri darbe ir t. t.

Su Jonui Urbai skirta knyga norisi gretinti kitą solidžią monografiją „Iškilūs XX. a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“ (2017). Apie šią knygą jau esu rašęs ir „Muzikos baruose“, bet norisi dar kartą pasidžiaugti jos svarba ryškinant dviejų muzikų, pokario metais įsiliejusių į Lietuvos muzikinį gyvenimą, nuopelnus. Juk tai jie be jokių tautinių barjerų ugdė mūsų atlikėjų meistriškumą, todėl juos su ypatinga meile turime minėti visada, nors laikas tolina jų Lietuvoje gyventą epochą.

R. Aleknaitės-Bieliauskienės kūrybinių darbų paletę puošia ir trims kompozitoriams skirtos knygos. Pirmiausia jos dėmesys nukrypo į Vytauto Laurušo asmenybę, tuokart plačiai žinomą, populiarią, nepaprastai kūrybingą. 2009 metais Lietuvos kompozitorių sąjungos išleista monografija „Vytautas Laurušas: gyvenimo realybės ir kūrybos interpretacijos“ padėjo geriau pažinti šiuolaikinės muzikos ieškojimus ir atradimus, atsispindinčius V. Laurušo kompozicijose.

Netrukus buvo atsiliepta ir į pramoginių kūrinių autoriaus Vygando Telksnio kūrybą. Monografija „Vaikas, nusileidęs iš dangaus. Vygando Telksnio fenomenas“ (2012) – apie kompozitorių, kurio melodijos daugelį metų puošė lengvosios muzikos koncertų, Lietuvos radijo ir televizijos programas, kurio dainos Atgimimo laikotarpiu skelbė artėjantį naują gyvenimą.

Visai neseniai skaitytojus pasiekė dar viena monografija – „Žiemgalos dainius“ apie kompozitorių Algimantą Vincentą Raudonikį. Vėl stebina R. Aleknaitės-Bieliauskienės užmojo platumas – monografija turi 304 puslapių, trisdešimt iš jų užima kūrinių sąrašas. Autorė ne tik vaizdingai aprašo kompozitoriaus gyvenimo kelionę, bet ir liudija kantrų, ramų kūrybinį darbą, padovanojusį daug nevienadienių, bet dešimtmečiais skambančių dainų.

Šiuokart mano akys perbėgo tik pačius ryškiausius profesorės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės darbus, kurie tikrai verti aukštų įvertinimų, juolab šiandienos muzikologai negali pasidžiaugti solidžių monografijų gausa. Apie tai vertėtų pagalvoti apdovanojimus kultūros ir meno srityje skiriančioms institucijoms.

Greta aukščiau suminėtų darbų R. Aleknaitė-Bieliauskienė parašė ir išleido dešimtis mažesnių knygų, brošiūrų, skirtų Lietuvos kultūrai. Už tai jai galiu tik nusilenkti ir palinkėti, kad jos žvilgsnis ir toliau siektų Lietuvos muzikos tolius.

Norisi pasidžiaugti ir tuo, kad R. Aleknaitė-Bieliauskienė kartu su vyru klarnetininku Vladu Bieliausku išaugino vaikus, kurie atsidavę tarnauja didžiajai muzikai, o kompozitorius Vykintas Baltakas puikiai žinomas daugelyje užsienio kraštų.

2020 Rugsėjis
P A T K Pn Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930    
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €