Bendraukime
 

Sergejaus Prokofjevo „Lošėjas“ Vilniuje

Sergejaus Prokofjevo „Lošėjas“ Vilniuje 2020-03-26

„Anksti pradėjęs kompozitoriaus veiklą, jis nenuėjo pramintu epigoniškumo keliu, o pasirinko sudėtingą drąsaus novatoriaus kelią, susilaukdamas karštų muzikinio jaunimo simpatijų. Nuo pirmųjų kūrybinių žingsnių visuomenės dėmesį patraukė jo didžiulis talentas, iki maksimumo nušlifuotas meistriškumas, subtilus stiliaus pojūtis“, – apie Sergejų Prokofjevą rašė Dmitrijus Šostakovičius. Išties, abejingų S. Prokofjevo kūrybai nebuvo, apie ją pradėta diskutuoti pasirodžius vos pirmiems kūriniams, kiekvienas naujas opusas audrindavo klausytojų emocijas ir protą. Reiklus sau menininkas tarytum aiškiai matė savo kūrybos taką: nesiblaškė, nesugniuždavo, aplinkinius stebindavo atkaklumu, idealiai organizuotu darbu.

Nepaprastai imlus protas padėjo kompozitoriui giliai pajusti žmogaus vidinį pasaulį, aplinkos įtaką, neleidžiančią paprastam žmogui pakilti iš dvasią niokojančio neišbrendamo liūno. Aštrūs, kampuoti jo sąskambiai tarsi perskrodžia žmogaus sielą, tačiau tuo pat metu į dangų kyla netikėtu valso ritmu sklandantys meilės atodūsiai, didingos, grandiozinės teatrinės scenos keičia humoru trykštančius epizodus. Klausydamiesi jo muzikos mes nepastebimai pripratome prie savito meloso, harmonijų ir moduliacijų, ritminių struktūrų, tembrinių potėpių.

Įdomus S. Prokofjevo gyvenimo faktas, artinantis jį prie Lietuvos kultūros istorijos riboženklių: Sankt Peterburgo konservatorijoje S. Prokofjevas muzikos formas studijavo pas ne vieno lietuvių muziko (V. Jakubėno, J. Karoso, S. Šimkaus, J. Tallat-Kelpšos, S. Vainiūno, J. Žilevičiaus) artimai pažįstamą pedagogą Jāzepą Vītolą. S. Prokofjevas pedagogui nešdavo sudėtingos harmonijos kūrinius, o šis trindavo kaktą ir sakydavo: „Nežinau, ką jūs norėjote pasakyti... Ar leisite paskambinti dar kartą?“

XX a. pradžioje S. Prokofjevas tapo pirmuoju Arnoldo Schönbergo muzikos atlikėju Rusijoje. Paties S. Prokofjevo kūryba vystėsi keliomis kryptimis. Pirmoji – klasikinė, prasidėjusi tada, kai mama skambindavo Beethoveno sonatas. Po susitikimo su Sergejumi Tanejevu muzika kito, atėjo ieškojimų laikotarpis. Ir kūriniuose fortepijonui, ir operoje „Lošėjas“ akivaizdžios melodikos naujovės, drastiški dramaturgijos, instrumentuotės pokyčiai. Trečioji kryptis buvo tokatinė, ketvirtoji – lyrinė. „Kaip gaila, kad toji kryptis ilgai liko nepastebėta, nepripažinta...“ – vėliau guodėsi S. Prokofjevas, jau kurdamas grotesko pasaulį.

Konservatoriją baigusį S. Prokofjevą mama apdovanojo kelione į Londoną. Ten atsivėrė pasaulio muzikos erdvė, jis pajuto tiesioginę Igorio Stravinskio muzikos, Sergejaus Diagilevo bendrystės įtaką. 1915 m. Marijos teatre sutiko Eduardą Napravniką pakeitusį anglų dirigentą Albertą Koutsą (1882–1953; 1934 m. gastroliavo Lietuvoje). Šis, trokšdamas atnaujinti teatro repertuarą, skatino S. Prokofjevą kurti „Lošėją“.

Žinomos dvi operos redakcijos. Pirmąją (2016) pastatyti Rusijoje nebuvo lemta, nes 1917 m. prasidėjo revoliucija. 1926 m. S. Prokofjevas parengė („perdariau beveik viską...“) antrą operos redakciją. Ja ypač domėjosi Vsevolodas Mejerholdas ir rengėsi ją statyti. 1929 m. opera, pavadinta „Le Joueur“ (libretą į prancūzų kalbą išvertė Paulas Spaakas), buvo pastatyta Briuselyje.

Pirmą kartą rusų kalba opera pastatyta 1974 m. Maskvos Didžiajame teatre. Ją režisavo Borisas Pokrovskis, dirigavo A. Lazarevas, Poliną dainavo Galina Višnevskaja. Buvo parodyta 50 spektaklių. 1981 m., žiūrėdama „Lošėją“, negalėjau nesižavėti ypatinga muzikos ir teatrinio vyksmo sinteze, judesio ir dainavimo organika, veikėjų charakteristikomis.

Antrąją redakciją Marijos teatre 1991 metais ir vėliau statė dirigentas Valerijus Gergijevas ir režisierius Temuras Čcheidzė. Opera 1952–1953 m. sezone buvo rodoma Neapolio San Karlo teatre, šeštajame, septintajame dešimtmečiuose ji statyta Darmštate, Belgrade, Tulūzoje, Romoje, Edinburge, Milano „La Scaloje“ (1991), Niujorko „Metropolitan Opera“ (2001). 2001 m. opera vėl grįžo į Maskvos Didįjį teatrą, 2008 m. Danielius Barenboimas ją pastatė Berlyne. Turtinga ir operos kino istorija.

1927 metais vienam Niujorko žurnalui S. Prokofjevas dėstė savo požiūrį į muziką: „Kompozitorius klasikas – tai beprotis, savo kartai kuriantis nesuprantamus kūrinius. <...> Rašyti vien pagal taisykles, nustatytas ligšiolinės klasikos, reiškia būti ne meistru, bet mokiniu. Tokį kompozitorių lengvai supranta amžininkai, tačiau jis neturi šansų pergyventi savo kartos.“

2018 m. Modestas Pitrėnas ir režisierius Vasilijus Barchatovas operą pastatė Bazelyje, joje debiutavo Asmik Grigorian. Vilniuje dirigavo spektaklį parengęs M. Pitrėnas ir Ričardas Šumila. Manau, numerių operos prisiklausiusiai publikai S. Prokofjevo „Lošėjo“ pasirinkimas įdomus ir reikalingas, nes šiandienos žmogui parodo naują operos kelio etapą. Mūsų teatras išdrįso imtis veikalo, kuriame muzika ypač ryškai perteikia emocinę žodžio prasmę. Žodis skamba kaip muzika, režisierių įpareigojanti muzikuoti veiksmu.

Režisierius privalo ne tik pats suvokti muzikos prasmes, bet ir padėti jas perteikti dainininkams-aktoriams. Štai Aleksejaus klausimas sau: „Kaip apie visą situaciją aš papasakosiu Polinai?“ Scenoje turėtume matyti ir klausimą, ir atsakymą. Artistas, paėmęs į rankas kūrinio klavyrą, privalo kurti visą veiksmų scenoje seką. Liaukimės manyti, kad vienintelė operos artisto išraiškos priemonė – balsas. Žiūrovą įtikinti turi kuriamas charakteris, bendravimo su kitais veikėjais būdas, manieros.

Opera „Lošėjas“ Vilniaus scenoje žiūrovams ne tik pristatė žanro raidos posūkį, bet ir atskleidė XXI a. artistų gebėjimą įprasminti tą XX amžiaus naujadarą, pagrįstą ne dainininkų ir klausytojų pamėgta bel canto stilistika, o mūsų scenoje nepažinta Sprechgesang – vokaline technika tarp dainavimo ir kalbėjimo, melodinės raiškos ir rečitatyvo. Aišku, tai ne Albano Bergo „Vocekas“ ar Arnoldo Schönbergo „Mėnulio Pjero“ – S. Prokofjevo muzikoje daug rusiškumo, daug kalbos fonetikos savitumų.

Režisierius ateina susitikti su artistais jau turėdamas naujo kūrinio idėją, kurią norės įgyvendinti. Idėją, kurią muzikoje įprasmino libreto autorius ir kompozitorius. Kokia idėja į sceną vedė „Lošėjo“ režisierių Vasilijų Barchatovą? Scenografo Zinovijaus Margolino, kostiumų dailininkės Olgos Šaišmelašvili, šviesų dailininko Aleksandro Sivajevo, vaizdo projekcijų dailininkų Marijos Feodoridi, Kirilo Malovičko darbai tarsi rodė, kad veikalas kalba apie mūsų amžiuje gyvenančio žmogaus problemas: pinigų troškimas, narkotikai, į pašales nukrypstantys paaugliai... Tačiau kompozitorius ir libreto autorius S. Prokofjevas pasirinko Fiodoro Dostojevskio laiką, konkretaus visuomenės sluoksnio aktualijas. To luomo žmonės kalba apie prarandamus briliantus, laukia palikimų, turtą skaičiuoja turimais kaimais ir rūmais, didžiuojasi titulais, regalijomis, kuria santykius su savo luomo žmonėmis. Tuo turėtų būti grindžiamas barono, markizo, kunigaikščio, turtingo anglo ir visai kitos padermės – šeimos mokytojo – bendravimas. F. Dostojevskis romane įprasmino ir savo gyvenimo istorijos atgarsius. Pagal romaną proza libretą parašiusiam S. Prokofjevui buvo įdomu pasinaudoti „galimybe pavaizduoti ruletę, žmonių minią ir lošimo aistrą.“ Vadinasi, reikėjo rasti visų operos kūrėjų (režisūros, artistų) bendrą požiūrį į tokį menų sintezės reikalaujantį žanrą kaip opera. Ji prasideda nuo muzikos.

Ar scenoje matome besisukančio, kunkuliuojančio gyvenimo atmosferą? Ar scenoje atsiskleidžia muzika tapoma lengvabūdė Blanša, kad ir puikiai dainuojama Ievos Prudnikovaitės? O kur tas „mielas, iki kvailumo drovus“ Astlejus? Kaip ir Markizas, jie režisieriaus palikti beveidžiai.

Orkestras puikiai pajuto M. Pitrėno ekspresiją, kuri valdė partitūrą ir dainuojamas partijas. Muzika siekta aktyvios dinamikos, ritminio judėjimo kuriamos įtampos, daugiažodžio rečitatyvo. Trūkstant režisieriaus formuojamo scenos tempo ir ritmo, dainininkai jo stengėsi ieškoti patys. Aktoriniai gebėjimai siekė pateisinti elgseną, reakcijas, emocijas.

Kiekvienas matytas Asmik Grigorian vaidmuo yra nuosekli herojės transformacija. Jos Polinos vaidmens kulminacija – scenose su Aleksejumi, jose atsivėrė ir vokalo ekspresija, gražiu kontrastu sustiprindama emocinę įtaigą.

Daug spalvų, artistinių atsivėrimų pateikė Generolo vaidmenį sukūręs Vladimiras Prudnikovas, jis nustebino savuoju renesansu scenoje. Jau nebe pirmą kartą įdomiu vaidmeniu (Bobulytė) pasirodė Inesa Linaburgytė. Sankt Peterburgo Michailo teatro solistas Dmitrijus Golovninas puikiai valdė muzikos stilistiką, Aleksejaus personažui suteikė prasmingumo, išbaigtumo.

Scenoje antraeilius personažus dainavo Rafailas Karpis ir Mindaugas Jankauskas, Steponas Zonys, Arūnas Malikėnas, Edmundas Seilius, Indrė Anankaitė, Povilas Butkus ir kiti. Gaila, kad spektaklyje muzika netapo pirminiu režisieriaus kūrybos šaltiniu. Dainininkų balsai kai kuriose scenose iš tolimos erdvės sunkiai pasiekdavo žiūrovus.

Vis dėlto reikia džiaugtis, kad teatras ne tik rado galimybę pasikviesti įtaigią dainininkę ir aktorę Asmik Grigorian, bet ir supažindino žiūrovus su mūsų scenoje dar nestatyta S. Prokofjevo opera.

2020 Rugsėjis
P A T K Pn Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930    
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €