Bendraukime
 

Ateik į pasimatymą... ant scenos: pašnekesiai iš namų su „jautì“

Ateik į pasimatymą... ant scenos: pašnekesiai iš namų su „jautì“ 2020-04-02

Jie daug kartų juokais girdėjo „kaip jaučiatės?“. Nenuostabu, kai grupės pavadinimas pats sufleruoja klausimą. Bet tikrąjį atsakymą „jautì“ visuomet sudeda į savo muziką. Naujausiame trumpo metro albume „Mulkis“ roko ketveriukė keičiasi, liūdi, pripažįsta savo kaltę ir moko, kad kiekvienas iš mūsų – tik žmogus. Kartais ir mulkis. Bet svarbu, kaip elgiamės po to. „Kad ir kaip stengiasi, žmogus vis vien padaro klaidų ir susimauna – ypač prieš tuos, prieš kuriuos to daryti nenori“, – sako grupės vokalistas Džiugas Širvys (gitara).

„jautì“ prieš ketverius metus jaunų grupių konkurse „Garažas“ užėmė antrąją vietą ir nuo to laiko tapo viena matomiausių matematinio roko grupių Lietuvoje. Jiems būnant scenoje krenta akiniai, į gitaras veliasi plaukai ir kapsi prakaito lašeliai. Vaikinai kuria muziką, suteikiančią galimybę jaunam žmogui rasti savus išgyvenimus dainų eilutėse. O tų jaunų žmonių aplink juos netrūksta – „jautì“ gerbėjų bazė išskirtinė.

Pirmą kartą su D. Širviu, Nojumi Zvicevičiumi (būgnai), Matu Petruliu (bosinė gitara) ir Pilypu Gruzdžiu (gitara) dalijamės pašnekesiais ne prie arbatos, o skirtingų kompiuterio ekranų. Šiuo neramiu laiku viskas sustojo, tačiau muzika – ne. Karantinuojamės nuo žmonių, bet ne naujų garsų ir pažinčių.

-Kaip „jautì“ sekasi kurti laikotarpiu, kai visa muzikos rinka, kaip ir daugelis kitų, turėjo sustoti ir gyventi nežinioje?

Pilypas: porą kartų susitikome, parepetavome ir sukūrėme kelias naujas dainas. Dabar mąstome apie alternatyvą groti ir kurti namuose atskirai, nes privalome vengti susibūrimų. Manau, kad po karantino „jautì“ kūrybos atsiras. Kiek šis laikotarpis produktyvus, įvertinsime po mėnesio ar dviejų.

Džiugas: rytoj (kovo 26 d.) turėjo būti paskutinis ir didžiausias mūsų koncertas menų fabrike „Loftas“. Kai pagalvoju apie tai, pasidaro keista ir liūdna. Koks garsas, šviesos, daugiausia žmonių...

Nojus: turėjome iki galo išsitaškyti... Skauda, bet išlauksime. Svarbu, kad koncertai išvis įvyktų. Kažkada negalėjome net pasvajoti apie koncertą „Lofte“, o dabar viskas buvo suplanuota. Jei prieš ketverius metus būtume sau pasakę, kad veiksime dalykus, kuriuos veikiame dabar, nebūtume patikėję.

Igno Avižinio nuotr.

-Grupė „jautì“ man visuomet asocijavosi su keturiais vaikinais, surištais stipria draugyste. Kiek draugystės pagrindas svarbus jūsų muzikai?

Džiugas: jeigu įrašinėdami dainas kviestume muzikantus, jie pagrotų, išeitų, mums nerūpėtų. Bet kai visas kūrybinis procesas verda tik grupėje, draugystė yra svarbus faktorius. Viskas susideda – sutampančios pasaulėžiūros, kartu praleistas laikas. Tik tada galima nuveikti gražių dalykų. Mes norime kurti apie tikrus jausmus ir išgyvenimus, skausmą, pyktį. Apie viską, kuo gyvename. Nesinori kurti teisingų dainų, norisi kurti tikras.

Nojus: gali laisvai reikšti save nebijodamas kritikos, lyrinių ir muzikinių nukrypimų, nejaučiu blokados. Esame keturi draugai, kurie supranta vienas kitą ir kuria tai, ką nori.

Matas: prie grupės prisijungiau vėliausiai, bet mane iškart priėmė kaip pilnavertį grupės narį, vertino mano nuomonę ir indėlį. Buvau šiltai pasitiktas kolektyve, kur draugystė svarbi.

-„jauti“ iškilo laikotarpiu, kai Lietuvoje pradėjo populiarėti kitos alternatyvios grupės: „Abudu“, „Abii“, kitos. Kada nors buvote palyginti su jomis?

Pilypas: pradžioje dėl to kompleksuodavome, dabar nebekreipiame dėmesio. Atėjo suvokimas, jog kai pradeda geriau sektis, apie tave daugiau kalba, lygina su kitais, suteikia epitetus. Tai savotiškai džiugu, nes parodo tam tikrą mūsų aktualumą.

Džiugas: man atrodo, lygina tie, kurie nesidomi, kas šiuo metu vyksta lietuviškoje muzikoje ir nepastebi akivaizdžių skirtumų. Taip, mūsų pavadinimai panašūs, bet visos trys grupės groja labai skirtingą muziką. Sudėti mus visus į tą pačią dėžutę yra neprotinga.

Matas: dar kai niekur negrodavau ir buvau tik paprastas klausytojas, visą tą laikotarpį vadinau lietuviškos muzikos renesansu. Ta muzika, kuri skambėjo prieš penkiolika metų ir ta, kuri skamba dabar, yra du nesulyginami dalykai – dabar pilna žanrų įvairovės ir naujų daug žadančių atlikėjų.

Dabar muzikantai vieni kitus labai palaiko. Šiais metais dalyvavome „M.A.M.A“ apdovanojimuose ir sėdėjome netoli Beno Aleksandravičiaus iš grupės „ba.“. Jis pasakė, kad klausė mano dainų ir jam labai patiko. Man tai – visiškas kosmosas, nes jaunam atlikėjui išgirsti komplimentą iš muzikinio idealo yra labai svarbu.

Nojus: pamenu, kai „Garbanotas“ pakvietė mus apšildyti koncertą, su Džiugu klykėme ir šokinėjome mokyklos kieme. Dabar patys domimės jaunomis grupėmis ir norime jiems padėti. Pirmiesiems turo koncertams apšildyti pakvietėme tokias grupes kaip „Mėlyna“ ir „Kieno Mishke Kankorezhiai“.

Aušros Baublytės nuotr.

-Nagrinėjant Jūsų dainų žodžius jaučiama nostalgija, aliuzija į vaikystės laikus. Pavyzdžiui, dainoje „Visai ne tai“ yra žodžiai „Užgeso geso tavo šviesos/ jas palydės taip liūdnai nutolęs mano riksmas“. Ar daug į savo kūrybą įnešate iš to laikotarpio?

Pilypas: mūsų visas praeitas albumas „Too Fat To Run“ yra apie tai – žvilgsnį į praeitį ir iš to daromas išvadas. Aišku, vaikystę ir jaunystę esame linkę romantizuoti, bet bandome neužsisėdėti tame, nes naujos patirtys yra svarbios. Iš vaikystės bandome mokytis džiaugtis naujais dalykais, nes mūsų pajautimas yra pasikeitęs. Kartais nebemokame nustebti ar įvertinti, kas aplink. Iš vaikystės norisi pasimokyti nuoširdumo ir paprastumo.

-Kažkada buvote apibūdinti kaip empatiškai į žiūrovą reaguojanti grupė. Koncertuose ne kartą teko pastebėti, kad su publika bendraujate betarpiškai, šiltai. Koks iš tiesų jūsų santykis su „jauti“ klausytojais?

Džiugas: pats šilčiausias. Mes norime su jais bendrauti tiek pat, kiek norime groti. Svarbu padėkoti, pabūti su jais po koncerto. Jei kažką sutinkame gatvėje, jau žinome vardą, nes žmogus ateina į kiekvieną koncertą. Žiūrovas yra pats svarbiausias. Jei grojame ir mūsų niekas negirdi, tai muzika nedaro jokios įtakos. Ji turi veikti ne tik mane, bet ir kitus – gal tai kažkam sukelia prisiminimus, gal kažką apvalo, leidžia patirti naujus jausmus. Ne po vieno koncerto esame girdėję: ačiū jums, nes su jūsų muzika praėjau sunkų etapą. Tada suprantu, kad verta toliau kurti, nes žmonės randa atgaivą, pagalbą. Atsiranda aukštesnis tikslas kuriant dainas. Laikome save nuoširdžiais žmonėmis ir emocijas ištransliuojame. Pavyzdžiui, daina „Mulkis“ – skausmingas kūrinys, kurį žmonės nuoširdžiai priima, nes randa kažką artimo sau.

Aušros Baublytės nuotr.

-Užsiminėte apie paskutinį savo trumpo metro albumą „Mulkis“. Klausant dainų jaučiu kaltę, atgailą, klaidų pripažinimą. Kurį iš jūsų taip užgraužė sąžinė, jog nusprendėte suteikti tokį pavadinimą?

Džiugas: šią vasarą įskaudinau mylimą žmogų. Man pačiam buvo gėda prieš save. Su šia daina atėjo suvokimas, jog kad ir kaip stengiasi, žmogus vis vien padaro klaidų, susimauna. Ypač prieš tuos, prieš kuriuos nenori – visa tai ir norėjosi įdėti į muziką. Kartais geriau viską palikti dainos žodžiuose, o ne garsiai visiems sakyti, kaip jaučiuosi. Tada klausytojams lengviau interpretuoti kūrinį ir jame ieškoti savo patirčių.

Kai prieš tai išleidome „Too Fat To Run“, supratome, kad norime kurti daugiau lietuviškų dainų – mūsų kalba atliekama muzika lengviau pasiekia žmones. Sunku ją rašyti taip, kad neskambėtų kaip naftalinas, nuvalkiotai. Yra daug žodžių, kurie jau panaudoti tūkstančius kartų ir jei juos dainuosiu, niekada neskambės rimtai. Kurdami lietuviškai susiduriame su iššūkiu rasti naujus žodžius.

-Todėl nenorite kartotis ir likti tame pačiame skambesyje?

Pilypas: nelengva sukurti kažką naujo ir dar patenkinti publiką. Norisi būti aktualiam, groti ne kaip 2010-taisiais, o kaip dabar, bet likti ištikimiems sau. Kurdami visuomet bandome rasti centrą, kuriame susitiktų patenkintas klausytojas ir mes patys. Kiekvienos dainos kūrimas yra ryšio ieškojimas tarp mūsų ir auditorijos.

Džiugas: visada norisi save perspjauti, sukurti vis geresnę, gražesnę dainą. Jeigu pradėsime kartotis, reiškia, darome kažką labai blogai. Bet tada mums iš šono tikrai pasakys: dainos panašios, nieko naujo. Norisi, kad mūsų muzika būtų aktuali, bet ir tokia, kuri patiktų mums. Kol galime, tol kursime gražiausias dainas.

-Kas jums yra scena? Namai, darbo vieta, pramoga, malonumas?

Pilypas: kai diskutavome, kas mums svarbiausia muzikoje, visi sutartinai sakėme: scena ir gyvas pasirodymas. Ten mes atiduodame viską ir matome, kaip klausytojai į mus reaguoja. Tas jausmas būna pats stipriausias.

Matas: studijoje gali atiduoti visą save ir klausytojas tai priims kaip faktą. Bet kai tai vyksta scenoje, klausytojai patys atiduoda visas jėgas. Taip kuriamas grįžtamasis ryšys ir jis teikia daug laimės.

Nojus: koncertą prilyginu pasimatymui. Kai kuri santykį susirašinėdamas, pavyzdžiui, telefonu, jausmas vienoks. O kai įvyksta tikras pasimatymas, jausmas būna pats geriausias, nes ryšys kuriamas arti vienas kito esančių dviejų žmonių.

Džiugas: tikrai! Labai gražiai pasakei. Juk švelnūs žodžiai, sakomi tiesiai į akis, skamba visai kitaip nei skaitomi ekrane.

Igno Avižinio nuotr.

 

2020 Rugpjūtis
P A T K Pn Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31      
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €