Bendraukime
 

KARANTINO IŠŠŪKIAI: Vilniaus festivalio mozaika – buvimas tarp žmonių

KARANTINO IŠŠŪKIAI: Vilniaus festivalio mozaika – buvimas tarp žmonių 2020-06-26

Užklupus karantinui bendravimą su muzika buvo galima palikti asmeninei meditacijai, tačiau garsų skambėjimas erdvėje suprantančiam žmogui teikia empatiškų ryšių su atlikėju garantiją, besiskleidžiančių fluidų žadinamą jauseną. Europoje vykstančių festivalių komandos nuleido galvas ir rankas prieš nematomą žmonių bendrystės priešą virusą. Ir netikėjo, kad kur nors festivalis dar gali būti surengtas.

Tačiau nenurimo Vilnius. Atkakliai laukė properšos, kurioje galėtų nuskambėti „Daina apie žemę“ – kūrinys apie žmonių bendrystės svarbą visoje žemėje, apie jos žydėjimą, jo svaigulį. Juk visuomenė savo gyvenimą visada organizuoja pati, pasirinkdama intelektinės ar materialios kultūros alternatyvą. Visų socialinių įvykių kontekste Vilniaus festivalis įgavo kitokią formą, kurią puikiausiai išreiškė epigrafas „Vilniaus festivalio mozaika“.

Karantino aplinkybės lėmė ne tik keturių Vilniaus festivalio koncertų programų pokyčius, bet ir klausytojų skaičiaus ribojimą. Laikantis nustatytų reikalavimų, birželio 9, 15 ir 16 d. koncertų Filharmonijos salėje galėjo klausytis tik po 100 žmonių, nors salėje jų telpa 750. Publika buvo sodinama saugiu atstumu, laikantis visų nurodytų atsargumo priemonių. Birželio 18 d. koncerte Vilniaus universiteto Didžiajame kieme priimta daugiau klausytojų – apie 300.

Iš Nacionalinės filharmonijos balkono pradėjęs angažuoti klausytojus ir duodamas žinią on-line kanalais pasauliui, smuikininkas Sergejus Krylovas tarsi įžanginiu monologu itin savitai pradėjo šių metų karantininį, jau dvidešimt ketvirtąjį, Vilniaus festivalį. Šį kartą Vilniuje maestro išbuvo tris mėnesius – neįprasta jo audringam koncertiniam gyvenimui pauzė užtruko ir įkvėpė netikėtiems koncertams iš balkono. Gegužės 29-ąją Filharmonijos prieigas užliejo Johanno Sebastiano Bacho ir Niccolò Paganini muzika.

Birželio 9 d. Nacionalinėje filharmonijoje surengtas festivalio pradžios koncertas „LKO, Sergejus Krylovas“. Jau leistame valandos koncerte skambėjo S. Krylovo su Lietuvos kameriniu orkestru atliekami Antonio Vivaldi „Metų laikai“ – puiki smuikininko virtuozo interpretacija.

Trykštantis muzikalumas, gilus lyriškumas, kerintis garso grožis ir kvapą gniaužiantis virtuoziškumas – tai smuikininko S. Krylovo savybės. Šis Italijoje gyvenantis, su žymiausiais pasaulio kolektyvais koncertuojantis rusų kilmės muzikas į Lietuvą reguliariai atvyksta dirbti su Lietuvos kameriniu orkestru. Kovo mėnesį Filharmonijoje jis turėjo koncertuoti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, tačiau pandemijai pakoregavus planus smuikininkas karantinavosi Vilniuje ir visą tą laiką skyrė individualiam kūrybiniam darbui.

Nors Filharmonijos salėje atlikėjai grojo tik saujelei kaukėtų žmonių, koncertas skambėjo „LRT Klasikos“ kanalu ir Filharmonijos Skaitmeninėje koncertų salėje (https://nationalphilharmonic.tv/), Filharmonijos ir Skaitmeninės koncertų salės feisbuko paskyrose. Gausi publika koncerto klausėsi Basanavičiaus skvere prie Filharmonijos – renginys garsiausių Europos festivalių pavyzdžiu transliuotas į aikštę.

Gyvos muzikos išsiilgusi publika salėje nieku gyvu nenorėjo paleisti atlikėjų. Aplodismentai buvo tokie, kad neatrodė, jog čia viso labo 100 klausytojų. Ir jie sulaukė atpildo – dviejų bisų: buvo pakartoti „Vasaros“ finalas (Presto) ir „Žiemos“ antroji dalis (Largo).

Birželio 15 d. „Tikėjimas ir viltis. Vähi, Kancheli, Vasks“ – Lietuvos kamerinio orkestro, diriguojamo Adrijos Čepaitės, koncertas.

Jame raudona linija brėžta vilties ir tikėjimo, taikos ir šviesaus atminimo tema. Gražiausias koncerto akcentas – Vilniaus festivalio ir Estijos kultūros ministerijos užsakymu estų kompozitoriaus Peeterio Vähi sukurto Koncerto birbynei ir kameriniam orkestrui pasaulinė premjera. Programoje dar skambėjo Giyos Kancheli ir Pēterio Vasko kūriniai. Simbolinis sandraugos koncertas...

P. Vasks – sakytume, savas žmogus Lietuvoje, čia yra baigęs kontraboso studijas. Jo muzika mėgstama mūsų atlikėjų, buvusių kolegų. Šį kartą skambėjo „Da pacem, Domine“ („Suteik ramybę mūs laikams, o Viešpatie“) chorui ir styginių orkestrui.

Lietuvoje puikiai žinoma ir dažnai prisimenama nostalgiška, kartais meditatyvinė Giyos Kancheli muzika. Pernai šį pasaulį palikusio žymaus gruzinų kompozitoriaus atminimui buvo atliktas jo opusas „Liūdesio angelai“ („Angels of Sorrow“) smuikui, violončelei, chorui ir kameriniam orkestrui. Nuostabų kūrinį su Lietuvos kameriniu orkestru atliko tarptautinių konkursų laureatės smuikininkė Dalia Kuznecovaitė ir violončelininkė Elena Daunytė bei Vaclovo Augustino vadovaujamas choras „Jauna muzika“.

„Negaliu likti abejingas negailestingumui ir smurtui, galbūt todėl mano muzikoje vyrauja liūdesys. Norėjau išreikšti savo požiūrį į žmogaus dvasios stiprybę, iškylančią virš amoralaus režimo“, – sakė G. Kancheli. Jis neretai lyginamas su amžininkais Arvo Pärtu ir Johnu Taveneriu dėl bendro bruožo – muzikos dvasingumo. Į tą pačią gretą stoja ir vienas garsiausių latvių kompozitorių Pēteris Vasks – visų šių autorių muzika kelia globalius ir amžinus klausimus apie gyvenimą ir mirtį, neapykantą ir atleidimą, taiką ir karą, harmoniją ir chaosą. P. Vasks sako, kad „dauguma žmonių šiandien stokoja tikėjimo, meilės ir idealų. Dvasinės vertybės prarandamos. Savo darbais noriu suteikti peno sielai.“

Nustebino estų kompozitorius Peeteris Vähi, soliniu instrumentu pasirinkęs lietuvišką birbynę. Ką gi, Lietuva Jono Švedo ir jo bendraminčių pastangomis ne tik išsaugojo ir tobulino lietuviškus tautinius instrumentus, bet ir teikdama pagalbą prisidėjo prie Latvijos bei Estijos tautinio instrumentarijaus atgimimo.

Peeterio Vähi kūryba apibūdinama kaip gana eklektiška, autorius mėgsta jungti skirtingų stilių ir žanrų bruožus, jį įkvepia įvairiausi šaltiniai – nuo rokenrolo iki Indijos klasikinės muzikos. Sukurti Koncertą birbynei, instrumentui, vis drąsiau besiskinančiam kelią į akademinės muzikos sceną, autorių įkvėpė prūsų tauta ir kalba. Vähi žodžiais tariant, „istorija negailestinga – šalys, tautos ir kalbos, kurios kadaise vaidino svarbų vaidmenį, išnyksta iš pasaulio žemėlapio. Toks likimas ištiko prūsus ir jų kalbą. Mane įkvėpė viena archajiška prūsų daina „Mīla swāiksta Saulīka, Mīla Dēiwas dukrīka“ („Miela šviesi saulė, miela Dievo dukra“).“ Kompozitoriui ji buvo lyg atspirties taškas, kaip ir jauno birbynininko Vytauto Kiminiaus talentas.

P. Vähi visuomet stengiasi dalyvauti savo kūrinių premjerose. Tad, nepaisydamas karantino, jis buvo atvykęs ir į Vilniaus festivalį. Improvizuotas pokalbis trumpos pauzės metu čia pat scenoje koncertui suteikė dar daugiau žavesio.

Koncertas taip pat buvo tiesiogiai transliuojamas Filharmonijos Skaitmeninėje koncertų salėje (https://nationalphilharmonic.tv/), „LRT Klasikos“ kanalu ir Filharmonijos bei Skaitmeninės koncertų salės feisbuko paskyrose.

Birželio 16 d. Dovana klausytojams tapo Mūzos Rubackytės rečitalis „Mūzos dedikacija Godowskiui ir Chopinui“.

Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Ženevoje gyvenanti pianistė Mūza Rubackytė pasiryžo atskristi iš vis dar sergančios Šveicarijos, kad pateiktų mums žvilgsnį į dviejų talentingų žmonių kūrybą. Koncertu pažymėtos iš Lietuvos kilusio pianisto ir kompozitoriaus Leopoldo Godowsky 150-osios ir Frédérico Chopino 210-osios gimimo metinės.

Leopoldas Godowsky (1870–1938) pasaulio atlikėjų žinynuose dažnai priskiriamas Rusijai, Lenkijai ar JAV. Iš tiesų jis gimė Žasliuose, Merkinės felčerio Mordhelio ir iš Gelvonų (Širvintų r.) kilusios Khanos-Sheynaos šeimoje. Anksti mirus tėvui, Leopoldas su mama trumpai pagyveno Širvintose ir persikėlė pas gimines į Vilnių.

Leopoldo talentas pasireiškė labai anksti. Būdamas penkerių jis jau kūrė kompozicijas ir skambino fortepijonu, smuikavo. Pirmąjį koncertą būdamas devynerių surengė Vilniuje. Įdomu tai, kad L. Godowsky, vienas didžiausių pasaulio pianistų virtuozų, buvo beveik savamokslis, vaikystėje gavęs tik keletą pamokų. Žinomi vunderkindo koncertai Kauno gubernijoje, Karaliaučiaus krašte, Rytų Prūsijoje. L. Godowsky trumpai studijavo Berlyne Karališkojoje akademinėje aukštojoje muzikos mokykloje (Königliche akademische Hochschule für Musik) pas vokiečių kompozitorių, muzikos pedagogą Ernstą Rudorffą, tada išvyko į JAV. 1884 m.

Pianistas daug koncertavo JAV, Kanadoje, surengė turus Paryžiuje, Londone, kituose didžiuosiuose Europos miestuose. Susipažinęs su prancūzų kompozitoriumi Camilleʹiu Saint-Saënsu, tapo jo mokiniu ir draugu. 1890 m. L. Godowsky grįžo į JAV ir pradėjo pedagoginę veiklą. Dėstė Filadelfijoje, vėliau apsigyveno ir dirbo Čikagoje.

Persikėlęs į Berlyną, nemažai koncertavo ir dirbo pedagoginį darbą. Vienos muzikos akademijoje 1909 m. jis perėmė Feruccio Busoni meistriškumo klases, dėstė iki 1914 metų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui L. Godowsky grįžo į JAV. Mirė 1938 m., palaidotas Niujorke.

L. Godowsky buvo vienas labiausiai vertinamų savo laiko pianistų, jį gyrė tiek klausytojai, tiek kolegos, kritikai. Puikus pianistas Arthuras Rubinsteinas sakė, kad jam prireiktų penkių šimtų metų, jeigu norėtų įgyti tokį manualinės technikos aparatą, kokį buvo įvaldęs Godowsky.

Gana gausiame kompozitoriaus Godowskio palikime daugiausia kūrinių fortepijonui, tarp jų ir monumentali penkių dalių Sonata e-moll – nepaprasto meistriškumo opusas, tačiau mažai žinomas ir beveik neatliekamas. Brangiausiais savo kūriniais kompozitorius vadino „Passacaglia“ (1927) ir vien tik kaire ranka atliekamų kūrinių rinkinį (1930–1931). Jis ypač išgarsėjo Chopino etiudų, Prancūzų klavesinininkų pjesių transkripcijomis. Transkripcija Franzo Schuberto Nebaigtosios simfonijos tema buvo paskelbta kaip neįmanoma atlikti, Vladimiras Horowitzas yra sakęs, kad tam prireiktų šešių rankų. Vis dėlto buvo padaryta daugybė šio kūrinio įrašų. Ferruccio Busoni save ir Godowsky laikė vieninteliais kompozitoriais, kurie nuo Liszto laikų padarė reikšmingą įtaką fortepijono muzikai.

M. Rubackytė koncerte skambino iki tol jai nežinotą L. Godowsky Sonatą e-moll (dėl koncerto laiko ribojimo – be trečiosios dalies). Kūrinio dedikacijoje įrašyta: „Skirta mano brangiajai žmonai“, gal dėl to muzikoje daug emocijų, romantiškos ekspresijos, kompozitorių romantikų intonacijų atgarsių. Audringa, aistringa muzika, lydima remarkų con strepito, con brio, con bravura, fuocoso, leggierfo, ir kartu puikios manualinės technikos reikalaujančios nuorodos fliessend, flimmern, granulato, perlato, akordų faktūras pakeitęs lengvas staccatto.

Pianistė užrašytuose ženkluose ir nuorodose įžvelgia kompozitoriaus muzikos esmę ir pajėgia ją perteikti. Pirmoje Sonatos dalyje efektingai skambėjo scherzando subito priešpriešos, kaip ir staccato triolių vėriniai ar tranquillo epizodai. Tokia tiršta faktūra vis dėlto rado atomazgą po pauzės nurimusiame Epiloge.

Kita dalis – valso dvelksmas ir žavus cantabile. Pagirtinas pianistės pabrėžtas tirštoje faktūroje nelengvai išsiskiriantis melodinis pradas, kurį taip vertino pats L. Godowsky. Emocingai veikė dvigubų natų leggiero viražai, dialogų, gražios improvizacijos žaismė. Sonatoje suskambo ir tragiška gaida, koncentruota į Dies irae motyvą.

Daug poteksčių buvo galima išgirsti ir M. Rubackytės interpretuojamoje Frédérico Chopino Sonatoje Nr. 2 b-moll. Subalansuotos emocijos, jas perteikiantys tempai ir muzikos charakteris. Neigiamai atsiliepė tuščios salės akustikos efektas antrojoje dalyje: techniškai sudėtingi pasažai, turintys kaip perlai pabirti klaviatūroje, niveliavosi dėl pernelyg didelio aido.

Vis dėlto ir pustuštėje salėje klausytojai buvo muzikos pakerėti, retai girdime tokius ilgus aplodismentus. Šįkart, sakyčiau, jie skambėjo muzikai pasišventusiai atlikėjai, jubiliatams kompozitoriams ir ryžtingai Filharmonijai.

Birželio 18 d. Vilniaus universiteto Didžiajame kieme 2020-ųjų koncertų ciklą „Vilniaus festivalio mozaika“ vainikavo Gustavo Mahlerio „Daina apie žemę“ – kūrinys, buvęs šiųmečio festivalio moto, kviečiantis susimąstyti apie Žemės, kaip žmonių planetos, likimą.

Simfonija-kantata „Daina apie žemę“ („Das Lied von der Erde“), dar vadinama Devintąja simfonija, – 1909 m. sukurta epopėja, tarsi prakalba į žmoniją. Čia sodriai išsiskleidžia G. Mahlerio muzikai būdingos romantizmo ir ekspresionizmo nuostatos, iš simfonijos ir dainos žanrų gretinimo randasi naujas sintetinis simfonijos-kantatos žanras. Daina yra tapusi G. Mahlerio simfonijų siela ir nervu, o šiame kūrinyje jos įsiliejimas į simfoniją pasiekia kulminaciją. „Dainoje apie žemę“ panaudoti vokiečių poeto Hanso Bethgeʹs tekstai iš rinkinio „Kiniška fleita“, kuriame sudėti senųjų kinų poetų eilėraščių vertimai. Įkvėptas kinų poezijos Mahleris sukūrė vieną išraiškingiausių pasaulio muzikos literatūros partitūrų.

Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ilgai rengėsi atlikti Gustavo Mahlerio „Dainą apie žemę“ universiteto kieme pastatytoje didžiulėje scenoje. Repetuota daug ir keistai. Dėl karantino negalėdamas dirbti su visu orkestru, dirigentas repetavo su atskiromis instrumentų grupėmis. Koncertas parodė, kad tai buvo naudinga visiems orkestro muzikantams. Turėdamas tokius puikius partnerius, M. Pitrėnas įkvėptai vedė muzikos vyksmą. Sudėtingą tesitūra, emocingumu, artikuliacine įvairove partiją, reikalaujančią dramatiškumo ir žaismės, orkestras atliko labai spalvingai, meistriškai valdydamas įvairias dinamines skales ir tutti ekspresiją.

Mecosoprano partiją dainavusi Justina Gringytė meistriškai interpretavo tekstą. Kiekvienas puikaus tembro balsu įprasmintas žodis kūrė aiškų vaizdinį. Žodžių ir muzikos santykis buvo toks organiškas, kad klausytojus tarsi hipnotizavo solistės jausenos. Skambėjo giliai išjausta daina žemei, globojančiai žmogų: basilinksminantį, atsiskleidžiantį su pavasariniu žydėjimu ir amžinai – ewig, ewig – siekiantį laimės, svajonės… Sužavėjo puikus vokalas, karališkas mecosopranas, kurio ir mūsų teatrui labai reikia.

„Tai, ko gero, tas kūrinys, kuriame kiekvienas gali atrasti save. Čia paliečiami jausmai prikausto, nes jie yra rimti ir tikri: vienišumas, laimės suvokimas iš perspektyvos... tuštuma“, – viename iš pokalbių dalijosi mintimis Justina Gringytė.

Puikiai tenoro partiją atliko Kristianas Benediktas – dramatizmo sklidinas jo balsas suteikė papildomų atspalvių prasmingiems tekstams. Beje, kinų išmintis skambėjo vokiškai, o programėlėse skaitėme Palmiros Čebelienės parengtą laisvą vertimą į lietuvių kalbą.

„Vilniaus festivalio mozaika“ buvo pakankamai spalvinga, išlaikė aukštą meniškumo lygį, juodo popso apsėstųjų karalijoje tauraus skambesio išsiilgusiems žmonėms suteikė laimės ir išsiilgto bendravimo akimirkų.

2020 Rugpjūtis
P A T K Pn Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31      
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €