Bendraukime
 

Improvizacija. Tema: Petras Geniušas

Improvizacija. Tema: Petras Geniušas 2021-02-06

Šiandien 1999 gegužės 20-oji. Ketvirtadienis. Prieš mane - Petras Geniušas. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Profesorius. "Yamahos" muzikos mokyklos Tokijuje, Karališkosios Londono muzikos akademijos ir Lietuvos muzikos akademijos dėstytojas. Įvairių meistriškumo kursų Latvijoje, Japonijoje (Tokijuje, Osakoje), Anglijoje, JAV ir t.t. vedėjas... Bet svarbiausia - Pianistas…

Vakar jis skambino šokio, šviesų ir muzikos fejerijoje "Coco" - šiuo spektakliu Lietuvos operos ir baleto teatre pradėtas tarptautinis mados festivalis "In Vogue '99". Prancūzų dramaturgo Bernard'o Marie Kolteso pjesė "Lūpų dažai" nebaigta. Jos ir tėra vos keli rankraščio puslapiai - 41 metų dramaturgas mirė… XX amžiaus mados legendos Coco Chanel gyvenimo akimirkas atgaivino režisierius Oskaras Koršunovas, choreografė Andželika Cholina, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, kompozitorius Gintaras Sodeika… Nuo amžiaus naštos palinkusią mados kūrėją vaidino neseniai šventusi 80 gimtadienį Ona Knapkytė. C.Chanel įvairiais gyvenimo etapais vaidino dar septynios moterys: jaunos balerinos Jurgita Dronina ir Inga Cibulskytė, LMA studentės Brigita Bublytė ir Indrė Pačėsaitė, balerinos Eglė Špokaitė ir Živilė Baikštytė bei aktorė Dalia Overaitė…

Spektaklio nemačiau, nes vakar klausiausi kito pianisto - Andriaus Žlabio.

- Visuomet praleidžiu Žlabio koncertus, - su širdgėla klausėsi manųjų įspūdžių Petras. - O gaila... Tas vaikinas nepaprastas! Bet šį kartą dėl "Coco" - tai nesigailiu. Nepaprastas, galingas įspūdis! Pjesės tik 3 puslapiai - o spektaklis turiningas… Pirmasis Coco atvykimas į Paryžių, jos dainelė. Ten - kavinėje ir aš atsidūriau - skambinau truputį E.Satie, C.Debussy… Įsivaizduoji - aš grojau tarytum orkestras: akompanuodamas, komentuodamas, kurdamas būsenas… Paskui kankanas… Monologas - jau vyresnė Coco - Dalia Overaitė skaito, o aš ją lydžiu Debussy preliudu "Žingsniai sniege".

Pianisto pasakojimas vaizdingai kuria įvykio įspūdį. Jaučiuosi tarsi ten buvusi. Ir mintyse dar labiau stebiuosi šio žmogaus įtaiga. Žodžiai, mintys liejasi, lygiai taip pat mane įtraukdami į jo valios sūkurį, kaip ir jo skambinama muzika. Gaivių sulčių stiklinė ir cigaretė (sako, nerūkydamas negali kalbėti) dar labiau atgaivina ir žodį, ir mintį…

- Man reikalingas teatras. Juk ir augau, galima sakyti, teatro užkulisiuose. Operos teatre su broliu Julium vaidinom visus vaikų vaidmenis. "Karmen", "Pikų damoje", "Porgyje ir Besėje" - po to juodai išsigrimavę net ir po miestą vaikščiojome. Beje, scenos karjerą vaikystėje su pačia Ingeborga Dapkūnaite pradėjome! "Pikų damos" vaikų būryje susitikome. Ir "Halka" buvo, ir "Lohengrino" finalinė scena... Grimo kvapas, užkulisiai, pagaliau uždangos pakilimas, kai sėdžiu tarp žiūrovų - be galo artima, tiesiog sava. Teatre jaučiuosi kaip namuose. Ir dar… Toks sentimentalumas apima! Galiu net apsiverkti nuo menkiausio nieko. Štai ir šiemet Kaune naujametinę "Traviatą" žiūrėjau, tai vos tik pasakė: "Aš myliu" - taip ir apsiverkiau… Pats nežinodamas kodėl. Staiga pagailo ir savęs, ir Violetos… Net pats išsigandau tokio savo primityvumo. Bet kai Mozarto laiškuose perskaičiau, kad ir jis atėjęs į teatrą susijaudindavo iki ašarų, nusiraminau. Kažkas tame yra. Vaizdajuostėse to niekados nesurasi. Nemėgstu aš jų. Net patys žymiausi pastatymai, puikiausi atlikėjai man nesukelia to virpulio, kurį jaučiu net ir eiliniame teatre. Svarbu pats teatras…

- Dar anksčiau esi prasitaręs, kaip tau svarbūs draugai. O juk tarp jų gausu ir daugiau ar mažiau su teatru susijusių. Bet ne su "mūsų" - muzikiniu… Beje, ir šį kartą į dramą patekai tikriausiai bičiulio režisieriaus pakviestas. Kas gi suvedė tave su tais "ne savosios" gildijos atstovais?

- Net nežinau. Man daug kas gyvenime nutinka tarsi savaime. Tikrai šiandien negaliu pasakyti, kaip mano gyvenime atsirado Sandra ar Oskaras. Matyt, taip turėjo būti… Bet man jie labai svarbūs.

- Betgi ir pokštų jie tau prikrečia! Turbūt niekad neužmiršiu tavo skambinto Ravelio Koncerto kairei rankai. Ne tik muzika, bet ir tos nenusakomos Raudonosios būtybės kūrė vakaro būseną. Tąsyk žadėjai kada nors visgi išduoti paslaptį, kas slėpėsi po tais rūbais.

- Taigi ten buvo kostiumai iš Oskaro spektaklio "Labas Sonia Nauji metai"! Tik dar nebuvo jį mačiusių, tai daug kam nemalonaus išgąsčio bičiuliai pridarė. O po kaukėmis slėpėsi šiandieną žymios personos - dizainerė Sandra Straukaitė, dailininkė dizainerė Eglė Rakauskaitė (beje, arši modernistė) ir Algis Makarevičius. Sumaištį jie tuomet sukėlė "kaip reikiant". Tai buvo bankų krizės metas. Kažkas orkestre prasiskolinęs buvo, tai išsigando, kad su juo "sąskaitos" bus suvestos. Kažkam pasirodė, kad tai marsiečiai ar dar velniai žino kas… Net maestro Domarkas nenorėjo eiti į sceną, kol jie bus salėje… Bet paskui ėjom, grojom. Ravelis gal kiek nervingas dėl to išėjo. Bet jį skambindamas jaučiausi puikiai. Man tiko tas nervas…

- Aš tikrai to koncerto niekad neužmiršiu. Ne dėl "būtybių" - dėl meninio įspūdžio. Ir ne kartą pati sau stebėjausi, kad ir prieš savo valią, skirdama tam tikrą dalį to vakaro interpretacijų sėkmės ir jų pasirodymui. Visgi muzika - teatras. Ir labai svarbi jai gimstant aplinka, arba tiksliau - jos būsena… Bet ar tavo įvaizdžiui - nepamirškime: Nacionalinės premijos laureatas, dabar jau ir profesorius (beje, LMA - jauniausias) - nekenkia toks bičiulių šėlsmas?

- Kitaip negalima. Ką reiškia Nacionalinės premijos laureatas? Profesorius? Argi tai jau viskas? Gyvenimo nebėra? Turi būti kažkas gyva!..

- O ar nepagalvoji, kad toks teatrališkumas ("gyvumas") vėliau kenkia tavo muzikavimui. Aš ne sykį tiesiog visa esybe prieštaravau Petrui Geniušui, skambinančiam "normalią" rečitalio programą. Nevalia su tavo vardu lauki kažko netikėto, efektingo.

- Rečitalis nėra miręs žanras. Žinoma, šiandien įdomu "pažaisti" kitaip. Bet vienoje programoje skambinami Haydno, Schuberto, Debussy ir Prokofjevo kūriniai taip pat gali atgyti, naujai suskambėti būtent tarpusavyje derinami. Žinai, klausydamas ano savojo rečitalio įrašą (Vilniaus festivalyje '98), maniau, kad gal net per daug turininga programa. Mirė Sviatoslavas Richteris, ir aš labai daug tomis dienomis apie jį galvojau. Jis - vienas iš mano mėgstamiausių atlikėjų.

- Betgi juk ir jis mėgino eiti į muzikos teatrą. Salės prieblanda, apšviestas fortepijonas, gėlės… Kam jam to reikėjo?

- Taip Richteris skambindavo jau gyvenimo pabaigoje. Jis grojo iš natų, nes bijojo pamiršti tekstą. Reikėjo kažkaip tą natų buvimą ant pulto "apžaisti" - ir jis šiek tiek teatralizavo rečitalį. O programa nuo to nekito! Jis grodavo rečitalio standartą! Ir italas Arturo Benedetti Michelangeli, ir anglas Johnas Ogdonas… Visi taip groja! Ir jeigu grojama gerai - tai tikrai nieko netrūksta. Beje, kai groja įdomus pianistas, tai man jau ir apskritai nesvarbu, ką jis groja. Man tiesiog įdomu. Žinoma, kai klausausi vidutinio pianisto, tada jau kas kita.

- Ar nepajutai - tu vis kartoji grodavo! O dabar? Nejaugi nesinori kažko kito? Juk pats sakaisi nemėgstąs rutinos? Kodėl gi tau tuomet neskambinus kokios teatralizuotos išmonės vietoj standartinės programos?

Še tau, kad nori - peršu tau tai, ko noriu aš!

- Mano atžvilgiu kritikai taip ir turėtų daryti. Ne kritikuoti, kad ne tą natą sugrojau, o patarti, ką dar galėčiau padaryti. Inspiruoti turėtų… Kritikas gali kur kas geriau matyti už mane bendrą situaciją: ko reikia.

Beje, "Coco" spektaklyje, kai atlikau tarsi orkestro funkciją - man nepaprastai patiko. Pavydžiu operos dirigentui - jis groja tuomet, kai kažkas vyksta. Tai nepaprastas jausmas! Nuostabu!

Ir tikrai projektai jau sukasi galvoje…

- Niekaip nesulaukiu, kad kas nors paskambintų, tarkim, Debussy preliudų ciklą tuo pačiu metu rodant impresionistų tapybos skaidres. Muzika ir reginys - argi nepadėtų jie vienas kitam? Dar žodis… Neabejoju, kad patiktų net tiems, ką baido jau pats žodis rečitalis

- Ką tik Kauno filharmonijos salėje skambinau Čiurlionio preliudus su jo darbų skaidrėmis. Tai žiaurus iššūkis. Padaryti, kad nenusibostų 40 minučių Čiurlionio muzikos. Ką čia slėpti, šiandieną interpretuoti Čiurlionį nėra lengva. Patraukti klausytoją, įvesti į Čiurlionio dvasios pasaulį, kad valanda nepabostų - labai sunku.

Beje, prieš 5 metus kažką panašaus darėme Vokietijoje - tuomet lengviau buvo, nes griežė ir Čiurlionio kvartetas. Tarp kitko, su Debussy būtų lengviau - vis dėlto jo preliudai ryškesni, įdomesni ir būsenomis, ir formos sandara. Profesionaliau sukomponuota. Kiekvienas mes subjektyviai jaučiame Čiurlionį. Ir aš jį labai myliu - man jis brangus. O netradicinį preliudų pateikimą inspiravo kompozitorius Feliksas Bajoras. Kai ruošėmės kelionei į Vokietiją, turėjau organizatoriams nusiųsti įrašą. Tais laikais kokybiškai įsirašyti nebuvo lengva, o F.Bajoras turėjo įsirengęs studiją. Programą įrašęs klausiu: "Kaip šios dienos kontekste skambės Čiurlionis Vokietijoje?" O jis man tiesiai ir atsakė: "Jeigu taip grosi - tai labai blogai skambės". Taip ir pasakė. Tiesiog smogė žemiau juostos. Aš jo vėl klausiu: "Tai kaipgi reikia groti šiandien Čiurlionį?" "Kaip modernią muziką grok - tarsi tik šiandien būtų parašyta. Ir dar tavo paties sukurta!" Išėjau tąsyk tylėdamas. Bet nuo tada iš tiesų grodamas Čiurlionį įsivaizdavau, kad ta muzika gimsta čia pat, čia pat yra kuriama… Ir tas, regis, pasiteisino. Ir Kaune bandžiau tą patį daryti. Kas girdėjo, sako, pavyko… Beje, tai buvo vienas iš tų vienkartinių projektų, kurių sklidinas mano gyvenimas. Dirbau dirbau, išėjau vieną kartą į sceną, o daugiau parodyti nėra kur.

Turiu dar vieną svajonę - bendrą koncertą su bičiuliu aktoriumi. Tai fenomenalaus tembro baritonas. Jis kalba - ir visai nesvarbu tekstas: laiko tave prikaustęs, tavo jausmus ir mintis valdydamas. Jis vienas gali būti scenoje valandą - ir niekam nepabos.

- Ar daug pianistų pasaulyje šiandien dirba netradiciškai siedami savo muzikavimą su kitais menais?

- Esu matęs įdomių projektų. M.Muračas (ką tik Lietuvoje su juo skambinome F.Poulenko Koncertą dviem fortepijonams) dirba Amsterdamo balete - skambina spektakliams, tarytum vietoje orkestro. Tai jau nusistovėjęs žanras. Štai, pavyzdžiui, Karlo Veino sonata, kurią aš nepaprastai mėgstu ir jau kelis kartus grojau Vilniuje (pritrenkianti savo virtuoziškumu!) parašyta baletui. Norėčiau, kad ir Andželika Cholina pastatytų ją su baleto artistais. Nepaprasta, choreografiška, džiazinė muzika. Trečiuoju pedalu - daugybė efektų. Iš pastarųjų dešimtmečių tai, ko gero, pats efektingiausias kūrinys. Konkursuose ji pranoksta net šiaip jau efektingiausia tarp pianistų laikomą S.Prokofjevo Šeštąją sonatą.

- Petras Geniušas - konkursų Saragosoje (1989, Ispanija), Cincinatyje (1991, JAV), Oberline (1991, JAV), Palm Beache (1992, JAV) laureatas. Kaip šiandieną vertinį šį reiškinį? Ar tai būtina biografijos eilutė, ar šiek tiek daugiau? O gal atvirkščiai - menui (ir sveikatai) kenkiantys reiškinys?

- Kol buvo Tarybų Sąjunga, tarptautinių konkursų laureato vardas atverdavo visas koncertinių organizacijų duris. Be laureato vardo negalėjai koncertuoti. Tačiau aš pataikiau kaip tik tokiu momentu, kai jau tas vardas nebeteko tokios didelės reikšmės. Bet konkursai turi būti. Tarsi dar vienas diplomas šalia aukštosios mokyklos baigimo, magistrantūros ir aspirantūros diplomų. Turi būti parašyta, kad esi laureatas, nes kaip kitaip įrodysi, kad esi tarptautinės klasės? Tarytum kokia etiketė… Tik patys didžiausi genijai kaip Jevgenijus Kissinas arba Arkadi Volodos - sprogstantys tarsi atominė bomba - gali neturėti šitų vardų.

- O nuo kelerių metų pradėti ruoštis konkursui? Štai tavo devynmetis sūnus Lukas skambina fortepijonu - kada tu jį ruoši pirmajam konkursui?

- Nežinau. Tarp kitko, jis jau Maskvoje, kažkokiame vaikų konkurse, yra laimėjęs pirmąją vietą. Ir Didžiojoje konservatorijos salėje grojo (kaip laureatas!).

- O tu?

- Aš dar ne… Tik egzaminus ten laikydavome. O dėl sūnaus… Norėčiau, kad jis geriau būtų dirigentas. Nes juk šiandien sakoma, kad dirigentas perka solistą - ne atvirkščiai. Vasarą galėsi pasiklausyti: Pažaislio festivalyje grosime šeimomis - Katiliai ir Geniušai. Marija (brolio duktė) ir Lukas, Raimonda Katiliūtė, Raimondas Katilius ir aš. Julius Geniušas diriguos.

- Bet grįžkime prie tavęs. Viename iš interviu palyginai save su viešbučių žmogumi. Hotelmann. Tarsi pabrėždamas, kaip svarbu tau būti tokiam, koks nori būti šią akimirką. Be jokios praeities, vardo ar giminės…

- Žurnalistė manęs nesuprato. Tai buvo perpasakota citata. Įsivaizduok fantastišką interviu: Glennas Gouldas kalbina Artūrą Rubinšteiną! Ir šitą frazę apie save pasakė juokaudamas A.Rubinšteinas. Suprask: gyveni kiek nori, o išvažiuodamas susimoki už viešbutį. G.Gouldas paprieštaravo, kad jis - priešingai, ne hotelmann, o motelmann - ten gali iš karto susimokėti ir toliau gyventi be rūpesčių. Fantastiškas interviu. Susitinka dvi epochos. Rubinšteinas gerai žino, kas jį kalbina. Vienoje vietoje atvirkščiai - Rubinšteinas klausia Gouldo, kodėl gi jis negroja publikai. "Negi jums svetimas tas jausmas, kai jūs laikot pauzę ar tęsiat kokią natą ir jaučiat, kad pirštų galiukuose laikote visas jų sielas?.." Į tai Gouldas atsakė: "Aš neįsitikinęs, kad man reikalingos tos jų sielos"… Puikus atsakymas!

O dėl viešbučių… Vilniuje kartais jaučiu, kad kiekvienas kampas tarytum neša asmeninės istorijos naštą. Čia tas ir tas įvyko, ten buvo taip ir taip… Sūkuriai. Kartais jie duoda fantastišką kūrybinį sprogimą, o kartais - priešingai, labai slegia. Ir tuomet džiaugiuosi nusimetęs tą naštą svetimame viešbutyje, kur manęs niekas nepažįsta. Lygiai taip pat ir su šeima. Viena vertus, visuomet malonu, kai žino, kad aš Irenos ir Rimo Geniušų sūnus ar Juliaus brolis. Aš prisirišęs prie šeimos. Bet ir nusimesti visą tą naštą man labai svarbu. Likti niekam nepažįstamam, nežinomam.

- Sykį pajutau, kad mama jaudinasi dėl tavo įvaizdžio. O gal jai net svarbiau nei tau, kokį tave mato aplinkiniai?

- Mama turi savo estetinius ir moralinius principus. Jai kartais atrodo, kad mano įvaizdis per daug lengvabūdiškas, vėjavaikiškas. Toks lyg ir nerimtas.

- Anksčiau man atrodė, kad tavojo mąstymo gelmė - tai tarytum tos gilios šeimos kultūros šaknys. Visa giminės istorija prabildavo tavo muzikoje. Ir štai sykį girdėjau tavo pokalbį per radiją. Kalbėjai apie kompozitorių rankraščius. Gal mes tikrai tavęs nepažįstame? Gal išorinis bohemiškumas mums tiesiog užgožia tavąją esmę…

- Tikiu atsitiktinumu. Tai, ko man reikia - aš kažkaip ir gaunu. Japonijoje mūsų mokiniams muzikos istoriją dėsto muzikologas fanatikas. Jis skrupulingai tyrinėja kompozitorių rankraščius ir net dovanoja jų kopijas mums. Kai ką buvau matęs ir anksčiau. Londone, Britų muziejuje, mačiau fantastišką rankraščių kolekciją. Štai, pavyzdžiui, J.S.Bacho rankraščiai. Kaligrafiška rašysena. Visą valandą net išsižiojęs stovėjau ir žiūrėjau. Man net ne tiek svarbios detalės… Nors ir jos labai svarbios. Tarkim, crescendo trukmė ar šiaip kokios pastabos paraštėse. Gali atrasti ir redaktorių klaidų: vietoj ritenuto - tenuto… Neaiškiai parašyta… Bet svarbiausia - rankraštyje jauti charakterį! Pažiūrėjau Chopino Polonezą-fantaziją - ir pamačiau, kad rašė ligonis. Visi pasažai kreivi… Jis iš tiesų tuo metu labai sunkiai sirgo, aukšta temperatūra - tiesiog kliedėjo rašydamas. Ar gali tokie dalykai neatsiliepti interpretacijai? Arba Beethoveno kūriniai. Tiesiog matai lūžtančio pieštuko pėdsakus ties crescendo. Tai įsivaizduok, kokios emocijos tryško juos rašant? Kaipgi gali kitaip tokias vietas interpretuoti? 

- Net keistai skamba, kad maža detalė didžiulio kūrinio visumos dramaturgijoje (tavo pavyzdyje: ritenuto ar tenuto) galėtų lemti interpretaciją. Na, koks gi skirtumas - viena nata tenuto ar frazė ritenuto, kai skamba milžiniškas Polonezas-fantazija?

- Gali. Ir dar kaip!

- Tai nuo ko pradedi mokytis naują kūrinį? Ar nuo visumos koncepcijos, ar nuo detalių analizės. Gal dar ir iš rankraščių groji…

- Žinomus kūrinius visuomet imu jau gerai žinodamas, ką ir kaip režisuosiu kitaip. Tad pradedu nuo detalių - nuo kruopštaus darbo. Aš amatininkas. Darbininkas. Gal ne visuomet pavyksta realizuoti, kas sumanyta: scenoje kažką tenka aukoti impulsui. Bet ruošiuosi visuomet labai kruopščiai. Tiesiog pedantiškai. Ir smulkūs dalykai nežmoniškai svarbūs. Skambinti tik bendrais potėpiais - tai jau būtų neprofesionalu.

- Taigi išorinis nerūpestingumas, bohema - tik fasadas?..

- Gal ne man vienam taip: kiekvieno, kuris rimtai dirba, įvaizdis skiriasi nuo realybės. Tas pats Chopinas… Toks perfekcionistas iš tikrųjų. Kas galėtų pagalvoti! Kiek kartų taisyta, tvarkyta, perrašinėta. Chopino laisvė padaryta, iškovota ir užtarnauta! Nes jeigu darysi taip, kaip užsimanė, tarkim, tavo kairė koja - nebegalėsi turėti pretenzijų, kad kažkas dar gaištų laiką tavo menui. Kad tavęs klausytų.

- Ar neatrodo, kad būtent šiandieniniam menui (nesakau - šiuolaikiniam ar moderniajam!) kaip tik ir būdingas toks laisvumas - "kaip užsimanė kairė koja"… Štai kad ir tavo bičiulė Sandra. Prieš keletą metų atsitiktinai parduotuvėje užtikau kelis jos modelius. Iš tolo - lyg ir gražu. Paimi į rankas - apdailai kruopštumo labai trūksta...

- Keistas faktas. Nes tie Sandros kūriniai, kuriuos turiu aš, labai kokybiški. Niujorke nuėjau į parodos atidarymą, vilkėdamas jos rankų darbo liemenę, tai net nepažįstami žmonės priėję klausė, kieno tai darbas. Pas mus tai dar niekas nepastebi, o ten iš karto mato, kad tai menas. Arba mano frakas... Kur tik groju - visi labiau žiūri į fraką nei į mane. Tiesiog persekioja…

- Kas tavo gyvenime daugiausia įtakos turėjo kaip pianistui?

- Turbūt viskas prasidėjo nuo tėvo. Pianisto ir dirigento Rimo Geniušo. Jis pats pasakoja, kad mes su broliu žaisdavome tame pačiame kambaryje, kuriame jis grodavo. Dar dvejų metų būdami raičiodavomės ant kilimo, o vos jis intensyviau į grojimą įsitraukdavo, tuoj nutildavome… Rimtai mokytis pradėjau gerokai vėliau - ko gero, penktoje klasėje. Vasarą. Su broliu buvome išvežti į pionierių stovyklą. Tai buvo toks siaubas, kad pirmą kartą gyvenime tikrai nuoširdžiai ėmiau svajoti apie fortepijoną. Po kelių dienų tėvai mus turėjo parsivežti, ir čia pat neraginamas puoliau prie instrumento. Tai buvo Bachas. Juo ir susirgau. Ilgam. Visus namie buvusius įrašus iki skylių "nugrojau". Interpretuotojų favoritu taip pat ilgam tapo Glennas Gouldas. Tuo metu mokykloje mokiausi L.Drąsutienės klasėje. Niekuo neišsiskyriau. Aš - vėlyvas. Ilgai "brendau".

Paskui amato mokiausi pas visus po kažkiek. Didžiausią "revoliuciją" patyriau Veros Gornostajevos klasėje. Matė ji mus tarsi rentgenas - kiaurai. Turi būti vidumi tikras, falšo nepakęsdavo… Kai važiavau į Maskvą, nesijaučiau labai blogai grojąs. Bet kai sėdau prie fortepijono toje klasėje, kur kabo Henri Neihauzo portretas, kurioje mokėsi Richteris… O dar garsi profesorė… Ji įeina į klasę - ir ta atmosfera tokia, kad aš pats savęs nebenoriu girdėti. Jai nieko net sakyti nereikėjo! O ji dar ką nors "tokio" pasako: "Ar nesulaužei instrumento?.." Ji pasakyti galėjo visaip. Ir žinai, netgi ne žodžiai esmė… Ji tiesiog tave sugriaudavo, sunaikindavo. Turėjau viską pradėti nuo nulio. Tarsi vandenin įmestas išplaukti… Arba išplauksiu, arba ne. Tai labai drastiškas metodas. Nedaug kas taip gali. Turi būti labai stiprus, kad po to tave dar ir ištemptų. O ji kaip tokia ir buvo. Ji galėjo duoti tokį impulsą, kad ne tik sugriaudavo, bet ir pati duodavo resursų naujo rūmo statybai. Susitikimas su Vera Gornostajeva tikrai buvo revoliucingiausias etapas mano gyvenime. Bet po kelerių metų po truputį pradėjau nuo jos tolti. Nelikau grynu jos mokiniu. Pasiklausė ji mano CD ir pasakė nieko nematanti iš savojo mokymo. "Labai įdomus esi, - sako. - Savitas… Muzikantas…" Nemažai dirbau su profesoriumi Levu Naumovu. Jo pamokose tiesiog sėdėdavau. Planavau pas jį mokytis įstojęs į aspirantūrą. Taip su Gornostajeva nutarėme - ji pati pasiūlė. Su aspirantūra nieko man neišėjo. Pas Naumovą nesimokiau, bet įtaką jis man padarė milžinišką. Unikalus muzikantas. Vaikščiodavau ir pas Dmitrijų Baškirovą - stebėdavau jo pamokas… Iš atvažiavusių ypatingą įtaką man turėjo Martha Argerich. Pirmą kartą Maskvoje ji skambino su Gidonu Kremeriu, griežusiu pirmą kartą po ilgos pertraukos. Šeimyninės peripetijos - Gidoną gerai pažįstu (žmonos Ksenijos pirmasis vyras) - tad atėjome į jų repeticiją paklausyti… Turėjau laimės jai natas vartyti per repeticiją… Jos kontaktas su instrumentu fantastiškas! Pats prisilietimas tarytum kitoks… Kosminis!.. Ji tarytum vulkanas… Gyva, pulsuojanti… Kaip ugnis! Mačiau visa tai iš arti. O dar ir paklausti šio bei to sugebėjau. Labai įdomių dalykų pasakė… Technologinių.

Andrius Kuprevičius, gyvenęs Amerikoje, buvo vienas iš tų, kurie pastūmėjo mane į autodidakciją. Jis perskaitė fantastiškai daug knygų. Apie pianizmą turbūt visas. Jis viską žinojo. Jam aš labai daug grojau. Jis buvo maksimalistas: jeigu groji ir užkliudai kitą klavišą - baisu! Turi groti taip, kad nieko neužkliudytum! Net paliesti kito klavišo nevalia! Labai mėgo Artūrą Rubinšteiną. Ypač įdomių dalykų sužinojau apie pedalizaciją. Visai kitokių, nei mokiausi Gornostajevos klasėje. Beje, darbo su įvairiomis to paties kūrinio redakcijomis taip pat iš Kuprevičiaus išmokau.

- Analizuoji po kelias kūrinio redakcijas?

- Visada! Viską, kas tuo metu man prieinama. Šiais laikais kitaip neįmanoma. Kitaip - provincialumas… Vakar Statkevičius man guodėsi: "Viską padariau gerai, bet prancūzai - batų kulniukų profilį neteisingą pastebėjo". Įsivaizduoji - pagal nuotraukas knygose atkurta žymioji C.Chanel suknelė "Šermukšnėle" visu kuo įtikino prancūzus, bet batų kulniukai - ne tie!

- Kiekgi gali būti salėje tokių išprususių tavo koncerto vertintojų?

- Gal ir nemažai. Štai jeigu groju Maskvoje - kolegos, draugai ateina manęs paklausyti. Kaip kad dirigentas Jonas Aleksa sako: reikia visiems įtikti. Šiaip jau aš visų pirma groju sau. Mano vidinis kritikas pirmasis viską pastebi - aš daug ko sau neleidžiu. Ir nežinoti neleidžiu visų pirma. Aš labai daug turiu žinoti eidamas į sceną.

Yra Japonijoje žymi pianistė. Chiroka Takamura. Ji - milijonierė. Kartą pakvietė mane į savo rečitalį - skambino J.S.Bacho "Gerai temperuotą klavyrą". Šiaip ji labai romantiškos prigimties. Galvoju: tai kaipgi ji čia dabar interpretuos… Ir staiga - puikiai groja! Taip įdomiai! Nustebino pats stiliaus suvokimas ir laisvumas… Po koncerto klausiu, kaip visa tai jai pavyko. O ji man atskleidė didžiausią paslaptį - prie to koncerto 10 žmonių komanda dirbo. Muzikologai, kritikai, kolegos pianistai… Medžiagos, traktatai, rankraščiai… Buvo nagrinėjami įvairiausi variantai. Štai ką gali sau leisti už pinigus!

- Tu gi taip pat turi komandą: ir Koršunovas, ir Straukaitė… Ir be pinigų paruoši įdomius projektus!

- Labai noriu Williamą Byrdą groti. Tai toks pasaulis. Tarsi Bachas. Ir motetai, ir chorinė muzika. Įdomiai autentiškai jis atliekamas Anglijoje - kaip dainavo XVI a., taip ir dainuoja iki šiol. Jau esu ir aš grojęs - Akademiniame dramos teatre J.Juknevičiaus minėjime. Greta Liszto ir Skriabino muzikos. Visi vienu balsu sakė, kad kita muzika šalia Byrdo nublanko. Bet štai didesnio projekto dar nesugalvojau, kaip jį pateikti klausytojams. Čia iš tiesų reikalinga visa komanda. Fortepijonu skambinant tik Glenno Gouldo plokštelę žinau. Daugiau neteko nieko girdėti. Tad ir įdomu, ir žinių labai trūksta. Bet sau kiekvieną dieną groju Byrdo muziką - kartais taip gerai išeina.

- Žmona dar tebedirba Maskvos konservatorijoje?

- Taip.

- O kodėl tu nedirbi? O gal jau turi valandų?

- Ne, neturiu. Negaliu visur dirbti. Maskvoje man patinka mano asocialumas. Kai nuvažiuoju į Maskvą - sėdžiu vasarnamyje ir groju. Ten vienintelė vieta, kur visiškai nieko neprivalau daryti. Yra ir puikių draugų ratelis - bendraujame su tokiais žmonėmis kaip kompozitorius Desiatnikovas… Beje, per spektaklį jo gabaliuką taip pat grojau - mano nuomone, jis tiesiog genialus.

- Kiek laiko per metus praleidi Maskvoje?

- Gal kokius 3-4 mėnesius.

- Žmona su tavimi po užsienius važinėja?

- Kartais, bet retai.

- Sykį pasakojai, kad Stravinskio "Lošimą kortomis" su žmona dviem fortepijonais koncerte grojai? Vilniuje pasirodyti nežadate?

- Neblogai tąsyk pavyko… Reikėtų grįžti ir dar kartą pagroti. Bet visą laiką labai nepraktiškai gyvenu. Mokausi - pagroju ir vėl mokausi kažką nauja. Nuolatos koncertuojantis "rinkos" pianistas gali paruošęs vieną programą groti ją mažiausiai 10-20 ar net 30 koncertų. Tuomet apsimokėtų įdėtas triūsas. O dabar - gal likimas saugo mane nuo rutinos? Kiekvieną sykį vis naujų programų mokausi…

- Bet gal tu ir pats dėl to šiek tiek kaltas. Argi maža koncertų fortepijonui, kad imi A.Skriabino "Prometėją"?

- Tai jau visai kita istorija. Primityviai paprasta. Man pasakė: Niujorkas, lapkričio 28, Skriabino "Prometėjas". Pasirašai? - Pasirašau. Niekas net neklausė. Buvo suplanuota tokia programa ir pakvietė mane. Išmokau "Prometėją". Sezono atidarymo koncerte skambinsiu jį Vilniuje - nuostabus kūrinys. Niujorke buvo atliekama su spalvų partitūra. Vilniuje, matyt, šito atsisakys. Tiesą sakant, jeigu šiandien reikėtų spalvinti jo muziką - tai visai kitomis priemonėmis. Šou reikėtų daryti. Šiuolaikiniais efektais… Amžiaus pradžioje Skriabinas galėjo tik jausti, ko jam reikėtų, bet techninio idėjos įgyvendinimo jis dar negalėjo numatyti…

 - Nevengi ir ansamblinio muzikavimo. Su kuo esi grojęs?

- Daugiausiai - su Raimondu Katiliumi. O štai neseniai gimė naujas mūsų ansamblis su violončelininku Vytautu Sondeckiu. Labai smagus koncertas buvo. Ir publikai patiko: plojo stovėdama. Trio koncerte tai labai reta.

Balandį Sankt Peterburgo filharmonijoje violončelės genijus Kniazevas griežė smuiko programą. Smuiko sonatas! C.Francko dar suprantu - daug kas iš violončelininkų groja, bet Beethoveno 4 ir Brahmso 3 sonata smuikui! Violončelės repertuarą jis jau visą seniai išgrojęs. Beje, puikiai groja ir vargonais. Mes pažįstami nuo studijų laikų. Ir koncerte buvo nepaprastai lengva su juo muzikuoti. Ir - kad ir kaip keista - labai lengva buvo groti su Yehudi Menuhinu. Kaip tada jaudinausi! Atėjome, pradėjome groti - ir muzika suskambėjo iš karto…

- Su kokiais dirigentais dar patyrei įsimintinų įspūdžių?

- Pats ypatingiausias - Jonas Aleksa. Su juo skambinau R.Schumanno koncertą ir Prokofjevo Trečiąjį. Labai smagu buvo groti su tėvu - Brahmso Antrąjį koncertą Jūrmaloje skambinau pirmą kartą. Nuo vaikystės apie jį svajojau - labai sunkus koncertas. Ir nepraktiškas. Tačiau, mano nuomone, - pats genialiausias. O sunkus jis įvairiom prasmėm. Viena jų - neefektingas finalas: reikia užmojo kaip Rachmaninovo Trečiajame, o precizikos - kaip Mozarto koncertuose... Mažiausias vidinis falšas iš karto visą interpretaciją "nurašo". Tai nepaprastas išbandymas atlikėjui. Turi būti atrasta nepaprasta vidinė tiesa. Kitaip jis neįvyksta… Beje, netgi tuomet, kai jis "įvyksta", publika niekados nerėkia, audringai neploja… Niekada… Daugiau garsių pavardžių lyg ir nėra. Lordas Menuhinas - pats žymiausias mano dirigentas.

- Užsiminei, kad dirigentas perka solistą. Kaip pakliūti į koncertą su garsiu dirigentu? Pažinčių reikia ar ko kito?

- Tai atskira tema. Labai komplikuota ir išvis su menu nepaprastai susijusi. Ne tik Lietuvoje - ir pasaulyje. Deja, ne geriausiomis prasmėmis. Problema jau vien tai, kad pasaulyje pianistų gerokai per daug. Be profesinių (muzikinių) savybių, turi būti ir daugybė įvairiausių kitų dalykų. Ne visuomet lengvai pasiekiamų: tai ir savotiška korupcija, mafija, netgi seksualinė orientacija… Arba pats turi būti labai geras organizatorius. Tie dalykai man dabar neįdomūs ir aš tiesiog nenoriu gaišti jiems laiko. Kol kas vis tiek ateina valanda - kažkas pasiūlo koncertą. Jų vis dar turiu. O suktis rinkoje - bijau, kad tai gali atsiliepti ir muzikavimo kokybei. Be to, labai svarbus toks tarsi "įpakavimas": reklama su savaisiais atributais kartais vaidina svarbesnį vaidmenį nei pats menas. Man daug įdomesnė alternatyva - underground variantas. Jis yra. Jis gyvuoja. Ir aš mėginu gyventi šį gyvenimą…

- Ar išgyvensi? Turiu omenyje jau tavo ir tavo šeimos buitį.

- … (labai ilga pauzė)… Kol kas užsidirbu… O ateitis… Nežinau, kas bus. Kaip bus - taip bus. Man taip įdomu. Netgi nesirūpinant tuo specialiai, pasiūlomi nepaprastai įdomūs projektai. Aš tikiu aukštesne režisūra. O ten - kiek atiduodi, tiek ir gauni. Kartais iš ten, iš kur visai nesitiki. Svarbiausia - neforsuoti įvykių. Nepasiduoti tokiom nuotaikom. Beje, mes Lietuvoje to dar nejaučiam taip, kaip tai yra užsienyje. Pavyzdžiui, būnu Niujorke. Man sako: nueik pas tą ir tą po koncerto - jis naudingas žmogus. Pasveikink jį… Eik, prašyk, skaičiuok ir apskaičiuok… Esu netgi bandęs tai daryti. Bet tai ne mano kelias. Kai pradedu forsuoti - nieko nebeišeina. Aš privalau gyventi, puoselėti vidinį meną.

- 5-6 metus dirbai Japonijoje. Jeigu net ir ten juntamos finansinės problemos ir muzikų perteklius niekam ne paslaptis, tai kas leidžia vaikus mokytis muzikos? Kam šitas mokslas?

- Tiesą sakant, aš nežinau, kodėl taip yra. Tiesiog mistika. Fortepijono menas - narkotikas. Kai žmogus pradeda groti fortepijonu, jam norisi išmokti vis daugiau. Atsiranda nenusakomas godulys. Ir jau ne tu jį, o jis tave valdo. Jeigu pakliūni, užkimbi už to godulio - viskas, tu žuvęs. Nors tai labai nuostabu. O pinigai… Visame pasaulyje nuolatos ir tegirdžiu: "Nėra pinigų". Įsivaizduojate - niekur menams nėra pinigų! Tačiau visgi kažkas vyksta. Ir aš mėginu į tai nekreipti dėmesio. Nes kažkiek pinigų vis tiek yra. Milijonų iš to nesusikrausi… Į kitą pasaulį nenusineši…

- Žurnale "Laima" pasakei mums, moterims, skirtą frazę: "Moterys, mylėkite vyrus". O vyrai ar pakankamai myli moteris? Meilė tavo gyvenime. Kokia ji?

- Žmogus visą laiką keičiasi. Ir štai dabar aš išgyvenu savo mistinį periodą. Šiuo momentu man egzistuoja tik meilė apskritai… Dieviškoji meilė… Gal praeis man tas periodas… Bet dabar tikrai aš gana mistiškai nusiteikęs.

- "Muzikos barai" mėgsta lengvus biografinius skaitinius. Pavyzdžiui, rašėm straipsnį apie Richardą Wagnerį ir tris jo moteris. Kiek moterų reikėtų rašyti prie Petro Geniušo vardo? "Petras Geniušas ir …

- … Clara Zetkin, Rosa Luxemburg, Martha Argerich, Clara Schumann, Coco Chanel ir taip toliau…

- Ar meilė padeda interpretacijos brandai?

- Nelabai… Trukdo…

- Kalbant apie dieviškąją meilę - ar esi praktikuojantis katalikas?

- Ne. Bet dažnai nešiojuosi su savimi Naująjį Testamentą.

- Kuri situacija iš Naujojo Testamento tau įsimintiniausia?

- Kiekvienas žmogus turi išdidumo. Kartais net prieš savo valią. Štai nelabai seniai pajutau, kad mano ego truputį slegiamas kažkokios situacijos. Lyg esu priverstas kažką daryti, kas nelabai man pritinka… Mėgstu kartais stichiškai atsiversti šią išminties knygą: ką man pasakys... Paimu ir atverčiu situaciją - Jėzus plauna kojas savo mokiniams. Užvertęs galvoju, ar verta čia man šakotis, kai Jėzus plauna kojas savo mokiniams…

Dažnai panašių momentų būna…

- Prieš mane sėdi Petras Geniušas. Jauniausias Lietuvos muzikos akademijos profesorius. Nacionalinės premijos laureatas. Atrodo, jau viskas pasiekta. O kas toliau? Koks dar "ženklas iš šalies" - pripažinimas gali tau rodyti, kad tu kažką darai teisingai? Juk viską jau turi… Jau karūnuotas…

- Visa tai gal ir taip. Bet juk tai nieko nereiškia. Kas, kad medalio (sąlygiškai vadinkime taip) jau nebegausiu. Bet juk ne dėl to dirbi… Medalių nereikia… Dabar jau reikia skverbtis gilyn į vidų. Kiekviename milimetre ieškoti prasmių. Juk kiekviena sekundė - medžiaga darbui….

O be to, aš tiek turėjau gyvenime įvairiausių nesėkmių, kad tikrai užsigrūdinau… Pianistų padėtis pasaulyje tokia frustruojanti… Tas įvertinimas, kurį jau pelniau, man tik įkvepia tikėjimo savimi, kad dar galėsiu kažką nuveikti. Pasitenkinimas ir nusiraminimas man tikrai negresia.

Bet aš laimingas žmogus - mano gyvenime hobis ir profesija sutampa. Vis dėlto, tarp mūsų šnekant, muzika tikrai ne darbas. Grynas malonumas!

- Kai mūsų karta rinkosi muziką sovietmečiu, tai lyg ir buvo natūralu. Sakėme, bent jau meluoti nereikės. Bet dabar… Muzikuojanti moteris - dar aiškiau. Vaikų auklėjimui tai tik padės. O vyrui?.. Ar nejauti, kad gyvenime reikėtų kažko stabilesnio nei muzika?

- Bet kas gali būti gyvenime stabilaus? Tik mirtis stabili. Gyvenimas negali būti stabilus… Ir su tuo jau susitaikiau. Tiktai vienas dalykas gali būti aiškus - tai mirtis.

- Tai natūralu?

- Yra tam tikra iliuzija: keliesi, eini į darbą, grįžti… Bet tik kurį laiką. Po to vėl viskas staiga keičiasi… Ir galų gale krizės, pinigai… Net ir Japonijoje nuolatinės krizės! Mums kartais juokinga, kad ten gali būti finansinė ir moralinė krizė. O žmonės ten gyvena labai sunkiai.

- Tai tau jokio skirtumo: ar dirbtum, tarkim, banke, ar kaip kad dabar esi muzikas?

- Banke dar nestabiliau. Vieną dieną turi milijoną, kitą gali visko netekti, o trečią - tave ir apskritai nušaus...

- Tai tuo atveju, jeigu esi savininkas. Bet tu gali investuoti: puikus, prabangus butas, automobilis, viskuo aprūpinta žmona, apie darbą nė negalvoja. Ji - tavo gyvenimo puošmena… Sūnus lanko prestižinę mokyklą. O tu tik rūpiniesi jų džiaugsmu, grožiesi savojo gyvenimo puošmena…

- Gal ir gražiai visa tai skamba. Bet visa tai tikrai ne man. Aš nežinau, kaip tai daroma….

- Bet kaipgi tuomet gyventi? Žmona, kiek suprantu, vis dar Maskvoje. Lukas - tarp Maskvos ir Vilniaus. Tai nejau nesinori namų židinio? Štai naujasis mūsų Premjeras Rolandas Paksas - kiekvieną dieną grįžta į namus papietauti. Žmona laukia jo paruošusi pietus! Tau šito nereikia?

- Galima visaip gyventi. Galima būti Premjeru - tai puiku! Bet visi premjerais ar bankininkais būti negali. Galima juk ir prašokti ar pragerti gyvenimą… Būna ir taip. Aš priimu gyvenimą tokį, koks skirtas man.

- Tai nieko neplanuoji? Kas bus rytoj ar poryt? Kur ir ką grosi, kaip gyvensi? Žiūrėk, Sauliaus Sondeckio biografijoje įvykiai klostosi taip dėsningai, kad šiandien, kai žiūrime atgal - galime matyti, kad jis ko ne dvidešimt metų į priekį planavo, ko sieks ir kaip pasieks. Tau šito nereikia?

- Saulius Sondeckis genialus organizatorius. Be muzikinių savybių, jis turi ir organizacinių. Viską, ką daro, jis daro nepaprastai lengvai. Bent jau iš šalies taip atrodo. Man sunkiau. Aš gyvenu tiesiog stichiškai, gal net chaotiškai. Kažkurią dalį gyvenimo jau nugyvenau. Gal netgi daugiau negu pusę. Ir kartais pagalvoju, kad jeigu jau tiek pragyvenau - išgyvensiu ir toliau. Nes aš tikrai gyvenu čia ir dabar… Man svarbiausia, kad šiuo momentu būtų kokybė. Nesakau, kad važinėsiu "Mersedesu 600", bet važiuoju skorpionu - ir tai man labai patinka. Aš tikrai į visa tai žiūriu gal kiek mistiškai. O gal ir iš šeimos tas požiūris į pinigus atėjęs. Nežinau kaip, bet kai labai reikia - jų būna. Bent jau tiek, kiek tuo metu reikia. Niekada ne per daug.

- Gal todėl saugiai jautiesi, kad "už pečių" visuomet yra šeima? Mama, tėtis… Juk tu visuomet sugrįžti "į namus".

- Nori pasakyti, kad aš jais naudojuosi?

- Ne… Tik mėginu rasti formulę tarp tavo gyvenimo ir muzikos. Man tikrai nuoširdžiai atrodo, kad tu gyveni tarsi pagal muzikinį gyvenimo principą. Juk ir griežčiausioje formoje būtinas netikėtumo elementas…

 

Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €