Bendraukime
 

Kai vaikai užauga su muzika

Kai vaikai užauga su muzika 2016-03-25

Balandžio 23–30 d. gausybė talentingiausių jaunųjų pianistų ir smuikininkų suplūs į Lietuvą, į X tarptautinį Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursą. Su šio išskirtinio renginio prisiminimais užaugo daug Lietuvos vaikų. Net ir tie, kurie netapo muzikantais profesionalais, bet kadaise lankė muzikos mokyklą, gal ir patys yra groję šio konkurso koncertuose, ar girdėję apie draugus, rengiančius nelengvas jo programas. Už didelių dalykų visuomet slypi didelė istorija, kurios dalelę atskleidė trumpam pokalbiui susirinkę smuikininkas, LMTA profesorius Jurgis Dvarionas, pianistas, pedagogas, vienas Balio Dvariono konkurso iniciatorių Aleksandras Jurgelionis ir B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė. Jų diskusija – apie konkursą, vaikų muzikavimo svarbą ir unikalią B. Dvariono asmenybę.

Rasa Murauskaitė: Įdomiausia, kas buvo prieš. Kada ir kaip gimė poreikis ir idėja organizuoti B. Dvariono vardo konkursą? Kokius kelius teko nueiti, kad įvyktų pirmasis renginys?

Aleksandras Jurgelionis: 1972 m. mirė profesorius B. Dvarionas, o 1973 m. jo vardas buvo suteiktas dešimtmetei muzikos mokyklai. Tuo labai rūpinosi tuometis jos direktorius Vytautas Kabelis. Jis buvo ryžtingas žmogus – jeigu vienos durys būdavo užvertos, jis rasdavo kitas.

Laimutė Užkuraitienė: Kompozitorius B. Dvarionas mokykloje buvo labai dažnas svečias. 1971 m., atidarius mokyklą, net keletą kartų organizuoti jo susitikimai su pedagogais, mokiniais, profesorius vedė čia meistriškumo pamokas. Mokyklos ryšys su juo buvo itin glaudus, todėl V. Kabelis ir rūpinosi, kad būtų gautas B. Dvariono vardas.

Jurgis Dvarionas: Pereinant prie paties konkurso, jo idėja slypi B. Dvariono asmenybėje. Keletą metų prieš lemtingą dieną, tėtis buvo sugalvojęs aplankyti visas muzikos mokyklas Lietuvoje. Tuomet jų buvo apie 140.

L.U.: Šiek tiek mažiau – apie 109. Beveik visos ir išliko – šiandien turime 104.

J.D.: B. Dvarionas šią idėją buvo pradėjęs įgyvendinti, spėjo aplankyti ne tik Vilniaus, bet ir Palangos, Kuršėnų, Šiaulių ir kitas muzikos mokyklas. Tai buvo įspūdingi susitikimai, kuriems jis nuoširdžiai ruošdavosi. Jis net buvo išrašęs vaikams Beethoveno „Mėnesienos sonatą“ taip, kad šie galėtų ją dainuoti, o jis pats akomponuodavo. Tai buvo gražūs, šventi momentai. Deja, visų mokyklų jis aplankyti nespėjo.

A.J.: Pats atsimenu, kaip B. Dvarionas grojo B. Dvariono mokyklos salėje Johanno Sebastiano Bacho „Invencijas“, Wolfgango Amadeuso Mozarto „Sonatą C-dur“, lėtais tempais, bet labai natūraliai ir paprastai. Kai mokykla gavo jo vardą, kartu su Juliumi Andrejevu dirbome fortepijono skyriaus vedėjais. Per kiekvieną egzaminą, įskaitas girdėdavome daugybę B. Dvariono kūrinių. Todėl nusprendėme, kad būtų puiku suruošti jo vardo konkursą. Iš pradžių galvojome jį rengti apsiribodami mokykla, bet tais laikais taip nebuvo priimta.

L.U.: Ministerija įsakymą rengti respublikinį B. Dvariono konkursą išleido 1973 m., jį pasirašė ministrai Henrikas Zabulis ir Antanas Rimkus. Tada dar buvau pradedanti mokytoja. Kolektyvas buvo nedidelis ir šis konkursas buvo toks įvykis, kad visi mokytojai žinojo kiekvieną smulkmeną. Konkursui iš valdžios gavome 1700 rublių, kas tais laikais buvo didžiulė suma pinigų.

A.J.: Pirmuosiuose konkursuose dalyvius skirstėme į dvi grupes, kadangi smarkiai skyrėsi dižiųjų miestų ir provincijų muzikos mokyklų vaikų muzikavimo lygis. Tiesa, kai kur dar nuo senų laikų buvo likę stiprių mokytojų, aplink kuriuos būrėsi profesionalesni vaikai.

R.M.: Pradėta nuo nacionalinio konkurso tik pianistams. Kada prisijungė smuikininkai? Kada ir kodėl atsirado poreikis plėstis ir užaugti iki tarptautinio renginio?

J.D.: Stygininkai prisijungė po poros pirmųjų konkursų. Turbūt jau nuo trečio konkurso iš nacionalinio jis virto, kaip tais laikais vadinta, „sąjunginiu“.

A.J.: Konkursas pataikė į dešimtuką – visi labai norėjo jame dalyvauti. Tarptautinį konkursą rengti sugalvojome ne mes – buvome praktiškai priversti tai daryti. Norą dalyvauti ėmė reikšti vaikai iš Baltarusijos, Latvijos, vidurio Azijos.

J.D.: Galima sakyti, kad konkurso organizatoriams net teko užsiimti tam tikra stabdymo politika. Bet kas šiame konkurse dalyvauti negalėjo. Rėmėmės nuostata, kad šalys, iš kurių į konkursą atvyksta vaikai, turi vienaip ar kitaip būti susijusios su B. Dvarionu. Turėjome galimybę rinktis.

A.J.: Žiuri nariai taip pat dažniausiai būdavo susiję su B. Dvarionu. Labai aiškiais kriterijais  nesivadovavome, rėmėmės savotiška nuojauta.

J.D.: Ne, viskas buvo susiję su B. Dvariono asmenybe. Pirmojo konkurso vertinimo komisijos pirmininkė buvo legendinė pianistė Tatjana Nikolajeva, kuri buvo artima šeimos bičiulė. Tai buvo  gražus ir simboliškas jos veiksmas. Bet įdomiausia, kad konkursas visą laiką evoliucionavo. Jis keitėsi ne tik dalyvių skaičiumi, komisijos sudėtimi, bet ir programomis ir reikalavimais. Anais laikais Lietuvoje vykdavo nedideli konkursėliai muzikos mokyklose, savotiškos apžiūros, dėl jų daug talentingų vaikų iš provincijos atvyko į Vilnių, pasirinkdami muzikų kelią. Bet šių konkursėlių programos buvo labai nykios.

R.M.: O kaip atrodė pirmojo B. Dvariono konkurso programa? Kaip ir kodėl ji vėliau evoliucionavo?

A.J.: Berods, pirmajame konkurse buvo privaloma viena B. Dvariono pjesė ir dar viena, kurią buvo galima rinktis laisvai.

L.U.: Reikalavimai iš pradžių buvo labai nedideli, kad konkursas būtų prieinamas. Apskritai, manau, kad pirmieji konkursai smarkiai pakėlė mažųjų miestelių muzikos mokyklų lygį. Jei iš pradžių jautėsi didžiulis skirtumas tarp jų ir didmiesčių mokymo įstaigų, tai dabar kartais būna net atvirkščiai. Pirmieji konkursai ne mažiau svarbūs buvo mažųjų miestų mokyklų pedagogams, kadangi jų metu vykdavo aptarimai, tapdavę savotiškomis meistriškumo pamokomis mokytojams. Jų metu būdavo smulkiai išnagrinėjamas kiekvieno mokinio atlikimas, jo privalumai ir trūkumai.

J.D.: B. Dvarionas kaip atlikėjas buvo labai universalus. Jo repertuaras apėmė viską nuo baroko meistrų iki naujausių XX a. opusų. Tačiau visi žinojo apie jo silpnybę J. S. Bachui ir prisiminė tėtį kaip nepralenkiamą Vienos klasikų muzikos interpretatorių. Todėl buvo savaime aišku, kad  konkurse privalo skambėti ši muzika. Svarbūs buvo B. Dvariono saitai ir su Frederico Chopino ir Edvardo Griego muzika. Tai romantizmo dvasia, kurios pilna paties B. Dvariono rašyta muzika, todėl konkurse turėjo skambėti ir romantiniai kūriniai. Šiuolaikinė muzika jam taip pat buvo artima. B. Dvarionas buvo gausybės lietuvių kompozitorių kūrinių pirmasis atlikėjas ir tos muzikos propaguotojas. Jis buvo vienas pirmųjų, pradėjusių populiarinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką. Man rodos, kad B. Dvarionas net buvo gausybės jo kūrinių pirmasis atlikėjas.

A.J.: Jis ir studentams duodavo groti M. K. Čiurlionio pjeses.

J.D.: Kartu su Jadvyga Čiurlionyte B. Dvarionas atkūrinėjo M. K. Čiurlionio partitūras, pirmą sykį, jam diriguojant, suskambo M. K. Čiurlionio simfoninės poemos. Vėliau jo repertuare atsirado ir Juozas Gruodis, Stasys Šimkus, Vladas Jakubėnas... Jau po karo – ir Antanas Račiūnas, Stasys Vainiūnas ir kiti. Visi šie dvarioniškos muzikos principai ir tapo konkurso programos kriterijais.

R.M.: Minėjote, kad konkursai metai iš metų evoliucionuoja. Kada pastebėjote išskirtinį vaikų atlikimų lygio pakilimą? Kas, Jūsų nuomone, tai lėmė?

L.U.: Dabar gabieji vaikai turi galimybę lankyti daugiau disciplinų, tarp jų ir kompoziciją, kurios išmanymas itin prisideda prie puikaus atlikimo, klasikinės programos pojūčio. Taip pat jie daug dažniau koncertuoja, įgyja labai svarbios sceninės patirties.

A.J.: Dalyvių lygis augo visą laiką, bet aš didžiausią šuolį pastebėjau tada, kai Lietuvoje ėmė vykti daugiau meistriškumo kursų. Įvairių mokyklų pedagogai ir vaikai vis dažniau ėmė lankytis ir didmiesčiuose vykstančiuose seminaruose, ir patys organizuoti juos savo mokyklose. Tačiau, su laiku tai lėmė ir konkurso dalyvių skaičiaus mažėjimą.

L.U.: Ruošti mokinį – didžiulė atsakomybė. Kadangi konkurso lygis labai pakilo, bet kaip vaiko ruošti jau nebegalima.

A.J.: Kita priežastis yra ta, jog vaikų dėmesys išsibarsto po kitas sritis. Mokyklose atsiranda ne tik klasikinių instrumentų, bet ir džiazo, dainavimo specialybės. Pastarosios vaikams dažnai atrodo kaip lengvesnis kelias iškilti.

L.U.: Galų gale surimtėjo ir konkurso atranka. Vaikai vertinami savo mokyklose, zonoje ir atrenkami tik tie, kurie išties verti groti finaliniame ture.

R.M.: Ar plati tarptautinio konkurso dalyvių geografija?

A.J.: Pietų Korėja, Japonija, Turkija, Izraelis...

J. D.: Pietų Afrika.

A.J.: Paprastai tie, kurie atvyksta iš toli, būna puikiai pasiruošę. Praėjusiame tarptautiniame konkurse Grand Prix laimėjo nepaprastai talentinga japonė. Įdomu, kad ji atsisakė jį pasiimti, sakydama, kad atvyko ne dėl prizo, o todėl, kad labai mėgsta muziką ir konkrečiai B. Dvariono muziką.

L.U.: Taip pat dalyvavo labai šaunus berniukas, latvis smuikininkas, kuris dar ir tarptautinių pramoginių šokių konkursų laureatas. Jam buvo gal aštuoneri ir jis griežė fantastiškai!

R.M.: Kokią misiją B. Dvariono konkursas atlieka mūsų šalies kultūros, švietimo kontekste? Ar jis tampa ta platforma, kuri leidžia populiarinti lietuvių kuriamą muziką už Lietuvos ribų?

J.D.: Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis konkursas visų pirma, yra labai svarbus Lietuvos muzikinei kultūrai. Šiais laikais, kai esame nelabai aukštos kokybės pramoginės muzikos tvano liudininkai, nuo jo mus gelbsti B. Dvariono konkursas. Šiemet turėjau progą apkeliauti beveik visą Lietuvą, visus regionus, kurie dalyvauja konkurse, ieškant ir atrenkant tuos, kurie verti dalyvauti nacionaliniame konkurse. Galiu pasidžiaugti, kad gausybė mokyklų smarkiai pajudėjo į priekį muzikavimo kultūros atžvilgiu. Svarbiausia ne tai, kad visi grotų smuikais, fortepijonais ar violončelėmis, svarbiausia, kad žmonės mylėtų muziką ir būtų joje. Svarbu, kad tai, ką jie groja, teiktų džiaugsmą ir jiems patiems, ir aplinkai. Vaikai išeina groti ne labai sudėtingos, bet labai gražios muzikos, kurią atlieka labai šiltai ir nuoširdžiai. Aš galvoju, kad jeigu šviesios atminties tėtis būtų išgirdęs, kaip jie muzikuoja, jis nepaprastai apsidžiaugtų. Šie vaikai – turbūt vienas pagrindinių dalykų, kuris pateisina mūsų muzikos mokyklų buvimą, ir kuris teikia vilties, kad Lietuva išliks ne tik dainuojanti, bet ir grojanti. Jeigu mūsų šalis bus muzikoje, tai bus ir kultūroje. Tuomet neišsibėgiosime po pasaulio užkaborius ir po truputį išsikovosime muzikinio centro statusą.

L.U.: Kalbant apie muzikuojančios Lietuvos ateitį, galiu pasidžiaugti, kad jei anksčiau stojamieji egzaminai į B. Dvariono muzikos mokyklą vykdavo vieną dieną nuo ryto iki vakaro, tai dabar jie vyksta tris dienas. Atsiranda vis daugiau puikiai muzikuojančių vaikų, kasmet išleidžiame apie 300 vaikų ir tiek pat priimame. Manyčiau, jie papildo konkurso gretas gerai muzikuojančiais, tačiau lygiai taip pat konkursas gerina instrumentinės muzikos būklę ir didina muzikos mokytis norinčių vaikų skaičių.

J.D.: Nesu labai dosnus komplimentams, bet turiu atkreipti dėmesį į tai, kad B. Dvariono mokyklos veikla yra labai vertintina dėl to, kad išlaiko tą patį dvarionišką principą. Nelaukiama, kad visuomenė ateitų į mokyklą, bet einama į žmones su atvira širdimi ir muzika. Tuomet paaiškėja, kad norinčių muzikuoti yra daug. Mūsų pasaulyje tiek mažai, todėl kiekvienas išsaugotas vaikas yra didžiausias lobis ir investicija į ateitį. 1924 m. B. Dvarionas po studijų atvyko į Kauną, tada dar mažą, nedidelį, provincialų miestelį, kur su saujele bendraminčių – J. Gruodžiu, S. Šimkumi, J. Čiurlionyte, V. Motiekaičiu, dar keletu kitų tuščioje vietoje sukūrė muziką. Sukūrė simfoninius orkestrus, klausytojus, muzikos klausymosi tradicijas. Šiandien į Lietuvą mielai atvyksta atlikėjai iš viso pasaulio, kartais net atsisakydami arba sumažindami savo honorarus. Tai reiškia, kad jau esame tarp garbingiausiųjų pasaulio valstybių.

 

 

2020 Vasaris
P A T K Pn Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
242526272829 
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €