Bendraukime
 

Josepho Achrono koncerto smuikui ir orkestrui premjera Lietuvoje

Josepho Achrono koncerto smuikui ir orkestrui premjera Lietuvoje 2016-04-10

Prieškoncertiniai pašnekesiai: smuikininkė Rūta Lipinaitytė apie J. Achrono koncertą smuikui

 

 

2016 m. balandžio 9 dieną Vilniaus Nacionalinėje filharmonijoje įvyko koncertas, kurio metu Lietuvoje pirmą kartą  skambėjo retai atliekamas iš Lazdijų kilusio kompozitoriaus ir smuikininko Josepho Achrono koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1, op. 60, dedikuotas žymiajam Jashai Heifetzui. Kompozitoriaus brolis Izidorius, pianistas, JAV koncertuodavo su J. Heifetzu. Josephas smuikuoti mokėsi Sankt Peterburge Leopoldo Auerio klasėje, kompozicijos – pas Anatolijų Liadovą ir Maximillianą Steinbergą. Tapęs puikiu smuikininku, kompozitorius 1925 metais pirmąjį koncertą smuikui sukūrė Niujorke. Dviejų dalių kūrinyje kūrybingai panaudoti žydiški motyvai: bibliniai tropai ir dvi jemenitų temos.

Koncertą atliko respublikinių ir tarptautinių konkursų (tarp jų ir J. Heifezo 100-mečio) laureatė, aktyviai koncertuojanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Rūta Lipinaitytė, profesinio meno aukštumų siekusi Vilniuje, Malmėje, Paryžiuje ir Taline. R. Lipinaitytė griežia solo ir kameriniuose ansambliuose, jos repertuare daug šiuolaikinės muzikos, lietuvių kompozitorių kūrinių, kaip antai E. Balsio, A. Martinaičio, F. Latėno ir kitų. Nuo 1995 m. smuikininkė griežia duete su pianiste Indre Baikštyte (ansamblis „Domino duo“), nuo 2015 m. – tarptautinio „East-West“ kamerinio orkestro (vadovas pianistas S. Krimeris) koncertmeisterė.

Pirmoji koncerto dalis – šviesių spalvų kolorito, pereinanti į veržlius epizodus, atlikta melodingai ir techniškai. Įvairių charakterių, tempų kaita (iš viso 15 epizodų) sekė viena kitą sklandžiai, maloniai klausėsi. Solistė skambiu garsu griežė kadencinio pobūdžio, lėtesnius intarpus, išraiškingai muzikavo aukštuose registruose. II dalis pradedama šokinio pobūdžio džiugia tema. Įdomus, ilgas kūrinys koncertiškas, jame solistė galėjo atskleisti ir lyrinį, ir virtuozinį pradą. Jos interpretacija pasižymėjo šių pradų pusiausvyra, aiškiu minties plėtojimu, šiam kūriniui būdingo skaidraus muzikinio audinio ir turtingos muzikinės kalbos juvelyriniu perteikimu. LNSO dirigavęs serbų dirigentas Aleksandras Markovičius buvo puikus partneris. Geras ansamblis ir garso santykis su orkestru, be abejo, yra judviejų meistriškumo ir kūrybinio bendradarbiavimo vaisius. Bisui R. Lipinaitytė atliko Johno Williamso temą iš filmo „Šindlerio sąrašas“. Lyrinį, įsimenantį muzikinį paveikslą solistė perteikė jautriai, šiltai ir subtiliai.

Tikslų, precizišką vadovavimą orkestrui dirigentas pademonstravo ir antrojoje koncerto dalyje, kurioje skambėjo Richardo Strausso simfoninė poema „Didvyrio gyvenimas“. Muzikologų apibūdinamas kaip „paradiškai virtuozinis fantastinis veikalas, kuris stulbina grandioziniu naivumo demonstravimu“ (iš programėlės anotacijos), sudėtingas simfoninis kūrinys nuskambėjo vientisai ir intrigavo iki pabaigos. Vienos muzikos ir scenos meno universiteto auklėtinis (L. Hagerio klasė), Herberto von Karajano fondo Berlyne stipendininkas, kurio repertuare yra klasikinė, romantinė, operinė ir avangardinė muzika, jaunasis dirigentas A.Markovičius parodė puikią Vienos dirigavimo mokyklą ir R. Strausso muzikos išmanymą. Mūsų padangėje retai išgirsi ir pamatysi tokį meistrišką Strausso muzikos stiliaus įvaldymą, o šį kūrinį dirigentas visiškai apvalė nuo paradiškumo, į pirmą planą iškeldamas programiškai neakcentuojamą idealizmą, pasireiškusį santūriu iki filosofinio lygmens pakylėtu grynosios muzikos grožiu. Šeši poemos epizodai tekėjo natūraliai, grakščiai, ramiai ir gyvai, kaip įtraukiantis naratyvas. Ypač logiškai buvo paruoštos kulminacijos, kurios buvo neperkrautos, neforsuotos, jomis atskleidžiamas herojizmas pasižymėjo sublimuota vyriška energija ir sutelktumu. Šia prasme stipriai pasirodė atskiros (pirmiausia pučiamųjų) instrumentų grupės, smuiko solo (partiją virtuoziškai atliko  Algimantas Peseckas). Iš pasitempusio, susiklausiusio orkestro dirigentas išreikalavo maksimumą atspalvių ir niuansų. Bendrą įspūdį galima apibūdinti kaip iš tiesų puikų ir stulbinantį ne naivumu, o būtent rafinuota, kilnia interpretacija, suteikusia klausymo malonumą. Gal ir pats Straussas būtų patenkintas tokiu dėmesiu jo epigrafui apie dvasios tobulumą... Ne kartą Lietuvoje dirigavęs Aleksandras Markovičius yra tarp dirigentų, kurie nenustoja žavėti atlikimo kultūra.

Kalbiname smuikininkę Rūtą Lipinaitytę.
Gerbiama Rūta, tarp jūsų mokytojų – R. Katilius ir U. Jagėlaitė, A. Fisheris ir B. Garlizkis. Ką šie pedagogai jums davė? Kokių patirčių suteikė Švedijos, Prancūzijos muzikinė kultūra?

Dėl to, kaip dabar groju, turiu būti dėkinga kiekvienam pedagogui be išimties, ne mažiau ir pradinių klasių mokytojams (Algiui Griciui, Nijolei Namavičienei, Tadui Šernui), kurie pagal nusistovėjusią tradiciją dažniausiai nėra minimi biografijose. Gaila, nes jų darbas yra sudėtingesnis, o indėlis ne mažesnis. 

Įvairių patirčių suteikė ne konkrečios šalys, o konkretūs žmonės. Dėkinga turiu būti ir netiesioginiam pedagogui, maestro Gidonui Kremeriui, kurio vadovaujamame orkestre „Kremerata Baltica“ grojau 18 metų. Matyti, girdėti tokį smuikininką, bendrauti su juo buvo neįkainojama mokykla. Tačiau labiausiai turbūt turiu būti dėkinga savo mamai, prof. Undinei Jagėlaitei, pas kurią oficialiai mokiausi tik porą metų, bet kuri visada buvo šalia, pas kurį pedegagą besimokyčiau.

Papasakokite apie savo darbą orkestre „Kremerata Baltica“ (1998-2014) ir to paties pavadinimo sekstete (2004-2008).

Kaip minėjau, tai buvo neįkainojama visapusiška patirtis. Visų pirma tuo, kad tiek metų turėjau galimybę bendrauti ir groti kartu su vienu iškiliausių šių laikų smuikininkų Gidonu Kremeriu. Ne kiekvienas muzikas dar būdamas studentu gali pasigirti apvažiavęs pusę pasaulio, pagrojęs garsiausiose salėse, su puikiais solistais ir dirigentais. „Kremerata“ buvo ne tik grojimo kameriniame orkestre patirtis, bet ir gyvenimiška mokykla. Nėra lengva praleisti dienų dienas, rytus ir vakarus su tais pačiais žmonėmis. Mokaisi ne tik smuikuoti, bet ir bendravimo, kompromisų, tolerancijos meno.

Koncertuojate su žymiais orkestrais, dirigentais ir atlikėjais. Jau esate, galima sakyti, XX a. muzikos ekspertė. O koks jūsų santykis su klasika? Gal turite kokį favoritą, mėgiamą epochą, stilių, o gal siekiate universalumo?

Klausytis mėgstu bet kurios epochos kūrinius. Tačiau kaip atlikėja tikrai nesiekiu universalumo. Kaip ir gyvenime, darantis labai daug kartais nepadaro nieko. Muzikoje, manau, tas pats: išmanantis ir gebantis atlikti visų epochų muziką man visada kelia tam tikrą nepasitikėjimą. Asmeniškai man artimesnė yra šiuolaikinė muzika. Ją geriau suprantu, geriau jaučiuosi ją atlikdama. Be to, nežinomos, negirdėtos muzikos atlikime įžvelgiu gilesnę prasmę. Be bejo, klausytojas ne visada yra pasiruošęs surizikuoti išgirsti nežinomą, negridėtą muziką, ausiai dažnai yra malonesni artimi, girdėti sąskambiai. Tačiau grodamas nežinomus, retai atliekamus kūrinius (kaip Achrono koncertas) atlikėjas pažindina, šviečia, pasakoja... Juk prieš vakarykštį koncertą daugelis net nežinojo, kad J. Achronas kilęs iš Lietuvos, kad savo tarpe turime asmenybę, apie kurią Arnoldas Schoenbergas yra pasakęs, kad tai labiausiai neįvertintas XX amžiaus kompozitorius. Be to, grodamas šių dienų muziką atlikėjas ištiesia ranką kompozitoriams. Tuo tarpu žinia, kurią atlikėjas neša grieždamas labai gerai žinomą, daug kartų girdėtą muziką, man visada kelia daug klausimų. Kitų epochų pačių kompozitorių jau nenudžiuginsi, kūriniai jau žinomi, pagalbos juos populiarinant nebereikia, įrašų be galo daug, kūriniai tikrai neužsimirš ir jais auditorijos nebenustebinsi. Nebent nauja, negirdėta, originalia interpretacija. Tad reikia turėti daug drąsos interpretacijos klausimais rungtis su Oistrachu, Heifetzu ar Menuhinu. Nors pripažįstu, kad kartais gyvai išgirsti kad ir daug kartų girdėtą kūrinį yra tikrai malonu.

Kamerinio orkestro „East-West“ pavadinimas primena lordo Yehudi Menuhino to paties pavadinimo projektą Vakarams su Ravi Šankaru pristatyti Indijos klasikinę muziką. Koks šio, naujo kolektyvo motto ir tikslas?

Šis kolektyvas yra visai naujas, turėjome tik du koncertus Minske, J. Bašmeto  festivalyje. Jį sukūrėme kartu su pianistu, festivalio meno vadovu pianistu Slava Krimeriu, koncertavome su žymiu pianistu Pauliu Badura-Skoda. Planuojame veiklą vystyti ir toliau.

Ketverius metus dėstėte Estijos muzikos ir teatro akademijoje Taline, šuo metu esate LMTA styginių instrumentų k-dros vedėja, vedate meistriškumo kursus Lietuvoje ir užsienyje. Kokių studentų mokymo naujovių siekiate, kokia metodika vadovaujatės?

Be abejo, svarbios visos metodikos, literatūra, žinios ir pan.  Tačiau man ne mažiau svarbi yra metodika, paremta savo patirtimi. Bandau prisiminti, kokios man pačiai kildavo problemos, kaip jas sprendžiau, kokie būdai buvo rezultatyviausi. Taip pat manau, kad labai svarbu yra rasti kelią į kiekvieno studento širdį. Negali būti universalios metodikos ar universalių mokymo būdų. Kiekvienas studentas yra labai individuali asmenybė. Net toks paprastas dalykas, kaip pagyrimas, vieną gali veikti skatinančiai, kitas iškart užmiega ant laurų. Po pabarimo vienas kimba į darbą, kitam nusvyra rankos. Tam, kad pasiektume gerų rezultatų, įsigilinti į studento asmenybės bruožus yra ne mažiau svarbu, nei pastabos apie patį grojimą.

Kokie artimiausi planai?

Šiuo metu daugiausiai laiko atima pedagoginis darbas ir vedėjavimas styginių instrumentų katedrai. Tiek viena, tiek kita veikla suteikia daug pasitenkinimo. Aplodismentai studentams, jų apdovanojimai teikia ne mažiau džiaugsmo nei gauti pačios. Vadėjavimas katedrai taip pat yra labai malonus. Katedroje dirba puikūs pedagogai, labai gerbiu visus dar nuo studijavimo laikų, todėl be galo vertinu jų palaikymą ir geranoriškumą. 

Ačiū už pokalbį.

 

2020 Biržėlis
P A T K Pn Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
2930     
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €