Bendraukime
 

Ričardas Grušas: ,,Muzikanto misija – ne tik mylėti muziką, bet ir žmones“

Ričardas Grušas: ,,Muzikanto misija – ne tik mylėti muziką, bet ir žmones“ 2021-10-09

Choro dirigentą, muzikos pedagogą Ričardą Grušą, kilusį iš Akmenės rajono, drąsiai galime vadinti Lietuvos šviesuoliu – jo prasmingi darbai žinomi ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje šalyje. R. Grušas keletą dešimtmečių vadovavo Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklai, kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos muzikos ir meno mokyklų vadovų asociaciją, ėjo jos tarybos pirmininko pareigas. Keturis dešimtmečius vadovauja mišriam chorui „Draugystė“, yra Tarptautinio Mažeikių meno festivalio meno vadovo pavaduotojas, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas.

Praėjusių metų rudenį 70 metų jubiliejų atšventusį muziką Lukrecija STONKUTĖ pakvietė pasikalbėti apie profesiją, reikšmingiausius darbus ir pomėgius.

– Būtų įdomu susipažinti su Jūsų muzikine genealogija.

– Mano prosenelis, vėliau ir senelis turėjo savo pučiamųjų instrumentų orkestrus, tada vadintus dūdų orkestrais. Tėtis, nors dirbo įvairius darbus, grojo klarnetu, trimitu, baritonu. Taigi aš esu ketvirtos kartos muzikantas, bet pirmas profesionalas. Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusi dukra pianistė Inga – penktos, o anūkė, dainininkė ir gitaristė Saulė, – šeštos kartos muzikantė. Kai man buvo ketveri metukai, iš gimtojo Pakempinių kaimo persikėlėme į Akmenės rajono Kanteikių kaimą, kur mama dirbo pradinių klasių mokytoja. Kai truputį paaugome, kartu su broliu ir sesute jau grojome tėčio kapeloje. Vakarais muzikuodavome susėdę ant mokyklos laiptų, žiūrovų ir šokėjų susirinkdavo pilnas kiemas. Šokiams grodavome ir netoliese buvusiuose tarybinio ūkio kultūros namuose. Tėtis gebėdavo įsiminti per radiją skambančias melodijas ir mus jų išmokydavo, nes turėjo absoliučią klausą. Kapeloje grojau gitara, vėliau mandolina, brolis – balalaika, sesutė – gitara, o tėtis – smuiku.

Tėtis buvo ne tik puikus muzikantas. Groti su Mažeikių orkestru važiuodavo apsivilkęs kostiumą, baltus marškinius ir pasirišęs kaklaraištį. Mane tai labai žavėjo, iki šiandien manau, kad kaklaraištis vyrui yra būtina aprangos detalė, be jo jaučiuosi nepatogiai. Mūsų mama buvo gerumo ir vidinės kultūros įsikūnijimas, bet jai buvo svarbi ir išorė – į pamokas eidavo pasipuošusi gražiausiais drabužiais.

– Kokį vaidmenį Jūsų muzikiniame, meniniame ugdyme suvaidino Ukrinų aštuonmetės mokyklos pedagogai?

– Kai mokiausi Ukrinų mokykloje, muzikos mokytojais dirbo puikūs muzikantai Robertas Paulauskas ir Vytautas Olberkis. Didelis muzikos mėgėjas buvo mokyklos direktorius Jonas Lenkevičius, gana gerai iš natų grojęs smuiku ir mandolina. Jis pakvietė mane, šeštos klasės mokinį, drauge su instrumentine grupe šeštadieniais mušamaisiais groti šokiams kultūros namuose. Dainavau mokyklos pionierių chore, šokau liaudies šokių kolektyve, vaidinau spektakliuose. Matyt, visa tai pamažu formavo mano meninę pajautą, nors mokantis aštuonmetėje mokykloje mano didžiausia svajonė buvo įstoti į jūreivystės mokyklą ir tapti šturmanu, o vėliau ir laivo kapitonu. Ta tema perskaičiau labai daug literatūros, po aštuonių klasių kartu su draugu ruošėmės stoti į Kaliningrado jūreivystės mokyklą. Tačiau kai sužinojome, kad stojamieji egzaminai vyks rusų kalba, nebeišvažiavome. Nutariau tęsti mokslą Židikų vidurinėje mokykloje.

– Židikuose gyveno garsi Lietuvos rašytoja Šatrijos Ragana. Ar jos asmenybė ir kūryba turėjo įtakos mokinių ugdymui?

– Tarybiniais metais rašytojos, švietėjos, mokytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) vardas Židikų miestelio gyventojų ir mokytojų nebuvo užmirštas. Mano klasės draugas pasakojo savo mamos prisiminimus, kaip atėję į M. Pečkauskaitės namus žmonės nesisveikindavo ,,Laba diena“ – sakydavo ,,Garbė Jėzui Kristui“, o atsisveikindami tardavo ,,Su Dievu“. Tėvai vaikams liepdavo apsirengti tvarkingais drabužiais, sakydavo: ,,Juk eini pas paną Mariją į svečius“. Židikų mokykloje buvo išlikusi graži iš Šatrijos Raganos atėjusi tradicija – visi vyresniųjų klasių mokiniai padėdavo garbaus amžiaus žmonėms ūkyje ar namų ruošos darbuose.

– Kaip prisimenate studijas tuomečiame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute?

– Iš pradžių su savo fortepijono dėstytoju docentu Vytautu Gaidamavičiumi bendrauti sekėsi sunkiai. Mat jis aukštaitis, o aš žemaitis. Sakinį pradėdavau literatūrine kalba, o užbaigdavau tarmiškai. Tačiau vėliau su dėstytoju labai susigyvenome, jis buvo nuostabus pedagogas. Per ketverius metus nė karto nebuvo pakėlęs balso, tik nuolat kartodavo: ,,Jeigu nori baigti institutą, turi padaryti tiek, kiek aš tau užduodu.“ Per pusmetį turėdavau parengti dvi programas, nes nebuvau baigęs muzikos mokyklos. Taigi dvejus metus dirbdavau išsijuosęs nuo šeštos valandos ryto iki dvyliktos vakaro. Į pamoką visada ateidavau pasiruošęs.

– Kaip susižavėjote choriniu dirigavimu?

– Židikų vidurinėje mokykloje muzikos mokytojo Vytauto Olberkio buvome suburti į mišrų chorą. Dainuodavome trimis, keturiais balsais, ir mane tai žavėjo. Pirmą kartą pamatęs diriguojantį mokytoją nustebau, kaip rankomis galima ,,rodyti“ muziką. Institute studijuodamas choro dirigento Antano Ilčiuko klasėje bei dainuodamas kameriniame ir mišriame choruose, tvirtai nusprendžiau, kad baigęs mokslus turėsiu savo chorą. Labai dėmesingai stebėdavau prof. Antano Jozėno dirigavimą, daug ką užsirašydavau. Labai padėdavo fortepijono dėstytojas V. Gaidamavičius, kartais paprašydamas padiriguoti mano studijuojamus kūrinius. Dėstytojo pastabos būdavo labai vertingos, nes jis daug metų dirbo koncertmeisteriu Operos teatre.

Po studijų pagal paskyrimą kartu su žmona atvykome į Kelmės vaikų muzikos mokyklą. Pionierių chorą paruošiau 1973 metais turėjusiai vykti respublikinei moksleivių Dainų šventei, bet ji, deja, buvo atšaukta. Po 1975 metų Dainų šventės įstojau į chorinio dirigavimo specialybę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje – neakivaizdiniu būdu mokiausi pas docentę Nadeždą Kazakauskienę. Į Vilnių važiuodavau dukart per mėnesį šeštadieniais ir sekmadieniais, taip pat per egzaminų sesijas.

– Kokiais pedagoginiais principais buvo grindžiamos Jūsų studijos?

– Mano dėstytoja Nadežda Kazakauskienė buvo baigusi Leningrado konservatoriją. Jau per pirmą užsiėmimą ji paaiškino: ,,Mano tikslas paruošti tave kaip profesionalaus choro dirigentą. Įsivaizduok kvadratą, kuriame būdamas rankomis, veido išraiška, kūno judesiais privalai chorui perduoti visą norimą muzikinę informaciją. Jokių plačių mostų neturi būti, blaškymasis manęs nedomina.“ Dėstytoja sakydavo: ,,Kam tau draskytis? Juk kartais teks diriguoti net dvi valandas.“ Labai dėkingas jai už suteiktas vertingas praktines, metodines bei istorines žinias.

– Grįžkime į Kelmės muzikos mokyklą.

– Man labai patiko pedagoginis darbas. Per metus įgijau vadovavimo chorui ir vokaliniams ansambliams patirties. Paskui metams buvau pašauktas į karinę tarnybą Rygoje, ten Pabaltijo štabo pučiamųjų instrumentų orkestre grojau baritonu. Ne kartą koncertavome Latvijos televizijoje, Rygos filharmonijoje. Man kaip muzikantui tai buvo nuostabus laikas, nes rengdavome labai įvairias programas su estrados ir operos solistais. Atlikęs karinę tarnybą grįžau į Kelmės muzikos mokyklą, dirbau mišraus choro chormeisteriu. Mokykloje pradėjome organizuoti įvairias muzikines popietes, viktorinas. 1980-aisiais buvau pakviestas atvykti į Mažeikius ir vadovauti muzikos mokyklai bei kultūros namų pavyzdiniam mišriam chorui ,,Draugystė“.

– Mišrus choras ,,Draugystė“ – kokia tai meninė bendruomenė?

– Tai – miesto inteligentija: švietimo ir medicinos įstaigų, aptarnavimo sferos darbuotojai ir verslininkai, visi labai artimi muzikos menui. Iki pandemijos per metus surengdavome 15–17 pasirodymų. Vykdavo mano organizuojamas Konrado Kavecko sakralinės muzikos festivalis ,,O sacrum convivium“, taip pat ,,Draugystės tiltas“, kuriuose kartu su Lietuvos chorais visada dalyvauja musų draugai iš Latvijos ir Estijos. Pandemija ir karantinas sutrikdė chorų veiklą, tačiau norisi optimistiškai žiūrėti į ateitį ir tikėti, kad pamažu grįšime į normalų repeticijų darbą bei aktyvią koncertinę veiklą.

Nuo 1965 metų su choru dalyvaujame visose Lietuvos regioninėse ir rajoninėse dainų šventėse, sakralinės ir pasaulietinės muzikos festivaliuose, koncertuose. Taip pat esame kviečiami koncertuoti Latvijoje ir Estijoje. Neįkainojama patirtis ir atsakomybė buvo giedoti Vatikane, kur šv. Mišias aukojo popiežius Jonas Paulius II. Teko giedoti 1400 metrų aukštyje, Vezuvijaus ugnikalnio viršūnėje, iš kraterio kylant dūmams. Malonu prisiminti, kad iš Europos chorų konkurso Ochride, Makedonijoje, parsivežėme bronzinį diplomą. Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorės Liucijos Stulgienės kvietimu du kartus turėjome galimybę giedoti Vilniaus arkikatedroje bazilikoje su solistais a. a. Virgilijumi Noreika ir Dainiumi Puišiu, vargonuojant Dainiui Sverdiolui ir Virginijai Survilaitei.

– Kokia choro dirigento misija?

– Labai plati. Esi atsakingas už dainininkų subūrimą, repertuaro parinkimą. Įdomus ir įvairus repertuaras turi auginti ne tik chorą, bet ir klausytojus, jame privalo gražiai derėti sakralinė, klasikinė, pasaulietinė ir kokybiška populiarioji muzika. Negalima pamiršti ir nuoširdaus bendravimo su žmonėmis, santykio su kiekvienu iš jų ir su visais kartu. Choristai turi įvairių asmeninių problemų, tad ir šiuo požiūriu negalima likti abejingam. Repeticijose vadovas, siekdamas norimo rezultato, turi būti įdomus, kūrybingas ir reiklus, o laisvalaikiu – draugiškas ir malonus. Labai svarbu nuolat tobulėti, turėti naujų įdėjų, chorui numatyti įdomų koncertinį sezoną ir pažintinių koncertinių kelionių vasarą. Labai svarbu palaikyti gerus santykius su rajono ir kultūros įstaigos vadovais.

– 1980-aisiais perėmėte Mažeikių muzikos mokyklos direktoriaus pareigas. Ar siekėte būti vadovu?

– Net minties neturėjau būti direktoriumi. Tiesa, Kelmėje metus pavadavau dekretinių atostogų išėjusią direktorę. Kai mane pakvietė vadovauti Mažeikių muzikos mokyklai ir kultūros namų mišriam chorui ,,Draugystė“, truputį nustebau, nes man dar nebuvo nė trisdešimties. Tačiau tokios pareigos suteikė pasitikėjimo. Bet jei klaustumėte, kas man arčiau širdies – vadybinis ar muzikos mokytojo darbas, – neabejodamas atsakyčiau, kad mokytojo. Dirbau fortepijono ir meno istorijos mokytoju, dalinausi patirtimi su kolegomis. Tačiau direktoriaus pareigos buvo įdomios tuo, kad kartu su puikiu kolektyvu galėjau plėtoti aktyvią mokinių ir mokytojų koncertinę veiklą, siekti aukštesnių darbo rezultatų.                                                                   

– Mažeikių muzikos mokyklai vadovavote 35 metus. Kokius neformaliojo ugdymo pokyčius pavyko įgyvendinti?

– Mano svajonė buvo mokyklą paversti ryškiu metodiniu centru ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje šiaurės Lietuvoje. Kiekvieną mėnesį rengdavome klasikinės muzikos koncertus, kviesdami profesionalius atlikėjus. Norint mokyti vaiką muzikuoti ar vaidinti, reikia, kad jis turėtų galimybę stebėti ir girdėti žymius atlikėjus. Taip pat labai svarbu buvo kelti mokytojų kvalifikaciją. Reguliariai pradėjome organizuoti įvairių muzikinių specialybių seminarus mokytojams, juos vesdavo geriausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai, konservatorijų, meno mokyklų pedagogai. Nemaža dalis mūsų mokytojų neakivaizdiniu būdu įgijo aukštąjį išsilavinimą. Atsivėrė galimybės organizuoti koncertines keliones į užsienį, bendradarbiauti su Europos muzikos mokyklomis. Vėliau matydamas, kad prekyboje atsirandant vis daugiau sintezatorių labai sumažėjo stojančiųjų į akordeono specialybę, mokykloje įsteigėme sintezatoriaus, mušamųjų ir gitaros specialybes. Akordeono ir kitų dalykų mokiniams kaip antrąjį papildomą instrumentą leisdavome rinktis sintezatorių, mušamuosius ar gitarą, ir problemos nebeliko. Taip augome, siekdami įvairiapusiškesnės ugdymo kokybės ir platesnės koncertinės veiklos.

Buvau subūręs šaunią mokyklos mokinių, mokytojų ir tėvų tarybą, su ja artimai bendraudavome ir bendradarbiaudavome. Prašydavau atvirai kalbėti, ką darome gerai ir ką turime dar padaryti, kad vaikams mūsų mokykloje būtų gera mokytis. Priešpaskutinėje mokslo metų meno istorijos pamokoje mokiniai turėdavo parašyti, kokią muzikos mokyklą norėtų matyti ateityje. Tuomet mums tapdavo aišku, ką turime toliau daryti, kad mūsų mokykloje būtų jauku ir malonu kiekvienam čia besimokančiam, dirbančiam ar mus aplankančiam. Mokyklos tarybai padedant Didžiąją salę papuošė nuolatinė M. K. Čiurlionio tapybos darbų, prancūziškų reprodukcijų paroda.

Mokykloje vyksta intensyvi muzikinė veikla. Aktyviai koncertuoja jungtinis Mažeikių Vytauto Klovos mokyklos ir jos Sedos skyriaus pučiamųjų instrumentų orkestras ,,Griaustinis“, vadovaujamas Kęstučio Dvaržeckio. Iki pandemijos mokykla rengdavo regioninius konkursus-festivalius ,,Lietuviškos muzikos labirintais“ (fortepijono skyrius), ,,Lai skamba lietuviškos melodijos“ (akordeono skyrius), ,,Svečiuose pas Naminuką“ (teatro skyrius), Jaunučių chorų festivalį, saksofonų ansamblių festivalį ,,Saksofonija“. Linkiu, kad visi jie išliktų ir tobulėtų.

– Kokiems meninininkams Mažeikių muzikos mokykla išskleidė sparnus?

– Tokių menininkų – ištisa plejada. Vytautas Milėška – valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro ,,Trimitas“ trimitininkų grupės koncertmeisteris. Ten groja ir valtornininkas Eugenijus Vorona, trombonininkas Audrius Barvydis. Trimitininkas Tadas Vasiliauskis studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, džiazo atlikėjas trimitininkas Almantas Karečka studijuoja ir koncertuoja Danijoje. Greta Pocevičiūtė – puiki fleitininkė, mano pašnekovė Lukrecija Stonkutė – muzikologė ir vargonininkė, Laima Slepkovaitė – muzikologė, džiazo žinovė, LRT kurianti radijo laidas ,,Sėsk į traukinį A“ ir „Man patinka džiazas“. Muzikologas Paulius Andriuškevičius rengia knygą apie Vytautą Klovą, organizuoja tarptautinius chorų festivalius Vilniuje. Pianistas Šarūnas Meškys koncertuoja kaip solistas ir koncertmeisteris, yra žinomas žurnalistas. Mūsų mokyklą baigė smuikininkė Vaida Tamašauskaitė, Klaipėdos muzikinio teatro solistė ir vokalo pedagogė Valerija Balsytė, šio teatro chore dainuojantis bosas Edvinas Barauskis, Mažeikių ir visos Lietuvos pasididžiavimas akordeono virtuozas Jonas Vozbutas, Kauno simfoninio orkestro smuikininkė Rasa Žiaugaitė. Labai daug mūsiškių dirba pedagoginį darbą įvairiose muzikos, meno mokyklose Lietuvoje ir užsienyje. Tad turime kuo didžiuotis!

– Kaip Mažeikių muzikos mokyklos pavadinime prieš dešimt metų atsirado kompozitoriaus Vytauto Klovos vardas?

– 2009 metų gruodžio 11 dieną mokyklos salėje vyko chorinės muzikos koncertas, skirtas prof. Liongino Abariaus 80-mečiui. Dalyvavo pats jubiliatas ir Šiaulių kultūros centro mišrus choras ,,Vasara“, vadovaujamas buvusio L. Abariaus studento Kornelijaus Liuotės. Visi nusprendėme, kad koncertą skirsime ir išvakarėse amžino poilsio išėjusiam Vytautui Klovai pagerbti. Netrukus kilo idėja mūsų mokyklą pavadinti netoli Mažeikių, Tirkšliuose, gimusio kompozitoriaus vardu. V. Klovos žmonos Jūratės prašymu Lietuvos kompozitorių sąjunga kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybę ir nuo 2011 metų sausio 1 dienos mokyklai buvo suteiktas Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos pavadinimas. Minint mokyklos 60-metį, kompozitoriaus žmona ir dukra, smuikininkė Vaiva, padovanojo mūsų kraštiečio portretą, kuriame užrašyta labai prasminga Vytauto Klovos mintis: ,,Jausmų ir garsų, svajonių ir darbų harmonija žymi asmenybės brandą.“

– Buvote vienas iš Lietuvos muzikos ir meno mokyklų vadovų asociacijos kūrėjų, jos tarybos pirmininkas. Ką šiai organizacijai pavyko nuveikti?

– Švietimo ministerijai vis labiau spaudžiant Lietuvos muzikos ir meno mokyklas, kad jos nebevykdytų formaliojo ugdymo programų, su gausiu būriu bendraminčių ėmiausi iniciatyvos įkurti Muzikos ir meno mokyklų vadovų asiociaciją. Tai padarėme 2002 metais. Svarbiausia, ką mums pavyko iškovoti, – kad Švietimo įstatyme būtų nuostata, leidžianti neformaliojo švietimo įstaigoms vykdyti ir formalųjį ugdymą. Linkėčiau šiandieninei asociacijai būti labai aktyviai, nes vėl prasidėjo puolimas prieš valstybinį neformalųjų švietimą ir jo finansavimą. Tai neįžvalgios politikos siekimas viską privatizuoti, aklai vykdyti Europos Sąjungos reikalavimus.

– Esate Tarptautinio Mažeikių meno festivalio sumanytojas, jo meno vadovo pavaduotojas. Kuo šis festivalis svarbus?

– Tai Mažeikių vizitinė kortelė. Šį rudenį, jau penkioliktą kartą, Mažeikių miesto ir rajono žmonės bei svečiai vėl rinksis į pamėgtus profesionaliosios klasikinės, šiuolaikinės, džiazo muzikos koncertus, spektaklius, dailės parodas. Pagerbsime argentiniečių kompozitoriaus Astoro Piazzollos ir poeto Vytauto Mačernio 100-ąsias gimimo metines. Man patiko buvusio rajono mero Vilhelmo Džiugelio dažnai kartotas pasakymas, kad jam kiekvienas festivalio koncertas yra geriausias. Laimė, rajono vadovų kaita nesumažino dėmesio mūsų renginiui, džiaugiuosi festivalio meno vadovo Džeraldo Bidvos gebėjimu pakviesti vis naujų, unikalių meninių kolektyvų ir solistų.

Netrukus bus atlikta Mažeikių kultūros centro Didžiosios salės scenos rekonstrukcija, tad žiūrovams galėsime pasiūlyti ne tik kamerinius, koncertinius spektaklius, bet ir didelio orkestro reikalaujančias operas ar operetes. Labai norėčiau, kad vasarą miesto ir rajono bažnyčiose skambėtų vargonų muzikos koncertai, jau turime minčių ir idėjų.

– 2003 metais tapote Mažeikių krašto kultūros premijos laureatu. Kuo šis titulas įpareigoja?         

– Šis vardas – kūrybinės veiklos įvertinimo ženklas. Jis buvo ir yra mano kaip mišraus choro ir muzikos mokyklos vadovo veiklos išraiška. Labai malonu būti Mažeikių krašto kultūros premijos laureatu, tačiau kartu esu įpareigotas palaikyti aukštą muzikinio ugdymo ir kultūrinės sklaidos lygį.

– Tikriausiai ir Jūsų laisvalaikis susijęs su menais?

– Dabar turiu daugiau laisvo laiko, tad labai daug skaitau. Mėgstu dirbti sode, man tai atokvėpis. Kasdien stebiu, kaip kas nors auga, keičiasi, užmezga ir subrandina vaisius ir pagaliau juos galiu parsivežti namo. Labai mėgstu keliones, ypač lankyti kultūrinius objektus ir visa tai įamžinti nuotraukose. Žinoma, negaliu gyventi be muzikos. Groju klarnetu Tirkšlių kultūros namų liaudiškos muzikos kapeloje „Subatvakaris“, vadovaujamoje Antano Erlickio. Man ten labai gera ir malonu. Dar turiu neįgyvendintą svajonę tapyti, choras ,,Draugystė“ man padovanojo visas reikiamas priemones. Gyvensiu mažiausiai iki 90 metų, tad laiko tapybai dar turiu...

– Nusprendėte tiek gyventi?

– Perskaičiau Geraldo OˊFarello knygą ,,Tutanchamono apgaulė“, kurioje rašoma, kad 90 – natūralus žmogaus amžius, tiek, kiek jis ir turėtų išgyventi. Mano bočius ir dėdė tiek išgyveno, tai kodėl aš negalėčiau? Gyvenu sveikai, kiekvieną rytą mankštinuosi, man viskas įdomu.

– Ar tapyba – užslėptas talentas?

– Kai mokiausi Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, turėjau draugą, dabar a. a., Stasį Dovydą. Jo dėka pradėjau domėtis daile, piešti, tapyti nedidelius darbelius. Pamenu, kad ir mano tėtis mokėjo labai gražiai piešti, matyt, čia slypi genetikos dalykai.

– Abodo esam žemaitē, tad puokalbi nuoriečiau užbaigtė tarmėškā. A žemaitėšks kraujs pridoud užsispyrėma muzikuo?

– Ko gēr, ka tēp. Juk žemaitiu ėstuorėje bova ne pati palonkiausė, bet vėsa laika išeidavuom nugalietuojēs. Žemaitē Lietuvuo yr stipriausis ėstuorinis ir geuografinis tašks, katruo nepraēje nieks kėts. Je sāva gyvenėme šiū tū pasėikiau, dėl tuo, kad eso Skorpijuons ir užsispyrės kāp tėkrs žemaitis!

2021 Spalis
P A T K Pn Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €