Bendraukime
 

Romantizmo palytėti / Vilniaus festivalis 2016

Romantizmo palytėti / Vilniaus festivalis 2016 2016-06-14

Dažnas daugybės festivalių svečias, po visą pasaulį gastroliuojantis Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) tradiciškai pasirodė ir “Vlniaus festivalyje”. Pirmadienį, birželio 13 d., Nacionalinėje filharmonijoje vyko LKO koncertas, skirtas lordo Yehudi Menuhino 100-mečiui. Gaila tik, kad Y. Menuhino atminimas koncerte taip ir nebuvo giliau įprasmintas, išskyrus vakaro pradžioje paminėtą progą. Savaime suprantama, nebyli dedikacija buvo paties LKO muzikavimas - kolektyvą su lordu siejo nuoširdi muzikinė bičiulystė.

Koncertas stilistiškai tarsi judėjo laiku atgal - prasidėjęs ką tik parašytu kūriniu, baigėsi prieš beveik tris šimtmečius sukurtu baroko šedevru. “Vilniaus festivalio” kasmetinė tradicija pristatyti naują lietuvių kompozitoriaus kūrinį šiemet buvo pratęsta Loretos Narvilaitės (g. 1965). Jos opusas “Į krantą jūra krenta” styginių orkestrui (2016) poetiškai pradėjo vakarą. Kompozitorę ilgą laiką lydėjo racionalios kūrėjos įvaizdis, kurį, be kita ko, veikiausiai stiprina ir L. Narvilaitės organizacinė, vadybinė veikla - moteris yra Klaipėdos Koncertų salės direktoriaus pavaduotoja ir šios įstaigos organizuojamų muzikos festivalių meno vadovė. Tačiau, anot kompozitorės, jau kuris laikas ji kuria “būsenų muziką”, kurią neretai atspindi poetiški pavadinimai, pvz.: “Žaibai ir vėjai (Pamačius vakarą dangaus dugne)” (2009), “Banga palydi paukščio skrydį” (2012), “Lakštingalos lietuje” (2015) ir kt. Kartais šie pavadinimai būna įkvėpti konkrečių eilių, kaip ir “Į krantą jūra krenta”, pavadintas pagal Antano A. Jonyno eilėraštį. Premjerinį kūrinį inspiravo ir Olando kepurės vaizdas; beje, jūros įvaizdis L. Narvilaitės kompizicijose nėra retas: “Ilgesio jūra” (2012), jau minėta “Banga palydi paukščio skrydį”, “Pamatyk jūrą tolumoje” (2015). Koncerte skambėjęs kūrinys - skirtingo charakterio fragmentų vėrinys: energingus, aštresnio, sinkopuoto ritmo epizodus keičia lyriškesni, švelnesni fragmentai. Kontrastingai juos dėliojant, naudojantis muzikos tėkmę gyvinančia polifonija - tarsi audžiant bangas jūros audinyje - gauta dinamiška, maloni klausyti kompozicija, įtraukianti į aktyvios, vitališkos jūros ir ramaus kranto dermę.

Po premjeros skambėjusi 1875 m. Antoníno Dvořáko Serenada styginiams E-dur, op. 22 pratęsė romantišką koncerto giją. Kaip švelniai, delikačiai suskambo orkestras! Ypač tai buvo justi lėtesnėse dalyse (Moderato, Larghtetto) ar valse, atliktuose grakščiai, užglotnintai, be aštrių garso atakų. Skerco ir finalas skambėjo aktyviau, aštrėliau, bet saikingai, išsaugant optimistinę, kiek nerūpestingą Serenados nuotaiką.

Antroji dalis buvo skirta garsiajam Antonio Vivaldi koncertų ciklui, baroko koncertų pažibai “Metų laikai” (1723). Solistas ir dirigentas, be abejo, buvo LKO meno vadovas, smuikininkas Sergejus Krylovas. Atliekant tokius žymius, turbūt mintinai žinomus, kartais kone klasikos popsu laikomus kūrinius kyla keletas grėsmių - viena iš jų, techninė, yra ta, kad bus pastebėta kone kiekviena klaida; kita, meniškai rimtesnė - interpretacijos naujumas / įdomumas. Atrodo, kai kūrinys skambėjo jau tūkstančius kartų, ką gi naujo galima pasakyti? Vis dėlto S. Krylovo ir LKO atlikimas nebuvo tipiškas šio koncertų ciklo ar apskritai baroko muzikos interpretacija. Pirmiausia ausys užfiksavo tempo laisvę, gerokai priartėjant, o gal ir įžengiant į romantinės muzikos atlikimo tradiciją: tempas staigiai sulėtinamas ar pagreitinamas, pagal solisto poreikį. Tai neabejotinai suteikia dinamikos klausantis, tačiau nesu tikra, ar skoningumo riba nebuvo peržengta; kita vertus, skonis - kiekvieno asmeninis reikalas. Šalia aktyvios tempų kaitos, visai nestatiška buvo ir dinamika. Ryškūs forte ir piano kontrastai, kartais ir netikėtose vietose, vėlgi gerokai gyvino ir taip vaizdingą kūrinį. Kai kurie dinamikos sprendimai nustebino, tačiau gerąja prasme, suteikiant muzikai naujų atspalvių. Akivaizdu, kad originalumo paieškų būta nemažai. Dar vienas nustebinęs dalykas - “Pavasario” II d. Largo S. Krylovo improvizuotos melizmos (daugiausiai foršlagai), kurių paprastai netenka girdėti; solistas šitaip atliepė baroko improvizacijos tradiciją. Nėra abejonių, kad S. Krylovas - puikią techniką turintis charizmatiškas smuikininkas, ir klausantis “Metų laikų” galėjome tuo eilinį kartą įsitikinti. Kai kuriuos epizodus atlikėjas griežė žvėriškai greitai, virtuoziškumas žėrėjo; tačiau kilo klausimas, ar tai išties reikalinga? Ar pasažų kupinam fragmentui atlikti pagreitintas tempas yra savita išraiškos priemonė, ar tai yra ne visada reikalingas technikos demonstravimas? Šiaip ar taip, koncerte girdėta “Metų laikų” interpretacija išskirtinė būtent, ko gero, kiek romantine traktuote.

Apskritai, visas koncertas buvo tarsi palytėtas romantizmo. Nors A. Dvořáko Serenada vienintelė alsuoja “grynuoju” romantizmu dėl sukūrimo laikotarpio, tačiau L. Narvilaitės naujasis opusas - skirtingų poetiškų įvaizdžių, kylančių iš romantiškos gamtos, dėlionė, o A. Vivaldi “Metų laikų” romantinė dvasia kilo iš atlikimo.

 

2019 Lapkritis
P A T K Pn Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €