Bendraukime
 

Leonidas Melnikas: "Aš tikrai laimingas, kad taip viskas susiklostė"

Leonidas Melnikas: 2017-04-14

2017 m. balanžio 10 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Bendrojo fortepijono, Vargonų ir klavesino katedrų vedėjas, Senato pirmininkas, prof. habil. dr. Leonidas Melnikas minėjo 60 metų jubiliejų. Gerbiamas pianistas ir muzikologas, pasižymintis atsidavimu savo darbui bei pagalba studentams ir kolegoms, jau seniai yra neatskiriama LMTA bendruomenės dalis.

Pats esate pedagogas. Ką darbas su studentais suteikia Jums kaip dėstytojui?

Darbas su studentais duoda labai daug. Kai studentas klausia, dėstytojas, tarsi turi viską žinoti ir į kiekvieną klausimą atsakyti, – tai didelė atsakomybė. Manau, kad visų pirma labai svarbu nebandyti atsakyti į kiekvieną klausimą, žmogus turi turėti drąsos prisipažinti, kad  ne viską žino, tad geriau sąžiningai pasakyti,– „nežinau“. Aš prisimenu, kai pradėjau dėstyti, greitai supratau, kad daug ko nežinau... Tačiau šis supratimas turi stebuklingą galią – tai paskata pačiam mokytis, stimulas sužinoti kažką naujo, užpildyti spragas, nesustoti. Kitas svarbus dalykas – pedagoginis darbas verčia sisteminti, sutelkti savo žinias. Ir žinoma, bendravimas su studentais, su nauja karta teikia gyvybingos jėgos. Naujai atėjusio studento interesai yra vis kitokie, o tai moko bendrauti, klausytis kito, nebūti tikru, kad viską žinai geriausiai.

Jums tenka dirbti ne tik su atlikimo meno studentais, bet ir su meno doktorantais. Kokius metodus pasitelkiate dėstydamas?

Meno doktorantai jau yra diplomuoti, subrendę muzikai. Iš esmės jie  jau mano kolegos, ir dėl to su jais visai kitoks bendravimas, kitokie to bendravimo tikslai. Meno doktorantūra – tai meninės ir mokslinės veiklos dermė. Atlikėjams labai svarbu išmokti analizuoti, vadovautis ne vien intuicija, bet racionaliai suprasti, kaip kas yra. Ne mažiau svarbu – gebėti dėstyti savo mintis. Šis įgūdis – tai tiesiog kultūros klausimas. O tokių įgūdžių daugeliui dar labai trūksta.

Kartais pagalvoju ir apie atvirkštinę tokio nesibaigiančio mokymosi pusę. Jei  pažvelgtume šiek tiek į praeitį, tai pamatytumėm, kad anksčiau nebuvo tiek daug mokomasi, o tie visi didieji muzikai didžiaisiais tapo būdami labai jauni. Jie nelaukė patarimų iš savo mokytojų, patys ieškojo atsakymų į rūpimus klausimus Taip jau atsitiko, kad mes vis mokome ir mokome, o jauni muzikai vis laukia, kol jiems bus parodyta, padėta ir juos kažkas už rankos ves... Žmogus turi būti atsakingas už tai, ką jis daro, ir ta atsakomybė neatsiranda savaime, tiesiog aplinkybės priverčia tapti tokiais. Mes vis nutoliname tą momentą...

Profesoriau, koks Jūsų požiūris į klausytojus, koks pasiruošimas reikalingas lipant į sceną?

Kiekvienas atlikėjas turi gerbti savo klausytoją, jam neturėtų būti skirtumo, kur jis koncertuoja: ar mažame miestely, kur sėdi keliasdešimt klausytojų, ar didelėje prestižinėje Europos didmiesčio salėje, kur telpa šimtai ir tūkstančiai, susirenka tikri muzikos žinovai.

Atlikėjas turi būti visada pasiruošęs – tokia jo meno prigimtis. Kuo skiriasi atlikėjo veikla nuo kompozitoriaus ar muzikologo? Kompozitorius, sukūręs kūrinį, išleisdamas jį iš savo rankų, atiduodamas atlikėjui, tarsi viešai skelbia, kad kūrinys toks ir liks per amžius. Kompozitoriaus kūrinys ar muzikologo veikalas toks ir lieka – tai įtvirtintas visam laikui dokumentas apie autoriaus galimybių „maksimumą“.

Tuo tarpu atlikėjas, kiekvieną kartą išeidamas į sceną, turi savo galimybių „maksimumą“ įrodyti vis iš naujo. Jis gali būti labai garsus ir daug pasiekęs, bet jam atsidūrus scenoje, klausytojui nebe svarbu, kas buvo vakar, egzistuoja tik ši diena, tik ši akimirka. Atlikėjui kiekvieną kartą tenka įrodyti savo meistriškumą iš naujo.

Ką labiausiai mėgstate atlikti? Kaip pasirenkate repertuarą?

Mes kiekvienas turime savo suformuotą erdvę, kur jaučiamės geriausiai. Tačiau tai nėra kažkas nekintančio, pastovaus – šiandien yra vienaip, rytoj – jau kitaip. Mes visą laiką ieškome – tokia menininko dalia. Mano kaip atlikėjo biografija yra labai įvairi, aš niekad neužsiėmiau vienu dalyku. Muzikinę karjerą pradėjau kaip pianistas, vėliau ėmiau vargonuoti. Vargonai pastūmėjo į muzikologiją – turėjau gilintis į senosios muzikos atlikimo problemas. Šiuolaikinė muzika taip pat yra pastovus iššūkis – atrandi sau tai, ko anksčiau dar nebuvo. Atėjus laikui, labai artima man tapo kamerinė muzika – subūriau fortepijoninį trio Musica camerata Baltica, ir štai jau kone ketvirtį amžiaus mes su kolegomis grojame kartu. Muzikuoti drauge yra nuostabus išgyvenimas. Puikios muzikos yra nepaprastai daug, o tai visuomet teikia džiaugsmo.

Kuo skiriasi vargonų ir fortepijono muzika? Kas Jums artimiau?

Tai yra labai skirtingi dalykai. Ir viena, ir kita man yra labai įdomu ir svarbu. Fortepijonas ir vargonai turi savo skirtingą „kalbą“, skirtingą raiškos būdą. Tai, kaip skirtingi pasauliai, kaip bendravimas skirtingomis kalbomis.  Kartais tai sunku suderinti, bet tai ir praturtina. Apskritai, kai yra galimybė kažką savo veikloje pakeisti, t, y. persijungti į kitą režimą, tai yra labai sveika, dingsta rutinos pavojus.

Jūsų kūrybinio gyvenimo bagaže yra ne tik koncertai garsiausiose salėse, kompaktiniai diskai, bet ir muzikologinė veikla – daugybė straipsnių, knygos. Kaip suderinate šias veiklas? Kur randate tam energijos ir įkvėpimo?

Aš tikrai laimingas, kad taip viskas susiklostė. Man palengvina gyvenimą, kai aš, pavyzdžiui, kažką įsitraukęs rašau, ir paraleliai turiu ruošti koncertinę programą – tuomet keisdamas darbo pobūdį, pasiilsiu. Tai tam tikra rutinos „profilaktika“.

Muzika yra labai gyvas dalykas, negalima jos suvokti vien tik kaip tiksliai užrašyto, loginio reiškinio. Kompozitorius, kurdamas muziką, juk nesėdėjo su liniuote ir neskaičiavo taktų. Čia daug intuicijos, kūrinys gimsta kaip gyvas dalykas. Atlikdamas muziką, aš jaučiu gyvesnį sąlytį su muzika, nors atlikėjui racionalusis pradas yra taip pat labai svarbus. Gyvos muzikos pojūtis man padeda ir mokslinėje veikloje.

Apskritai atlikimas ir mokslinė veikla turi bendrumų, bet ir didelių skirtumų. Atlikėjo kūrybinis rezultatas yra interpretacija – muzikos suvokimas ir savo vizijos perteikimas. Muzikologas taip pat interpretuoja, bando suprasti, perprasti muziką, taigi ir vienur, ir kitur interpretacija yra labai svarbus momentas. Tiesiog skiriasi mąstymo būdai ir raiškos forma. Nuo mokslinės veiklos gali šiek tiek atsitraukti ir sugrįžti vėliau, o atlikimo meno procesą nutraukus, sugrįžti yra labai sunku. Dėl to aš nuolat stengiuosi palaikyti formą.

Kokiais principais vadovaujatės gyvenime? Ar tai galioja ir kūrybiniame procese?

Aš tiesiog gerbiu kitus žmones ir laikausi nuostatos, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo tiesą. Man neįdomu su žmonėmis, kurie galvoja, kad viską žino ir yra įsitikinę, kad būti gali tik taip ir ne kitaip. Mano karta gyveno tais laikais, kai buvo viena tiesa – žinome, kad iš to nieko gero nesigavo. Vienos tiesos negali būti nei politikoje, nei mene, nei, ko gero, moksle. Įvairovė visada įdomesnė ir pranašesnė už visko suvienodinimą. Tačiau tai visai nereiškia, kad nėra bendrų dalykų. Yra neginčijamos bendros vertybės – dora, moralė, etika, pagarba kitiems. Šios vertybės negali būti laisvai traktuojamos, jų negalima paminti. Jei norime, kad mūsų atžvilgiu būtų elgiamasi, vadovaujantis šiomis vertybėmis, ir patys turime tokių normų laikytis. Beje, tai nėra joks idealizmas, bet pragmatizmas – taip gyventi yra žymiai lengviau ir patogiau. 

Kokie Jūsų ateities planai? Teko girdėti, kad šiuo metu rašote knygą apie Saulių Sondeckį, gal galėtumėte pasidalinti keliomis įžvalgomis apie šią iškilią asmenybę?

Žinote, tai ne tik didis menininkas ir mokytojas, bet ir nuostabus žmogus. Jo gyvenimas ir kūryba atspindėjo gėrį, kuris toks svarbus mums visiems. Savo vidine esme Sondeckis buvo kūrėjas – jis kūrė naujus orkestrus, naują orkestrinio griežimo kultūrą, naują muzikos pasaulį. Jis bendradarbiavo ir artimai draugavo su kompozitoriais ir atlikėjais, kuriems buvo lemta tapti pasaulio muzikos kultūros klasikais. Apie mūsų epochą, apie tai, kas mes tokie ir kaip gyvenome, kada nors bus sprendžiama pagal Alfredo Schnittkes ar Arvo Pärto muzikinį paveldą, kaip kad šiandien didieji Renesanso menininkai mums simbolizuoja jų laiką. Atmintis apie tuos, kas buvo greta šių titanų ir paveikė jų meną, išlieka per amžius, nes ir jiems esame dėkingi už didžią jų amžininkų kūrybą. Taip bus ir su Sondeckiu – jo ryšys su Schnittke ir Pärtu jau šiandien yra muzikos istorija. Ir, aišku, Sondeckio indėlis į Lietuvos muzikos kultūrą yra tiesiog neįkainuojamas. Kai muzikas, turėjęs tokią šlovę, pasaulyje pristatydavo lietuvių kompozitorius, į juos buvo žiūrima žymiai atidžiau ir dėmesingiau – tai buvo tarsi didžio atlikėjo rekomendacija savo kolegoms.

O ką Profesorius mėgsta veikti laisvalaikiu? Koks Jūsų hobis?

Man įdomu skaityti, mano žmona labai daug skaito ir man daug pasakoja, tada ir man tenka kažką paskaityti (juokiasi). Na, aš visada noriu žinoti, kokiame pasaulyje gyvenu, todėl pasidomiu naujienomis. Jei kas neaišku, ieškau informacijos papildomai. Esu nenuorama, man viskas įdomu. Moksliniais klausimais irgi negaliu pasakyti, kad laikausi kokios nors vienos temos. Pasaulis yra margas, ir jei yra galimybė neapriboti savęs, tai ir reikia domėtis – taip atrandi takelius, kuriais kiti dar nebuvo toli nuėję.

Interpretacija Jums racionalus ar intuityvus dalykas?

Aš negaliu atskirti šių dalykų. Štai Jūs – pirmus žingsnius žengianti muzikologė, prieš pradėdama rašyti, jau turite kokias nors atspirties idėjas, prielaidas, įžvalgas. Kitaip negali būti. Bet kokie bus tolesni keliai, nuspėti negalime. Aš kaip muzikologas niekada nežinau, ką parašysiu – mintis užsikabina už vieno, pereina prie kito, ir tie vingiai veda vis tolyn. Ir atliekant muziką –  lygiai tas pats: tu pradedi groti ir pats darbo procesas numato kokius nors rezultatus, o tas nežinojimas  man atrodo toks didis dalykas!  Mokslas – taip pat kūryba, o be tikėjimo stebuklais nieko nebus.

 

2020 Rugsėjis
P A T K Pn Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930    
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €