Bendraukime
 

Audronė Žiūraitytė. "Bolero+“ – dar pridėti ar atimti

Audronė Žiūraitytė. "Bolero+“ – dar pridėti ar atimti 2015-04-19

Senokai taip gerai jaučiausi LNOBT baleto premjeroje kaip šįkart (mačiau antrąjį, balandžio 11 d. spektaklį, pavadintą „Bolero plius. Vienaveiksmių baletų triptikas“). Pagaliau atrodėme kaip tikra šiuolaikinė, europietiška, pasauliui atvira gero lygio baleto trupė.  Pristatyta ne tik Lietuvoje menkai pažįstamą šokio pasaulyje žinomų choreografų  (Itziko Galili, Krzysztofo Pastoro – dabartinio mūsų trupės meno vadovo) kūryba. Publikai taip pat buvo pasiūlyta susipažinti su talentingo pradedančio lietuvių choreografo (Martyno Rimeikio – ir trupės šokėjo) darbu.  Džiugino nekomercinis trijų vienaveiskmių baletų vakaro pobūdis, vyraujanti filosofinė jų įkrova, gilus muzikalumas, subtilus scenos erdvės įvaldymas minimaliomis priemonėmis, orkestro gyvai, o ne iš fonogramos atliekama muzika, kas, beje, ne toks dažnas reiškinys šiuolaikinio šokio mene. Net į baleto triptiko pavadinimą iškeltas „Bolero“, kaip ir planuota, tapęs nuosaikiu mąsalu publikai ir efektingu triptiko finalu buvo interpretuotas savitai, ryškiai (K. Pastoras).

Truputį nerimaudami laukėme vidurinės triptiko dalies – M. Rimeikio pirmojo į teatro repertuarą įtraukto pastatymo „Visur, kur mes nebuvom“. Juk jis triptike atsidūrė centre, šiuolaikinės choreografijos grandų opusų apsuptyje. Meno vadovo K. Pastoro parodytas pasitikėjimas jaunuoju menininku, sėkmingai startavusiu vadovo inicijuotuose „Kūrybinio impulso“ projektuose (kuriuose Rimeikis sukūrė miniatiūras „Belaukiant Godo“, pagal Giedriaus Puskunigio muziką, 2012; „Kelionę“, pagal Maxo Richterio muziką, 2013; „Adagio styginiams, op.11“, pagal Samuelio Barberio muziką, 2014) neapvylė. Net maloniai nustebino savarankišku, natūraliu ir palyginti aiškiu, kas reta tarp pradedančiųjų, choreografiniu mąstymu. Pasirinkti vokiečių kilmės anglų kompozitoriaus Maxo Richterio monodramaturginiai, post-minimalistiniai kūriniai, pasižymėjo kartojamų figūrų statišku plėtojimu bei elektroninės muzikos (lyg radio bangomis pagaunamų atsitiktinių gergždesių ir žmogaus balso nuotrupų) „pauzėmis“, A. Vivaldi temų inkliuzais. Derinantys savarankišką ir taikomąją muzikos paskirtį, jie nevaržė choreografo minčių raidos. Muzika tarsi liko už suvokimo ribų, įsiliedama į sintetinę visumą, kuriant aiškią vizualią (nuo verbalaus lygmens išlaisvintą) choreografinės kalbos, tikslios emociniu poveikiu išprovokuotos minties iliuziją. Manau, kad raiškos tikslingumo požiūriu choreografo jau šiame, pradiniame kūrybos etape daug pasiekta. Drauge filosofinių minčių reiškimo adekvatumo, jas atitikančios originalios choreografinės kalbos paieškų kelyje nubrėžiama beribė perspektyva. I. Galili jaunesniems, pradedantiems kolegoms per spaudos konferenciją išsakyti patarimai „emociškai atsiriboti“ (žvilgsnis iš šalies) nuo to, kas kuriama ir būti kantriam savo siekiuose turėtų būti naudingi. 

Skaityti daugiau >>

2019 Gruodis
P A T K Pn Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €