Bendraukime
 

Susipažinkime: Aušrinė Stundytė II

Susipažinkime: Aušrinė Stundytė II 2021-01-16

2019 m. "Muzikos barai" Nr. 5-6. Gabrielės Sližytės pokalbis apie D. Šostakovičiaus operą "Katerina izmailovą": "Aušrinės Stundytės sėkmė Paryžiaus Bastilijos operos teatre".

Paryžiaus operoje visą balandžio mėnesį dainavusi solistė Aušrinė Stundytė žiūrovus dar kartą įtikino savo dramatiniu talentu. Jos sukurtas Katerinos vaidmuo Šostakovičiaus operoje „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ (Bastilijos operos spektaklio pavadinimas – „Lady Macbeth de Mzensk“), Prancūzijos žurnalistų nuomone, „užėmė visą sceną“ tiek emociškai, tiek vokalo požiūriu. Dainininkė pasakoja apie žymaus lenkų teatro režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio pastatymą Bastilijos scenoje ir savo vaidmenį jame.

– Visų pirma sveikinu atlaikius tokį intensyvų tempą – Šostakovičiaus opera „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ reikalauja daug fizinių ir emocinių jėgų. Prašyčiau papasakoti, kaip vyko pasirengimas Katerinos vaidmeniui.

– Katerinai rengiausi taip pat kaip ir bet kuriam kitam vaidmeniui. Aišku, kiek didesnę įtampą jaučiau pirmą kartą ruošdamasi dainuoti Kateriną, tačiau ji buvo labiau susijusi su režisieriumi Calixto Bieito ir apie jį sklandžiusiais mitais. Vokališkai man ši partija labai patogi, o vaidybai iki prasidedant repeticijoms aš paprastai neskiriu daug laiko ir energijos, nes vis tiek režisierius ateis su savo unikalia vizija, kuri greičiausiai nesutaps su manąja.

– Vienas spektaklis buvo nutraukta Jums susižeidus. Ar galite papasakoti, kas įvyko, nes tokie su balsu nesusiję atsitikimai nėra dažni.

– Tai buvo gana absurdiškas nelaimingas atsitikimas, apie kurį pasakodama net nežinau, ar verkti, ar juoktis. Aš, Katerina, nužudžiusi savo vyrą, kartu su Sergejumi vertėme jį nuo gana aukštos platformos ant grindų, tačiau krisdamas „negyvėlis“ bato kulnu nukirto man kojos piršto dalį. Iš pradžių net nesupratau, kas įvyko, ir tik toliau dainuodama pamačiau, kad pirštas įtartinai trumpas. Įdomus patyrimas – adrenalinas scenoje visiškai nuslopina skausmą, aš norėjau likti ir dainuoti antrą spektaklio dalį, bet daktarai išvežė mane į ligoninę.

– Paryžiaus opera garsėja savo drastiškais pastatymais („Bohema“ kosmose ir pan.). Ganėtinai skandalingas Krzysztofo Warlikowskio „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ pastatymas puikiai atitinka libretą ir socialinę herojės esmę, tačiau žiūrint operą kyla abejonių, ar kiekviena scena būtina, turint galvoje, kad jos dažnai kartojamos (pvz., prievartavimo scenos pirmame veiksme).

– Nežinau, ar šis pastatymas skandalingas. Jei man reikėtų apibūdinti keliais žodžiais, pavadinčiau jį poetiškai siurrealistišku. Aš iš principo po spektaklių niekada neskaitau recenzijų, tačiau girdėjau, kad šį kartą net ir nuolatos viskuo nepatenkinti kritikai buvo labai pozityvūs. Warlikowskis nesistengė provokuoti – pati istorija tokia nepaprasta ir kupina veiksmo, kad nieko papildomo jai nebereikia. Režisierius tai suprato ir stengėsi istoriją papasakoti taip, kaip ją sukūrė Šostakovičius.

Aišku, galima diskutuoti, ar pirmo veiksmo sekso ir prievartavimo scenas vizualiai reikėtų pateikti kitaip, bet čia jau kiekvieno režisieriaus pasirinkimas. Faktas tas, kad visos tos scenos yra ir librete, ir muzikoje. Warlikowskis jų nesistengė nei slėpti, nei pagražinti, bet, mano manymu, jos išspręstos labai skoningai ir estetiškai, kiek tai iš viso įmanoma statant tokio pobūdžio scenas.

– Kateriną jau esate dainavusi Liono operoje. Kuo skiriasi Paryžiaus ir Liono pastatymai?

– Iš tiesų tai jau trečioji mano Katerina. Pirmą kartą ją dainavau Antverpene Calixto Bieito pastatyme, kuris buvo radikalus ir drastiškas, bet be galo stiprus. Šostakovičiaus opera nėra „politiškai korektiška“ – tai ne „Bohema“ ir ne „Užburtoji fleita“, todėl tiek atlikėjai, tiek žiūrovai turi būti atviri ir pasiruošę daug stipresnėms scenoms ir emocijoms. Gal kartais jie jausis nepatogiai, bet, mano manymu, opera yra daugiau nei tik malonus vakaro praleidimas, ji gali sukrėsti, priversti mąstyti ir kelti klausimus. Liono pastatymas gal kiek racionalesnis, bet ir ten režisierius Dmitrijus Černiakovas nesistengė pernelyg nutolti nuo operos medžiagos ir originalios istorijos. Visuose trijuose pastatymuose kardinaliai pakeistas vienintelis dalykas – veiksmo laikas. Bieito jį perkėlė į ateitį, joje visuomenė gyvena pagal principą, kad laimi stipriausias ir žiauriausias. Černiakovas pasirinko mūsų laikus, o Warlikowskis – sovietinę Rusiją. Žaidimas su laiku savaime lemia konkrečiam laikotarpiui būdingas detales, bet visa tai yra tik paviršinis sluoksnis. Vidinis herojų pasaulis visuose pastatymuose atitinka Šostakovičiaus viziją. Ir visus tris pastatymus publika priėmė neapsakomai šiltai ir entuziastingai.

– Ar fiziškai ir morališkai nebuvo sunku vykdyti kiekvieną Warlikowskio pageidavimą? Juk dinamiškose prievartavimo ir kitose scenose turėjote dar ir dainuoti...

– Atvirai kalbant, Warlikowskio pastatymas buvo pats patogiausias ir „tingiausias“ palyginti su kitais dviem. Dainuoti judant man lengviau nei statiškose, dainininkų patogiomis laikomose pozose. O morališkai aš Kateriną gerai suprantu, todėl iš manęs ji neatima energijos, nejaučiu pavojaus su ja susitapatinti, kas, pavyzdžiui, vyksta su Renata Prokofjevo „Ugnies angele”. Ten aš turiu labai saugoti savo psichiką, bet vis tiek kiekviena kartą herojė mane „apsėda“ ir išsunkia.

– Katerina, ypač jei turėsime galvoje #Metoo ir feminizmo idėjas, Jums atrodo labiau auka ar herojė?

– Mano manymu, šioje operoje nėra medžiagos #Metoo interpretacijai. Jei režisierius būtų ją pasirinkęs, išeitų kažkokia atvirkštinė versija, nes šiuo atveju Katerina įkūnija galią, o Sergejus yra jos pavaldinys, trokštantis kilti socialinės karjeros laiptais.

Bet tai yra visai kita istorija. Istorija apie meilę, manipuliaciją, užsispyrimą, tikslo bet kokiomis priemonėmis siekimą. Ir Katerina, kaip dažnai būna gyvenime, yra ir auka, ir herojė, ir nusikaltėlė. Bet visus jos veiksmus lemia meilė, kad ir kokie drastiški ir socialiai nepateisinami jie būtų. Tai daro ją keistai simpatišką, tampa sunku tiesiog priklijuoti jai nusikaltėlės etiketę ir pasmerkti.

– Kaip Kateriną įvertintumėte kitų savo operos vaidmenų kontekste?

– Man atrodo, kad tai geriausias mano vaidmuo. Tiek vokalo, tiek vaidybos požiūriu Šostakovičiaus operoje jaučiuosi patogiau, nei dainuodama visa kita. Po Katerinos man trūksta intensyvumo ir natūralumo. Operoje, kiek leidžia žanro specifika, mėginu priartėti prie dramos spektaklio, o tai be galo sunku ar beveik neįmanoma atliekant operas, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas muzikai ir kuriose charakteriai, veiksmas nėra išplėtoti. Bet „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ yra absoliučiai unikali ir geniali tuo, kad savo intensyvumu ir tempu artima dramai.

– Ar po tiek pasirodymų užsienio scenose dar randate laiko grįžti į Lietuvą ?

– Prieš keletą metų Lietuvoje dainavau Katią Kabanovą Leošo Janáčeko operoje su bohemiečiais. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje mums pavyks suderinti grafikus, tad galbūt pasirodysiu dažniau.

Visą numerį skaityti galite: https://www.muzikusajunga.lt/zurnalas/muzikos-barai-348

Perkamiausios prekės
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
2020 MUZIKOS BARAI - leidinio prenumerata
20.00 €